Brazilijoje gimęs ir užaugęs, libanietiškų šaknų turintis plastikos chirurgas Ghassanas Saidas šią savaitę viešėjo Vilniuje ir „Baltijos Amerikos klinikoje“ surengė paskaitą „Braziliškų užpakaliukų tendencijos plastinėje chirurgijoje“. Kaip pats sakė, Brazilija, Libanas ir Lietuva yra širdžiai mieliausios trys šalys pasaulyje. Lietuva į trejetuką papuola, nes Gh.Saidas čia studijavo mediciną, gyveno net dvylika metų ir puikiai kalba lietuviškai.
Ši procedūra nėra skirta tam, kad sėdmenys būtų padidinti. Ji atliekama tam, kad jie būtų pagražinti.
Pradėdamas kalbą apie plastines sėdmenų operacijas, išsklaidė mitą, kad tai yra sėdmenų didinimo operacija. „Čia kalbama ne apie tūrį, o apie formą, ši procedūra nėra skirta tam, kad sėdmenys būtų padidinti. Ji atliekama tam, kad jie būtų pagražinti. Moters sėdmenys gali būti ir maži, bet svarbiausia – forma, kai ji graži, viskas ir gerai. Neprivalo visos turėti vadinamųjų braziliškų sėdmenų, ten prisideda ir genetika, ir išlenkta nugaros forma, ir t. t.“, – paaiškino plastikos chirurgas ir pridūrė, kad Pietų Amerikos moterys jau gimsta turėdamos didesnį nugaros linkį, bet ir chirurgiškai galima jį formuoti, pavyzdžiui, europietėms moterims.
Lietuves, kaip ir daugelį europiečių, Gh.Saidas priskiria natūralistėms, o štai brazilės, pasak jo, nesidrovi formų, kurias pastebėtų ir jų draugės. Atrodytų, brazilės ir taip jau gali puikuotis savo sėdmenimis, tačiau būtent jos, plastikos chirurgo teigimu, darosi daugiausia sėdmenų operacijų pasaulyje.
Gh.Saidas trumpai papasakojo, kaip sėdmenų tendencijos keitėsi bėgant metams. „Žvelgiant istoriškai, sėdmenys keitėsi kas dešimtmetį. Pavyzdžiui, 1910 m. populiariausi buvo dideli ir apvalios formos, 1920 m. – platesni ir labiau vyriško stiliaus. 1960 m. – jau kuo mažesni, tuo gražiau. 1970 m. pradėjo atsirasti fitneso, aerobikos modelių, taigi populiariausi sėdmenys buvo panašūs į tokius. 1990 m., prasidėjus supermodelių Cindy Crawford, Naomi Campbell erai, populiariausi sėdmenys buvo arba labai maži ir apvalūs, arba maži ir platūs. 2000-aisiais – labai sportiški ir apvalūs, 2010 m. prasidėjo Kim Kardashian, Nicky Minaj era“, – sakė svečias iš Brazilijos.
Sėdmenų operacijų yra keletas rūšių, populiariausios jų – riebalų persodinimas į sėdmenis, implantai (jei moteris labai liekna ir nėra nuo kur nusiurbti riebalų) ir pakėlimas (kai oda nukarusi). Kalbant apie operacijas, pasak gydytojo, visada svarbiausia įvertinti šiuos keturis veiksnius: kaulų formą, raumenų stambumą, odos kokybę ir riebalinę dalį.
– Kiek trunka gijimo procesas? Ką galima daryti po operacijos ir ko ne?
– Kiekvienas chirurgas turi savo pooperacinį protokolą. Nuo operacijos dienos iki pusmečio žaizda sugyja apie 90–95 proc., yra mažas procentas, kad viskas dar pagerės nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Tačiau kiekvienai operacijai čia svarbus pooperacinis protokolas, ką žmogus po operacijos gali daryti ir ko ne, ir kaip pacientas viso to laikosi.
– O koks yra tas pooperacinis laikotarpis, kalbant apie sėdmenų operaciją – kokie apribojimai?
