Teoriškai klausimas, ką vilkėti darbe, neturėtų būti neišsprendžiama dilema. Daugelis darboviečių turi tam tikrą aprangos kodą, o daugeliui tų, kurie pasitinka klientus ir dirba aptarnavimo srityje, privaloma dėvėti uniformą. Galų gale, net pačiose dviprasmiškiausiose situacijose kolegų apranga pateikia naudingų užuominų: jei niekas niekada biure nedėvi džinsų, greičiausiai ir jūs neturėtumėte.
Bet vis tiek lieka daug painiavos – tiesūs ar garbanoti plaukai? Ar pridengti savo tatuiruotes? Ar tamprės gali atstoti kelnes? Tokie ir panašūs klausimai kamuoja baristas, advokatus, policininkus ir priemiesčių biurų kompleksų darbuotojus.
Didžiausia šios painiavos priežastis yra greiti pokyčiai. „Tūkstantmetukai“, tikri Amerikos institucijų ir socialinių normų griovėjai, dabar sudaro didžiausią šalies darbo jėgos dalį. Vyriausi šios grupės atstovai, prie keturiasdešimties metų artėjantys žmonės savo organizacijose dažnai užima gana auštas pareigas, ir jie pamažu keičia „darbo aprangos“ reikšmę, atmesdami pačią aprangos kodo kaip bendro, visiems taikytino standarto idėją.
Netrukus pati mintis, kad į darbą reikia rengtis būtent biurui skirtais drabužiais, gali nugrimzti į užmarštį.
Netrukus pati mintis, kad į darbą reikia rengtis būtent biurui skirtais drabužiais, gali nugrimzti į užmarštį. Kokia ateitis mūsų laukia – ar nuogų bambų anarchija, ar saldus išsivadavimas iš liemenį veržiančių diržų ir kelnių aukštu juosmeniu – tikriausiai priklauso nuo to, ar esate žmogus, kuris jūsų biure diktuoja taisykles, ar tas, kuris joms paklūsta.
Amerikiečių įsivaizdavimu, profesionalios darbo aprangos standartas nuo seno yra kostiumas arba konservatyvaus modelio suknelė, net ir darbuotojams, kurie neina į biurą. Toks standartas iš esmės tebegalioja, nepaisant sėkmingos „business casual“ stiliaus pakraipos invazijos, kurią 1992 metais kaip rinkodaros triuką pradėjo „Dockers“.
Tai, kad daugelis pelningiausių pasaulio įmonių, tokių kaip „Google“, „Facebook“ ar „Apple“, leidžia darbuotojams atvykti į darbą vilkint džinsus ir megztinius bet kurią savaitės dieną, dar nesugriovė tradicinio darbo aprangos supratimo. Turėdamas tai omenyje, kiekvieno naujo semestro pradžioje Reganas Gurungas pasirodo savo psichologijos studentams Oregono valstybiniame universitete vilkėdamas kostiumą ir pasirišęs kaklaraištį.
R.Gurungas taip pat atsižvelgia į savo paties darbe padarytus atradimus. Remiantis dviem jo atliktais tyrimais, bent jau moterys tikrai yra vertinamos kaip labiau kompetentingos, kai vilki oficialią aprangą. Ir mes iš tikrųjų elgiamės taip, tarsi drabužiai darytų įtakos mūsų sugebėjimams: baltais laboratorinius chalatus vilkintys subjektai testus atlieka kruopščiau nei tie, kurie jų nedėvi (tiesa, eksperimentai buvo atlikti su bakalauro pakopos studentais, kurie reguliariai nenešioja laboratorinių chalatų, todėl sunku pasakyti, ar aprangos poveikis išliks, kai baltas chalatas jiems nebebus naujovė.)
Baltais laboratorinius chalatus vilkintys subjektai testus atlieka kruopščiau nei tie, kurie jų nedėvi.
Atotrūkis tarp mūsų vidinių sampratų apie profesionalumą ir to, ką sako įmonės aprangos kodas, paaiškina, kodėl eidami į darbą su šortais vis dar nerimaujame, ir kodėl kai kurie žmonės „Reddit“ ir „Facebook“ forumuose klausia patarimų, ką dėvėti. Jei polo marškinėliai tinka, argi tiks ir prasagstyti marškiniai? Jei visi jūsų bendradarbiai startuolyje mūvi suplėšytus džinsus, ar Annos Taylor suknelė nepadėtų jums išsiskirti, gerąja prasme? O gal jūsų įmonės aprangos kodas yra tik slaptas intelekto ar dedukcinio mąstymo įgūdžių testas, sukurtas gudrių viršininkų?
O gal jūsų įmonės aprangos kodas yra tik slaptas intelekto ar dedukcinio mąstymo įgūdžių testas, sukurtas gudrių viršininkų?
