Apie tai pasakoja kompanijos „Marks & Spencer“ apatinio trikotažo audinių inžinierius technologas Paschalis Littleʼis.
„Kino pavasaris“ tarp gausybės filmų mūsų sinefilams pasiūlė ir amerikiečių režisieriaus Kento Joneso dokumentinę juostą „Hitchcokc/Truffaut“, kur aktoriais tapę garsūs kino meistrai – Martinas Scorsese, Wesas Andersonas, Davidas Fincheris, Olivier Assayas, Peteris Bogdanovichius, Arnaud Desplechinas, Jamesas Gray, Kiyoshi Kurosawa, Richardas Linklateris, Paulas Schraderis – komentuoja dviejų kino grandų, susitikusių ir diskutavusių apie tai, kas yra naujasis kinas, 1962-aisiais, kūrybą.
Vienu iš esminių pokalbių akcentų tampa... liemenėlė, be kurios François Truffaut ir Alfredo Hitchcocko praeito amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečiuose aktorių kurti vaidmenys prarastų didelę dalį žavesio. Liemenėlė buvo nepakeičiama priemonė kurti ekrane intymias scenas ir formuoti itin skoningą gundymo meno estetiką.
Absoliučiai nuogas kūnas tuomet buvo tabu, todėl lyginti apatinio trikotažo estetiką kine vakar ir šiandien būtų tas pats, kaip kalbėti apie Šiaurę ir Pietus.
Aistrai kine sukurti šiandienos režisieriai apie moters apatinį trikotažą net nebemąsto, nes jis žiūrovo vaizduotės nebeveikia taip, kaip veikdavo prieš kelis dešimtmečius. Regis, su Sharon Stone vaidmeniu filme „Esminis instinktas“ pasibaigė „kelnaičių reikšmė kine“. Retoje kino juostoje fiksuojamas rafinuotas gipiūras, nėriniai, daugiau tiesmuko nuogumo ir laukinės aistros, tad apatinis drabužis tapo tokiu kasdienišku, kad jis niekada žiūrovui neatrodo kaip svajonių pirkinys.
– Kaip keitėsi apatinio trikotažo audinių technologijos nuo tada, kai tapote vyriausiuoju „Marks & Spencer Lingerie“ inžinieriumi?
Apatinio trikotažo audinių naujovės yra beribės ir jos keičiasi bene greičiausiai už bet kurias kitas mados sritis, nes yra arčiausiai kūno, o šis visada reiklus ir komfortui, ir estetikai.
– Iš profesijos esu tekstilės dizaineris, audinių technologijomis susidomėjau kur kas vėliau – ir tai buvo neišvengiama, nes šiandienis mados pasaulis be jų neįsivaizduojamas. Būtent audinių faktūros ir tekstūros diktuoja drabužio silueto pokyčius, daro milžinišką įtaką jo konstrukcijai, detalėms. Apatinio trikotažo audinių naujovės yra beribės ir jos keičiasi bene greičiausiai už bet kurias kitas mados sritis, nes yra arčiausiai kūno, o šis visada reiklus ir komfortui, ir estetikai. Nėriniai, siuvinėjimas, primenantys rankų darbo produktus, taip pat elastanas su šildomomis ar vėsinamomis (priklauso nuo aplinkos temperatūros) medžiagų savybėmis – štai šių komponentų dermė nuolat skatina imtis naujų iššūkių. Apatinio trikotažo inžinerija unikali tuo, kad kiekvienas gaminio modelis turi rasti savo vienintelę klientę: ir dydžių, ir kūno formų požiūriu. Esminis audinių pokytis nuo tada, kai pradėjau dirbti, iki šiandien, yra tas, kad jie nuolat darėsi vis legvesni ir plonesni, leidžiantys maksimaliai komfortiškai judėti. Mano, kaip inžinieriaus technologo, siekis – sukurti tokį audinį, kuris taptų antrąja moters oda, idealiai priglusdamas ir atkartodamas net ir menkiausią judesį, netgi – kvėpavimo ritmą.
– Su prancūzų kinematografo „Naująja banga“ šeštajame ir septintajame dešimtmečiais ekranuose aktorės pasirodė su stulbinamo grožio liemenėlėmis, tačiau šiandien gyvenimo tempas toks, kad rafinuotam grožiui nebeturime laiko.