– Sėdėti iškart po operacijos negalima, bet tai nereiškia, kad negalima naudotis tualetu – pacientės yra išmokomos, kaip tai daryti. Tris keturias savaites savo pacientėms siūlau nemiegoti ant nugaros, o jei, tarkime, jai buvo padaryta operacija ir pilvo srityje, išmokome, kaip reikia pasidėti pagalvę – ties apatine nugaros dalimi ir viršutine šlaunų, kad kūnas neprisispaustų ir būtų tarsi plūduriavimo pojūtis. Po operacijos įdedu dreną, todėl paprašau pacienčių, kad bent savaitę pabūtų namie ir mažiau judėtų – kad neprovokuotų didesnio kraujavimo.
– Kokie galimi sėdmenų operacijų padariniai?
– Komplikacijos yra retas dalykas, bet jų gali būti. Gali šiek tiek atsiverti žaizda, bet ji pati ir užsiveria. Gali būti seroma, hematoma. Viskas priklauso ir nuo to, kokia operacija daroma: ar dedami implantai, ar persodinami riebalai, ar daromas pakėlimas. Tie galimi padariniai panašūs į krūtinės operacijos.
Tris keturias savaites savo pacientėms siūlau nemiegoti ant nugaros.
Yra kita problema, kad bandai pacientėms paaiškinti, kokios galimos komplikacijos, ir dažnai, bent jau pas mus Brazilijoje, jos nieko nenori apie tai girdėti. Ir galiu pasakyti, kad tie žmonės, kurie baiminasi komplikacijų, niekada nesidarys tokių operacijų. Čia kaip su lėktuvais: visko gali nutikti, ir žinote, kad gali, bet dėl to neatsisakote skristi. Ir mes, chirurgai, tikimės geriausio, kad tų komplikacijų nebus, to paties tikisi ir pacientai.
Prieš operaciją pacientė yra apžiūrima didelės komandos įvairių sričių gydytojų ir jai atliekami išsamūs tyrimai: kraujo, rentgeno, darome kardiogramą ir t. t., kad įsitikintume, jog pacientė sveika, kad jai tikrai galima atlikti tą operaciją. Labai svarbu kiekvieną pacientą ištirti, įvertinti individualiai.
– Ar tokios operacijos, tarkime, persodinant riebalus, yra ilgalaikės?
– Darant riebalų persodinimo operaciją, riebalų ląstelės yra paimamos iš vienos kūno dalies, kur riebalai nereikalingi, ir suleidžiamos ten, kur jų trūksta. Pagal statistiką prigyja nuo 30 iki 70 proc. ląstelių. Negalima prognozuoti jų prigijimo, galbūt skirtingai prigis skirtingose sėdmenyse ir gali prireikti dar vienos operacijos, norint išlaikyti simetriją. Riebalai neturi galiojimo datos. Sakau pacientėms, kad svarbu yra išlaikyti savo kūno formas, kad nekistų svoris.
– Ar galima nuo sėdmenų nusiurbti riebalų ir juos panaudoti, pavyzdžiui, krūtinei?
– Iš bet kurios kūno vietos galima nusiurbti riebalų ir juos panaudoti krūtinei. Tačiau sėdmenys tikrai nėra ta vieta, nuo kurios dažnai siurbiami riebalai ir panaudojami krūtinei. Tokios operacijos galimos, bet jei nusiurbtum per daug, sėdmenų oda gali nukarti – tada tektų koreguoti sėdmenis. Reikia labai gerai įvertinti, ką galima daryti ir ko ne.
– Ar galima panaudoti kito žmogaus riebalus operacijoms?
– Ne, negalima, nes jie neprigytų. Dabar kalbama apie riebalų banko atsiradimą. Jei taip nutiktų, jame būtų galima laikyti nusiurbtus žmogaus riebalus, kurių galbūt prireiktų kitai jo operacijai.
Mes negalime garantuoti to, kad pasidarius operaciją išvaizda niekaip nesikeis, nes visą kūną veikia senėjimo procesai.
– Senstant oda raukšlėjasi. Jei padaryta sėdmenų operacija, koks likimas senatvėje – ar sėdmenų oda sens taip pat, kaip ir likusio kūno, ar atrodys geriau?
– Kodėl vyresnių žmonių sėdmenys yra nukarę? Todėl kad vyksta gravitacija. O ji visada vyksta žemyn. Kalbant apie sėdmenis, raumenys laiko implantą, taigi tai, kas kabės, bus tik oda. O net ir įdėjus implantą, oda vis tiek gali nukarti. Kada tai nutiktų, sunku pasakyti, nes visi senstame skirtingai. Mes negalime garantuoti to, kad pasidarius operaciją išvaizda niekaip nesikeis, nes visą kūną veikia senėjimo procesai.