Iš dalies šis ryšys tarp kompetencijos ir tradicinio aprangos stiliaus yra toks tvirtas todėl, kad žiniasklaida daugelį metų mus mokė, jog sėkmės lydimi žmonės vilki gerai gulančius kostiumus arba dailiai pasiūtas neutralių tonų sukneles. Jei pirmuosiuose serialų „Mad Men's“ ar „Scandal“ kadruose būtume išvydę Doną Draperį ar Olivią Pope su gilią iškirpte ar išblukusiais, apibrizgusiais suvenyriniais marškinėliais likusiais nuo vasaros atostogų, nebūtume iškart akivaizdžiai supratę jų vietos pasaulyje.
Harvardo tyrėjai nustatė tai, ką jie pavadino raudonųjų sportbačių efektu.
Tyrinėdami tai, kaip mūsų drabužiai veikia aplinkinių požiūrį į mus, Harvardo tyrėjai nustatė tai, ką jie pavadino raudonųjų sportbačių efektu. Teigiama, kad tol, kol manoma, jog asmuo, nepaisantis darbovietės aprangos gairių, daro tai tyčia, tas asmuo vertinimas palankiau – prisiminkite Marką Zuckerbergą ir jo „Fuck you“ džemperius ankstyvuosiuose „Facebook“ verslo susitikimuose. Juk nėra didesnės galios, nei būti atleistam nuo taisyklių, taikomų visiems kitiems.
Žmonėms, klaidžiojantiems internete ir vis ieškantiems atsakymų į klausimą, ką gi vilktis į darbą, R.Gurungas turi gerų naujienų – ir vėl susijusių su mūsų psichologija, tiksliau, pasąmonėje saugomų įspūdžių galia.
Jei padarote gerą pirmąjį įspūdį ir parodote, kad į darbą žiūrite rimtai, aplinkinių akyse ryšys tarp jūsų aprangos ir profesionalumo bei žinių nebebus toks stiprus.
„Jei padarote gerą pirmąjį įspūdį ir parodote, kad į darbą žiūrite rimtai, aplinkinių akyse ryšys tarp jūsų aprangos ir profesionalumo bei žinių nebebus toks stiprus – tai, kaip rengsitės vėliau, neturės didelės reikšmės jūsų kolegų ar vadovybės nuomonei apie jus“, – aiškina jis. Kol neatkreipiate per daug dėmesio į save akivaizdžiai blogai atlikdami savo darbą ar nekenkiate savo kolegoms, galite jaustis pakankamai saugūs ir apsivilkti į darbą tą didelį mielą megztinį, panašų į megztą chalatą. Šiaip ar taip, dauguma tyrimų, analizuojančių mūsų aprangos suvokimą, nagrinėja būtent pirmuosius įspūdžiai apie nepažįstamus žmones.
Tada kaip gi R.Gurungas paaiškina savo pirmosios semestro dienos kostiumą? Tas kostiumas – tik šou dalis. „Tiesą sakant, antrąją savaitę aš jau nebesivelku švarko“, – sako jis. Semestro pabaigoje jis auditorijoje dirba ir be kaklaraiščio, iki alkūnių pasiraitojęs marškinių rankoves. Ne paslaptis, kad pastaruoju metu vis labiau vertinami darbuotojai, kurie „išdrįsta būti savimi, atskleisti savo individualumą, visiškai save išreikšti darbe, neslėpti savo asmenybės“, – sako Scotas Cawoodas, pasaulinės žmogiškųjų išteklių specialistų asociacijos „WorldatWork“ generalinis direktorius. („WorldatWork“, jis pažymi, neturi aprangos kodo).
Jo teigimu, šiuolaikinis aprangos kodas įsigalėjo po pramonės revoliucijos, kai standartizuotos darbo vietos uždarose patalpose tapo naująja norma. Prieš tai darbininkai galėjo rengtis laisviau, žmonės dažnai dirbdavo šeimos ūkiuose, ir apskritai turėjo mažiau drabužių. Niekam nereikėjo sukti galvos, ar jogos tamprės tinka susiruošus į vištidę surinkti tos dienos kiaušinių.
Kuomet buvo kuriamos mums dabar tokios įprastos normos, jas formavę žmonės vadovavosi savo įsivaizdavimu, kas darbo vietoje yra tinkama, o kas ne. „Tradiciškai vadovaujančias pozicijas užėmė vyrai, o jie turėjo tam tikrą supratimą, kaip vyrai ir moterys turėtų atrodyti. Štai kodėl buvo tiek daug diskusijų apie tai, ar darbe tinka segėti sijonus, ar geriau mūvėti kelnes “, – sako S.Cawoodas.
Kai kurios iš šių taisyklių vis dar taikomos darbo vietose, kuriose svarbūs formalumai – „fine-dining" restoranuose, prašmatniose advokatų kontorose. Kongrese – įskaitant rekomendacijas dėl pėdkelnių, makiažo ir šukuosenų. Šių standartų nepaisymas yra ne tik lyties, bet ir klasės klausimas: kuo didesni aplinkinių lūkesčiai, susiję su jūsų išvaizda, tuo daugiau išteklių reikia investuoti, kad tuos lūkesčius atitiktumėte, o prisipirkti pilną spintą darbui skirtų drabužiui yra daug brangiau, nei tiesiog dėvėti tai, ką jau turite.
Tradiciniuose aprangos koduose taip pat pastebimas rasinis šališkumas.