– Automibilis, darbas, lėktuvas, verslo susitikimai, konferencijos Europoje, Azijoje, už Atlanto... Visa tai moterį padarė skaidančia būtybe, todėl ramus, lėtas buduarinis gyvenimas, kokį matome jūsų minimo laikotarpio Holivudo ar Europos kino filmuose, tarsi išnyko, pasidarė nebeaktualus. Gyvenimo būdo pokyčius turime įvertinti ir juos sekti kaip Bibliją. Sutinku, kad to meto aktorės, dėvėdamos rafinuotą apatinį trikotažą, visoms diktavo būti ultra moteriškomis. Keičiantis lytiškumo sampratai, moterys šiandien jau nebesiekia būti panašiomis į Gretą Garbo, Marilyn Monreo ar kitus praeitų dešimtmečių seksualumo etalonus. Šiandien Vakarų Europoje vis labiau įsigali individualaus grožio kultas. Taigi ir liemenėlių įvairovė turi būti tokia, kad patenkintume dažnos klientės lūkesčius. Kita vertus, šiuolaikinė moteris (pagal sociologų apklausas tokių – net 78 proc.), rinkdamasi apatinius drabužius, paiso dar ir tokių kriterijų: kur tie drabužiai pagaminti, ar ekologiški, ar etiški (sukurti nediskriminuojant žmonių dėl rasės, tautybės, seksualinės orientacijos, neišnaudojant vaikų ir senų žmonių). Anksčiau kompanija „Marks & Spencer“ liekninamąsias kelnaites, kurios prispaudžia pilvą, „nukerpa centrimetrus“ nuo šlaunų ir klubų (maždaug apie 2,5 cm), gamino iš storesnio ir ne itin patrauklaus audinio. Nūnai man pavyko sukurti žymiai plonesnį – iš mikrofibros. Todėl kai žiūriu penkiolikos metų senumo filmą „Brigitos Džons dienoraštis“ ir su tomis seno modelio kelnaitėmis matau pagrindinę heroję vaidinusią aktorę Renée Zellweger, darosi šiek tiek komiška. Nepaisant to, tuomet šis filmas buvo viena sėkmingiausių reklamų, nes daugeliui moterų liekninamosios kelnaitės atrodė kaip svajonių drabužis.
– Šiuolaikinė moteris vis daugiau laiko praleidžia sporto klubuose (vien ko vertas toną prieš septynerius metus uždavęs Madonnos muzikinis klipas „Hung Up“ sporto klube), naudojasi plastinės chirurgijos pasiekimais, todėl apatinis trikotažas, ypač korsažas, tarsi praranda „suspaudimo“, „pakėlimo“, talijos pabrėžimo funkciją.
Riba tarp to, kaip moterys eina į sporto salę ir kaip į gatvę, restoraną ar darbą, iš esmės išsitrynė.
– Esmė yra ta, kad apatinis trikotažas nustoja būti skirstomas į kasdienį ir šventinį, jis vis labiau praranda funkciją būti vakarinio ar kokteilinių drabužio priedu. Baigusi darbą, išėjusi iš sporto salės, nusivilkusi sportinę glaustinukę, išdžiovinusi plaukus po dušo, moteris segasi tą pačią liemenėlę, su kuria atėjo, pasidaro lengvą makiažą, apsirengia kokteilinę suknelę, apsiauna aukštakulniais ir – į vakarėlį. Pastaruoju metu pagrindinis kokybiškos liemenėlės kriterijus – ar ją patogu dėvėti visą dieną. Taip, kaip moteris vaikšto, sėdi, kaip gestikuliuoja rankomis ir netgi kaip ji kalba, – iš to galiu spęsti, ar pasirinkusi tinkamą dėvėti apatinį trikotažą. Jos akys išduoda net ir tai, ar tie drabužiai jai patinka kaip estetikos objektas. Vis dėlto Didžiojoje Britanijoje moterys, nuolat krimsdamosi dėl atsvorio, iš apatinio trikotažo tikisi, kad jis sustiprins visą kūno struktūrą: šiek tiek suverš, šiek tiek pakels. Įsivyravo tendencija: sportinės liemenėlės, tamprės ar sportinės apatinės kelnaitės vis dažniau tampa ne tik treniruočių, bet ir kasdienio gyvenimo dalimi. Taigi riba tarp to, kaip moterys eina į sporto salę ir kaip į gatvę, restoraną ar darbą, iš esmės išsitrynė. Mano kolegų dizainerių, taip pat ir mano paties užduotis – kurti tokius apatinius drabužius, kad sportinio komforto pojūtį perkeltume ir į rafinuotesnį apatinį trikotažą. Juk vis dėlto moterys turi išlikti moterimis.
– Esu įsitikinęs, kad jūsų mylima moteris – pirmoji, kuri išbando naujausias apatinio trikotažo audinių technologijas...
– Pastangų tam dedu nemažai, tačiau ne visada mano mylimoji nori prie mano technologinių bandymų prisidėti (juokiasi). Geriausias lakmuso popierėlis – tai pokalbiai apie moterų apatinį trikotažą su draugais ir klienčių nuomonės, tiek parašytos internete, tiek išgirstos gyvai, lankantis parduotuvėse. Prisipažinsiu: niekada nesu mylimai moteriai dovanojęs apatinio trikotažo ir to daryti nepatariu kitiems vyrams. Visų pirma, liemenėlė yra pats intymiausias drabužis, reikalaujantis itin individualaus požiūrio – ne tiek estetinio, kiek fizinio: nesutikau vyro, kuris pasigirtų, kad geba savo žmonai dovanoti idealiai tinkančias liemenėles. Naktinukai, peniuarai, pižamos – jau kita kalba, dovanokite visa tai į sveikatą, tačiau liemenėlę moteris turi pirkti pati. Be to, mylintis sutuoktinis ar draugas privalo žinoti: moteris turi nešioti tokį apatinį trikotažą, kurio ji pati nori, o ne tą, kurio nori jos vyras.