Baletas lig šiol išlieka primarijaus gyvenimo varikliu, kurio užtenka ir jo auklėtiniams Vilniaus ir Kauno baleto mokyklose.
– Ką jūsų gyvenime reiškia sąvoka grožis?
– „Niekada kambaryje dar nebuvo tiek grožio! Aš esu grožis“, – tarė narcizas, žiūrėdamas į veidrodį (prapliumpa garsiu juoku). Grožio sąvoka profesionaliam šokėjui yra menas, estetinis grožis, klasikinis šokis, gražūs kostiumai, grakštūs judesiai. Tai yra baletas, kurį šiuo metu šoku „Kauno valstybiniame muzikiniame“ teatre.
– Kaip Jūsų atsidavimą scenai ir šokiui vertina antra pusė?
– Mano žmona nematė mano piko, to juodo darbo. Ji ir vaikai mano gyvenime atsirado jau nulipimo nuo didžiosios scenos metu. Paskutinį spektaklį Operos ir baleto teatre atšokau prieš šešerius metus. Tai, ką veikiu dabar, yra uogytės. Dabar dirbu savo malonumui, o anksčiau nuo ryto iki vakaro iš teatro neišlįsdavau. Šiandien nebe tie krūviai ir nebe tiek spektaklių.
Maksimalistas iš prigimties
– Kaip suprantu, Jums labai svarbus judesys.
– Niekados gyvenime man neužteko to, ką veikiau darbe. Daugelis stebėdavosi tuo, kad rytais eidavau į „Operos ir baleto” teatrą repetuoti, o vakare į sporto klubą štangų kilnoti. Vienu metu buvo laikas, kai to aktyvumo gal buvo kiek per daug. Šiandien sakau, kad nebūtina visa laiką prie treniruoklių sportuoti, galima ir lauke lapus grėbti, ir sniegą kasti ar kitokios nesėdėjimo namuose formos imtis. Kad ir šiandien, oras baisus, lynoja, repeticijos nėra, tad lapus grėbiu norėdamas pajudėti.
– Tai štai kur tuos baleto žmones rudenį sutiksi – lapus grėbiančius.
– Rudenį tikrai kiekvieną dieną grėbliuoju. Už tvoros miškelis, tai dalis lapų dar laukia savo eilės. Žiemą juos pavaduos sniegas, teks kastuvu mosuoti. Jei gyveni gamtoje, tai esi nuolat prie ūkio (juokiasi). Dažnai man nė kada persirengti nėra: po teatro repeticijos grįžęs ir grėbiu.
– Po tiek metų praleistų baleto scenoje, gražus kūnas Jums yra lyg nekintanti konstanta?
– Taip. Nuo vaikystės man gražiausias ištreniruotas ir lankstus kūnas. Atrodo, ar galėtų būti kitaip? Kiekvieną dieną jį tokį matau teatre, mokykloje. Dažnai atkreipiu dėmesį ir į žmogaus eiseną ar laikyseną toje pačioje gatvėje. Sportuojantį ar šokantį iš karto atskiriu. Mano paties atveju, gražus kūnas yra darbas. Todėl visuomet turiu būti pasitempęs. Nepamatysime manęs viešumoje sulinkusio, susmukusio ar nustekento gyvenimo. Esu šia tema diskutavęs ir su kitais šokėjais. Pasirodo, ne man vienam įprastai stovint dirba pilvo preso ir nugaros raumenynas (raumenys visada patempti), man nebūna taip, kad stoviu, o pilvo presas atpalaiduotas, kaip želė. Šie dalykai vaikams nuo trejų metų suformuojami, tad su metais to nebepastebime, tampa įprasta.
Laikyseną pasiglemžė kompiuterio era
– Ką šiandien įvardintumėte, kaip didžiausius gražios eisenos ir laikysenos priešus?
– Kai žmonės vis labiau prie kompiuterių prilipę, su judėjimu darosi vis problematiškiau. Sėdi visą dieną galvas nuleidę, susikūprinę, pasportuoti tingi, o kartais ir tokios galimybės neturi. Viskas mūsų gyvenime prasideda nuo judesio. Be jo nei apie eiseną, nei apie laikyseną kalbos nėra.
– O kaip vertinate tuos, kurie pagal žingsniamačius „mankštinasi“?
– Tai – taip pat šioks toks judėjimas. Svarbu, jog žmonės turi tai, kas juos išjudina ir nereikia sėdėti surūgus ir nosis nuleidus. Sūnui šeštojo gimtadienio proga padovanojome išmanųjį laikrodį, pagal kurį jis kasdien skaičiuoja nueitus žingsnius. Jam tai – taip pat didelis stimulas judėti.
– Nerijau, kiek metų buvo Jums, kai pirmą kartą įžengėte į baleto sceną?
– Pats šokti pradėjau gana vėlai: nuo devynerių metų. Tačiau baleto mokykloje Vilniuje ir Kaune šiandien vaikus baleto mokome nuo trejų. Per žaidimo formą prieiname prie disciplinos. Kai kurie mūsų trimečiai jau ir spektaklių scenose šoka. Vieni vaikai lanko mėgėjiškai, kiti pereina į profesionalią mokyklą. Savo gabiausius, norinčius siekti gyvenimą su baletu, perleidžiame M.K.Čiurliono meno mokyklai. Bet, patikėkite, iš tolo matyti, kai „baletas” eina. Jį lankantys vaikai pasitempę kaip stygos.
Šokti netrukdė nė skausmas
– Grožis, kaip ir sveikata, gana laikini dalykai, ypač baleto scenoje. Nejau Jūsų nuo šio pasirinkimo niekas neatkalbinėjo?