– Ar tokiais atvejais padėtų sportas – kad tos formos išliktų geresnės?
– Sportas gali pristabdyti tuos požymius, bet jis tikrai nesustabdys gravitacijos proceso – slinkimo žemyn. O jei būtų įmanoma stabdyti, niekas nesentų.
– Kalbant apie sėdmenis, ar matyti, kad padaryta operacija?
– Ne. Nebent perlenkiama lazda.
– O kad yra implantai?
– Sėdmenų implantai dedami į raumenį, todėl jų nesimato. O jei dėsi tiesiog po oda, žinoma, kad jie slankios ir matysis.
– Galbūt pasitelkus sportą irgi būtų galima pasiekti tokių rezultatų ir nereikėtų operacijos?
– Ne. Galiu pasakyti, kad jei dešimt metų sportuosite, truputį padės. Genetiškai tam tikrose vietose esančių riebalų sankaupų sportu nepaveiksite.
Genetiškai tam tikrose vietose esančių riebalų sankaupų sportu nepaveiksite.
– Kalbame apie moteris, bet gal tokias operacijas darosi ir vyrai?
– Labai nedaug, bet darosi. Daugiausia tie vyrai, kurie sėdmenyse turi duobes.
– Po operacijų lieka randai, ar jie matosi?
– Žaizdos gyja skirtingai, o randus galima koreguoti. Dažniausiai randai daromi tose zonose, kuriose jie pasislepia: bikinio zonoje, kurioje nors kūno raukšlėje. Jei daroma operacija dedant implantus, rando nepamatys niekas, nes jis yra tarp sėdmenų. Kalbant apskritai apie randus, pacientei jie taip smarkiai nerūpi, svarbiausias jai – geras rezultatas. Be to, bėgant laikui tas randas šviesėja ir mažiau matosi. Kas gražiau – nukarę sėdmenys ar dailūs, bet su randu, kurį galima paslėpti?
Dažniausiai randai daromi tose zonose, kuriose jie pasislepia: bikinio zonoje, kurioje nors kūno raukšlėje.
– Ar tenka moteris atkalbėti nuo plastinių operacijų?
– Ir net labai dažnai. Būna, kad operaciją reikia atidėti, nes pacientė tiesiog psichologiškai nėra tam pasiruošusi. Ir svarbu tą momentą pastebėti. Ta riba – labai plona, kai chirurgas praranda suvokimą, kada reikia operuoti, o kada ne, yra labai blogai. Man dažnai tenka pacientėms pasakyti, kad joms nereikia jokios operacijos, kad visa problema ne ten, kur jos, žiūrėdamos į veidrodį, mato, o jų galvoje. Ir atvirai pasakau, kad ji ne čia pateko, kad visų pirma jai reikėtų apsilankyti pas psichiatrą.
– Pas mus Lietuvoje plastinės operacijos vis dar yra tema tabu, moterys vengia apie jas kalbėti ir slepia, jei yra pasidariusios. Brazilijoje, klausantis jūsų, situacija visiškai kitokia – jos apie tai pasakoja tarsi apie ką tik nusipirktus naujus batus.
– Taip, pastebiu, kad Lietuvoje moterys nelinkusios pasisakyti, kad yra pasidariusios vieną ar kitą plastinę operaciją. Aš tikrai nesu už madą ir nesakau, kad reikia ją vaikytis. Ne. Kūnas – ne drabužis, gali nusipirkti kedus, šiandien jie madingi – nešioti, rytoj nebemadingi – išmesti, o kūno neišmesim. Aš už tai, kad kiekviena pacientė turi būti individualiai apžiūrėta, išsiaiškinta, ko ji nori ir ar tikrai jai to reikia. Bet plastinės operacijos neturėtų būti tema tabu. Neturi būti gėda atrodyti gerai, gražiai.
Lietuvoje labai daug gražių moterų. Ir kiek jų yra pasidariusių plastinių operacijų – net nežinote, nes čia vyrauja tai, kad reikia slėpti tokius dalykus. Brazilijoje viskas vyksta atvirkščiai: nueina į kirpyklą ir drąsiai pasisako, kad štai, pavyzdžiui, Ghassanas man sudėjo krūtinę. Nes ten tai – natūralu.
