Tykusis Niujorko gatvės mados fotografas Billas Cunninghamas
Tiems, kas mados ieško dairydamiesi išskirtinai į podiumus, Billo Cunninghamo vardas (teoriškai) gal ir gali nieko nesakyti. Tačiau visiems, besidomintiems, kaip madą interpretuoja gatvė, šis žmogus yra itin ryški figūra.
2016-ųjų birželio 25-ąją pasklidus žiniai apie legendinio 87-erių „New York Times“ fotografo mirtį, ašarą braukė daugybė mados industrijos dalyvių – nuo įtakingų redaktorių ir tinklaraštininkų iki dizainerių ir garsių modelių.
Nuo pat 1978 metų B.Cunninghamas turėjo savo skiltį „New York Times“, kurioje pateikė gatvės stiliaus viziją, kokią jis matė per savo fotoobjektyvą. Žilagalvis, labai dažnai – ant dviračio, vilkintis mėlyną striukę ar švarką, šis vyras kelis dešimtmečius pats buvo tapęs neatsiejama Niujorko gatvių dalimi. Ne veltui vieta, kur jis labai dažnai spausdavo savo fotoaparato mygtuką – 5-osios aveniu ir 57-osios gatvės kampas Niujorke – pavadinta šio visą gyvenimą šešėlyje norėjusio išlikti vyro garbei.
TAIP PAT SKAITYKITE: 2016-tieji: pokyčiai ir tendencijos grožio srityje
Legendinė dizainerė Sonia Rykiel
Rugpjūčio 25-ąją išėjo dar viena į devintą dešimtmetį įkopusi mados legenda – 86-erių dizainerė Sonia Rykiel. Tai buvo kūrėja, kuriai Garbės legiono ordinus teikė du Prancūzijos prezidentai, o gatvėse ji buvo atpažįstama labiau už garsiausius politikus ar aktorius. S.Rykiel kūryba tapatinama su prancūziška elegancija, bet geriausias tos elegancijos pavyzdys buvo pati dizainerė: visada vilkinti juodai, lieknutė, su didžiule raudonų plaukų kupeta, pajuodintomis žaliomis akimis ir nubalintu veidu.
Ši moteris buvo ryški, įdomi, mokėjo pritraukti dėmesį, tačiau niekada negarsėjo kaip skandalinga persona, nesirgo didybės manija, nedalyvavo intrigose.
Ji buvo savamokslė, bet, panašu, turėjo žvėrišką intuiciją, nes visada eidavo prieš vėją ir visada laimėdavo. Kai mada liaupsino švarkus, Sonia kūrė megztinius, kai visi alpėjo dėl pastelinių spalvų, ji rinkdavosi tamsias. Ji pirmoji ėmė dažyti kailius, anksčiau už japonus išvertė rūbų siūles į viršų, išmetė pamušalus ir petukus, paliko neapdorotus drabužių kraštus, kad jokia siūlė nesitrintų į rankas ar kojas.
Ši dizainerė, dažnai tituluota „mezginių karaliene“, senamadiškus mezginius pavertė mados objektu: figūrą paryškinantys, kojas ilginantys ir liekninantys Rykiel drabužiai tapo „karščiausia“ preke, kurią su malonumu populiarino daugybė žvaigždžių, dievino (ir tebedievina) galybė paprastų moterų, trokštančių atrodyti madingai, tačiau neaukojančių patogumo.
Charizmatiškoji itališkojo „Vogue“ redaktorė Franca Sozzani
Kai dalis mados leidinių baigiantis metams jau buvo sudarę netekčių sąrašus, pribloškė dar viena liūdna naujiena: pasaulį paliko ryški, stilinga ir įtakinga moteris, kurią galima tituluoti viena iš mados industrijos pilkųjų kardinolių – itališkojo „Vogue“ vyriausioji redaktorė Franca Sozzani. 66-erių moteris po metus trukusios, tačiau viešai neafišuotos ligos, mirė gruodžio 22 dieną Milane.
F.Sozzani itališkosios „Vogue“ versijos vyriausiąja redaktore buvo net 28 metus – šį postą ji užėmė dar 1988-aisiais, būdama 38-erių. Visi, ją pažinoję, tvirtina, jog F.Sozzani sugebėjo labai daug dėmesio skirti darbui, tačiau kartu išlikti itin žmogiška, atvira.
Ypač šiltai apie ją atsiliepdavo kartu dirbę fotografai, ilgainiui patys tapę pripažintais talentais ir legendomis – Peteris Lindberghas, Paolo Roversi, Bruce'as Weberis, Stevenas Meiselis. Kodėl? Nes F.Sozzani jiems suteikdavo labai daug laisvės, nebijojo eksperimentų ir drąsių sprendimų. Ne veltui itališkasis „Vogue“, kurio kryptį brėžė F.Sozzani, laikomas viena įdomiausių šio daugybėje šalių leidžiamo žurnalo versijų.