– Daktarai mane nuo pat karjeros pradžios stabdė ir liepė pamiršti baletą. Ne kartą prognozavo, kad nebegalėsiu šokti. Bet Kauno valstybiniame muzikiniame teatre manęs laukia šokio spektaklis „Notrdamo legenda”. Vis dar pasirodau scenoje. Šį rudenį organizavau koncertą su baleto žvaigždėmis ir vaikais iš baleto mokyklos Biržuose. Šokau ir pats. Baletas iki šiol – mano gyvenimo variklis, kurio nesinori išjungti. Jis motyvuoja būti tinkamos formos. Kai žinai, kad laukia pasirodymas, negali gulėti ant sofos, tenka judėti, kad būtum pasiruošęs. Stimulo reikia kiekvienam sportuojančiam.
– Dažnas pasvajoja apie tokią gyvenimo aistrą, kurią esate atradęs Jūs. Matyt, iki pat šiol baletas tebėra Jūsų gyvenimo pašaukimas? Kokią kainą už tai tenka mokėti?
– Turėdamas tikslą ir pats ne kartą peržengiau savo galimybių ribas. Darbo fanatiškumas vedė per visas, atrodytų, protu neįveikiamas kliūtis. Dažnai mintimis sugrįžtu į tuos senesnius laikus, kai paeiti negalėdavau, kankindavo didžiuliai skausmai, o kitą dieną laukdavo spektaklis. Atšokdavau ir „Graiką Zorbo”, ir „Sirtakį” su pakartojimais, atvarydavau špagatais ratu, virvutėmis ore, o baigęs pasirodymą vos kojas išvilkdavau iš scenos iki mašinos. Negaliu ir šiandien iki galo paaiškinti tų dalykų. Kiekvieno pasirodymo metu išeidavau į savotišką transą. Taip įsijausdavau į personažą, kurį šoku, kad nelikdavo pašalinių minčių.
– Ar kaskart pavykdavo nugalėti skausmą, kurį minite?
– Būdavo, kad spektaklis tuoj tuoj prasidės, stoviu scenoje ir verkiu, nes negaliu kojos ištiesti, atsitūpti ar atsispirti… O šokti reikia, už sekundės uždanga pakils. Bet spektaklį atšokdavau, tiesa, iki galo pats nesuvokdamas kaip, kažkaip kūno galimybės „atsirišdavo”.
Per du veiksmus „Anos Kareninos”, kuris trunka dvi valandas, pirmo pašokimo metu esu išsinarinęs koją leisdamasis ant žemės. Tą kartą šokau su batais iki kelių ir vos pasiekęs žemę pajutau, kad koja tinsta. Pasirodo, visą spektaklį atšokau su išnarinta čiurna. Tik po visko išgirdau, kad mano mokytojas ir žiūrovai to nepastebėjo, nors šokau negalėdamas priminti kojos.
Nestokoja savikritikos
– Kiek ilgai tekdavo gydytis po tokių traumų?
– Po tokios čiurnos užtekdavo dešimt dienų ir vėl eidavau repetuoti: jau buvau prie to pripratęs. Kolegoms taip pat sunkių situacijų pasitaikydavo. Vienam mūsų darant špagatą ratu kelio girnelė iš vietos „išėjo”. Nepaisydamas to šokėjas špagatus pabaigė ir tik pasitraukęs nuo scenos nualpo. Baleto žmonių gyvenime traumos tampa kasdienybę, kai nuo ryto iki vakaro treniruojiesi, jos neišvengiamai atsiranda.
– Tikriausiai sunkiausia baleto žmogui ir yra palikti didžiąją sceną.
– Iki pat šiol veju tą mintį. Žinoma, neišvengiamai tokia diena ateis, bet kol galiu, šoku ir mokau to kitus. Išeidamas iš „Operos ir baleto“ teatro žadėjau tuo nebeužsiimti, bet jau vienuoliktus metus skaičiuoja mano baleto mokykla, esu davęs pažadą vaikams: būsiu su jais, kol galėsiu. Taip pat iki šiol šoku Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
– Kada įprastai balete paliekama didžioji scena?
– Dvidešimt metų atšokus turėtų būti viskas, bet, jei kūnas dar leidžia, jei esi tinkamos formos, nėra tos ribos. Man šiandien 38 m., bet vis dar yra kelių, vedančių toliau. Būti pasitempus būtina ir dėl jaunosios kartos.
– O kaip su savikritiškumu šioje profesijoje? Ar baleto primarijus labai kritiškas sau?
– Tai vienas pagrindinių dalykų, neleidžiančių užmigti ant laurų. Jeigu būčiau tikėjęs tuo, ką man kas pasakoja, būčiau seniai ant laurų užsnūdęs. Po kiekvieno savo pasirodymo žinau, kaip iš tiesų man pavyko, kaskart pasižiūriu filmuotą medžiagą. Iš jos matau, kas gerai, o kas blogai. Visada į save žiūrėdavau savikritiškai, o tie visi pagyrimai... Malonu, bet praleidžiu pro ausis.
Apie narcizą kambaryje
– Ar ir šiandien siekiate iš savęs to maksimumo? O gal nebesate sau toks reiklus?
– Kai esi profesionalas, niekas nepasikeičia: negali išeiti į sceną ir šokti tik puse kojos spektaklyje.
– Bet juk ir šiandien pasitenkinimo šokant baleto scenoje ne mažiau nei anksčiau? Tikriausiai Jūsų atveju didžioji scena išlieka didžiąja gyvenimo meile?
– Taip, jos neištrinsi. Iki pat šiol scena yra mano gyvenimo variklis, kuris neleidžia sustoti.
Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil“.
