Mada net save kartodama ir atrasdama turi būti nauja, tai yra jos esmė. Kita vertus, mūsų mažoje šalyje, spaudžiamoje įvairių politinių, ekonominių ir moralinių aplinkybių, siekiamybė išlaikyti aukštąsias vertybes, auginti grožio ir estetikos kultūrą yra pagirtina ir palaikoma pastanga.
Mada visais sunkiais istoriniais laikotarpiais turi vieną pasakišką savybę – nulydėti į iliuzijų pasaulį, padėti pabėgti ir užsimiršti svajonėse, šilko šifono ir tiulio raukiniuose.
Lapkričio pabaigoje didžioji dalis Lietuvos iškilių žmonių ir paprastų piliečių skubėjo į Pramogų areną laikinai atitrūkti nuo kasdienybės didžiam mados spektakliui ir palaikyti vienintelį, nepailstantį, ekstravagantišką Lietuvos mados veteraną Juozą Statkevičių.
Tris dešimtmečius kuriantis kostiumų dailininkas kasmet rengia pasirodymus didžiulėje arenoje, leisdamas išgyventi savo kolekcijų nuotaiką kiekvienam to panorėjusiam. Šiuo būdu į savo pasirodymus 1990-aisiais kviesdavo ir žinomas mados kūrėjas Thierry Mugleris. Būtent pastarojo kūrėjo įtakos visame Juozo Statkevičiaus kūrybos laikotarpyje galima pastebėti daugiausia.
Abiem drabužių dizaineriams būdinga elegancija su fetišo prieskoniu, istorizmas, teatrališkumas, provokatyvumas, aiškus, itin prigludęs siluetas, dėmesys drabužių konstrukcijai, kartais agresyvus seksizmas, pornochic prabanga (pornochic – 90-aisiais žinomas terminas, apibūdinantis provokuojantį prabangų Tomo Fordo, Carine Roitfeld, Thierry Muglerio stilių - aut.), Dominesos įvaizdis jungiamas su konservatyvia elegancija.
Šiuos kūrėjus galima būtų apibūdinti ir viena madoje egzistuojančia sąvoka – eskapizmas (angl. escapism – atitrūkimas nuo realybės). Taip pavadintas ir žymus 1990- ųjų pabaigai būdingas stilius, pastarojo bruožai istorinių ir fantastinių elementų jungimas ir netikėtos prabangos naudojimas kartais paradoksaliame kontekste. Šį stilių naudojo Christianas Lacroix, Johnas Galliano, „Dior“ mados namai.
Nepaisant to, kad Lietuvą sunku matyti pasauliniame komercinės mados kontekste (nekalbant apie nišinius kūrėjus ar prekės ženklus), dizainerio Juozo Statkevičiaus kūrybą galima būtų aptarti ir iš tokios perspektyvos.
Daugelio vertinamo ir branginamo Lietuvos mados autoriteto kūryboje galima pastebėti Karlo Lagerfeldo, Christiano Lacroix, Gianfranco Ferre, Jean-Paul Gaultier, Ellie Saabo, Azzedine Alaia įtakos, praėjusio amžiaus 3-ojo, 6-ojo ir 10-ojo dešimtmečių bruožų, kartais ispanų manierizmo, renesanso epochos, rokoko stiliaus elementų, tačiau visuomet iš 10-ojo dešimtmečio konservatyvios rafinuotos elegancijos (conservative chic) pozicijos.
2018 metais pristatytoje retrospektyvinėje kūrybinio 30-mečio kolekcijoje galima stebėti savarankiškus dizainerio kūrybinius savasties ieškojimus, bandymus – visus veidus ir etapus. Nepaisant stilistinių eksperimentų, Juozo Statkevičiaus kūrybą vienija elegancija ir aiškus besikartojantis asortimentas: prigludusios ties liemeniu suknelės, korsetinio viršaus ir sijono derinys, švarko ir sijono komplektas, paltas, lietpaltis, apsiaustas - viskas derinyje su plokščia plačiabryle skrybėle ir smailianosiais aukštakulniais.
Šioje jubiliejinėje kolekcijoje pastebima jau pažįstama dizainerio spalvinė paletė - nuo šviesaus balkšvumo, vanilės ir kūno odos atspalvių, klasikinių raudonos ir juodos derinių iki ryškių egzotiškų prieskoninių spalvų, primenančių įvairiaspalves Maroko gatvių duris.
Kolekcija skirstoma į aiškius kelis segmentus, juos atskiria spalva arba kelių spalvų gama, skirtinga stilistika, audiniai. Pastebima įvairių tekstilinių bandymų, ypač iš J. Statkevičiaus Paryžiaus laikotarpio.
2001 metais, pristatant kolekciją Haute Couture mados savaitei Paryžiuje, J.Statkevičius turėjo atitikti daugybę aukštosios mados sindikato nurodytų reikalavimų – tame tarpe autentiškų, naujai sukurtų medžiaginių eksperimentų. Iš šio laikotarpio matomos sutažo technika atliktos suknelės, ažūriniais raštais išmegzta mochera, karpiniais dekoruoti tiulio arba šifoniniai drabužiai.
Pastaraisiais metais tenka dažnai pastebėti įvairių dizainerių retrospektyvų - Martino Margielos, Ricko Owenso ir kitų, tik dažniausiai dizainerių kūrybos apžvalgą galima pastebėti didžiuosiuose pasaulio muziejuose, kur kiekvieną kūrinį galima apžiūrėti lėtai, apžvelgti konstrukcinius sprendimus ir subtilybes, o jauniesiems kūrėjams mokytis iš pavyzdžio.
Beje, pats R.Owensas yra dizaineris, pristatantis kolekcijas Paryžiaus mados savaitėje, nuolat peržiūri savo kolekcijų kūrimo metodus, modelius ir juos nuolatos perkuria, ieškodamas vis naujų išraiškos formų, nuo konstrukcijos iki tūrio. Būtent šio dalyko ir pasigendama vis dar kuriančio dizainerio požiūryje.
Manifestuojant savo kūrybos kulminaciją, būtų buvę įdomu pamatyti, kaip naujai save mato dizaineris, kaip save suvokia ir diskusiją veda ne pasisakymais spaudoje o naujos kūrybos modeliais.
Galbūt kūrybinis dialogas Lietuvoje dabar ne toks būtinas, kaip pabėgimas ir atitrūkimas į gražų, estetišką iliuzijų pasaulį.