Tradiciniuose aprangos koduose taip pat pastebimas rasinis šališkumas. Pavyzdys galėtų būti šukuosenų, populiarių tarp juodaodžių draudimas. „Tai ir platesnio požiūrio, ir empatijos stoka“, – sako Mičigano valstijos universiteto Žmogiškųjų išteklių ir darbo santykių mokyklos docentė Angela Hall – nepagalvojimas apie tai, kas galėtų apsunkinti kažkieno gyvenimą. Darbo teisės specialistai galėtų paminėti ne vieną tokį atvejį, kaip, pavyzdžiui, skundas, kurį dar 2010 metais pateikė juodaodė moteris, nes jai pateiktas darbo pasiūlymas buvo atšauktas jai nesutikus nusikirpti dredų – įmonės aprangos kodas diktavo, kad šukuosenos turi būti dalykiškos, profesionalios, o ne „išsišokėliškos.“
A.Hall pažymi, kad paties darbo pobūdžio pokyčiai paskatino apsvarstyti, kas yra „darbo drabužiai“. Tą dieną, kai mes kalbėjomės, Rytų Lansingo mokyklos buvo uždarytos dėl pūgos, todėl ji dirbo iš namų ir kartu prižiūrėjo savo vaikus. Ir kuo daugiau personalo nebedirba biuruose – evoliucija, kurią gali paspartinti koronavirusas – tuo sunkiau tampa sieti darbą su tam tikru aprangos stiliumi.
Aprangos kodų nykimas ne visada padeda lengviau rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
Darbo persikėlimas už biuro ribų yra vienas iš šiuolaikinę darbo rinką apibūdinančių aspektų ir šia prasme aprangos kodų nykimas ne visada padeda lengviau rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Anksčiau galėjome grįžti namo, nusivilkti uniformą ar kostiumą ir psichologiškai bei fiziškai atsiriboti nuo savo darbo iki kitos dienos. Dabar daugelis žmonių mūvi tuos pačius džinsus ir dirbdami, ir ruošdami vakarienę, o telefonas ir nešiojamasis kompiuteris visada šalia, todėl niekada visiškai neatitrūkstame nuo darbo.
Net pramogų industrija, kur kostiumas ir kaklaraištis atrodo toks neatsiejamas nuo tikro profesionalumo, pradeda kesti požiūrį, be abejo, todėl, kad tie patys jauni amerikiečiai, kurie dabar sudaro didesnę dalį darbo jėgos, turi apčiuopiamos įtakos tam, kas pasiekia mūsų ekranus. Tokie TV serialai, kaip „Silicone Valley“ ir „Superstore“, vaizduoja profesinę estetiką artimesnę tai, kurią pastarąjį dešimtmetį propaguoja milijonai amerikiečių: žmonės į darbą velkasi tuos pačius drabužius, kuriuos jie dėvi eidami į kiną ar į kavinę su draugas, jų aprangos ansamblį kartais papildo švarkelis ar džemperis su įmonės logotipu ar ant kaklo užsikabinta juostelė su asmens identifikavimo kortele.
R.Gurungas, S.Cawoodas ir A.Hall sutinka, kad vis augantis teisingesnio ir sąžiningesnio požiūrio darbovietėse poreikis – skatinamas nediskriminavimo įstatymų ir poreikio išsaugoti darbuotojus konkurencingoje darbo rinkoje – greičiausiai reikš, kad mums pažįstamam aprangos kodui netrukus ateis galas.
Tradicionalistams tai gali atrodyti kaip pasididžiavimo savo specialybe ir profesionalumo atmetimas, tačiau iš tikrųjų, pasak S.Cawoodo, įmonės, kurios iš esmės peržiūri ir supaprastina savo aprangos kodą arba apskritai jo atsisako, paprastai suteikia savo darbuotojams daugiau laimės ir komforto darbo vietoje.
Suteikia savo darbuotojams daugiau laimės ir komforto darbo vietoje.
Norint kovoti su iš tiesų netinkamu elgesiu biure – nuo asmens higienos trūkumo, kuris reiškia, kad kažkas savo kūno kvapais erzina stalo kaimyną iki seksualinio priekabiavimo – nebūtina įvesti taisyklių, reglamentuojančių ir pėdkelnių spalvą ar barzdos ilgį.
S.Cawoodas pamini „General Motors“ kaip pavyzdį, kaip užtikrinti, kad darbuotojai atrodo tinkamai. Visas aprangos kodas telpa į du žodžius: renkitės tinkamai. Galų gale tokia lakoniška taisyklė tiesiog pripažįsta, kad įmonės darbuotojai yra suaugę žmonės, o ne vaikučiai specialioje dienos darbo stovykloje.
„Paprastai žmonės būna pakankamai supratingi. Nemanau, kad reikėtų taikyti tokias archajiškas taisykles, kaip dabar, kad užkirstumėte kelią toms įsivaizduojamoms nepatogioms situacijoms, kurių darbe gal pasitaikys, o gal ir ne, – teigia A.Hall. – Tiesiog pridenkite tai, ką derėtų pridengti ir nesukite sau galvos.“
