– Ką turėtume žinoti apie chna?
– Yra toks augalas heninė lavsonija, augantis karšto klimato šalyse, kurio lapeliai turi dažomųjų savybių. Sudžiovinus ir sutrynus šiuos lapelius, išgaunama pasta – natūralūs rudi dažai, Vakaruose vadinami henna, chna. Beje, heninės lavsonijos žiedai, kurie neturi dažomųjų savybių, yra plačiai naudojami parfumerijos pramonėje.
Pati chna nuo seno buvo naudojama skirtingais būdais. Pavyzdžiui, audiniams dažyti: raudoni, oranžiniai Rytų šalių dvasininkų drabužiai yra nudažyti chna ir šafrano mišiniu.
Turbūt apie chna galėjome išgirsti ir iš savo mamų, močiučių, kai be chna ir basmos nebuvo jokių plaukų dažų. O Indijos moterys, kurių plaukai yra juodi, chna miltelius naudoja kaip plaukų priežiūros priemonę jiems stiprinti, kad žvilgėtų.
Senovės medicinoje chna dėl savo antibakterinių savybių ir gebėjimo atkurti odos pigmentaciją laikyta vaistu beveik nuo visų odos ligų: niežų, egzemos, baltligės, žvynelinės ir kt. Kiekvienas vaikas žinodavo, kad susižeidus reikia bėgti pas chna piešėją, jog ant žaizdos uždėtų chna pastos – žaizda gražiai užgydavo ir nelikdavo randų.
Na, ir plačiausiai chna naudojama kūno piešimui – švenčių, ritualų metu, dėl grožio. Ši tradicija pirmiausia paplito Indijoje, arabų šalyse.
Senovės medicinoje chna dėl savo antibakterinių savybių ir gebėjimo atkurti odos pigmentaciją laikyta vaistu beveik nuo visų odos ligų.
Įdomu tai, kad užtepus chna ant kūno, džiūstantys dažai maloniai vėsina odą, tai yra labai palanku gyvenant ten, kur karštas klimatas. Todėl, pavyzdžiui, Indijoje chna piešiami padai ir delnai, kad per juos atvėstų kūnas.
– Ar Lietuvoje ir Vakarų valstybėse išpopuliarėjusi kūno tapyba su chna skiriasi nuo jos ištakų?
– Į Lietuvą chna banga atėjo tik prieš kokius penkerius šešerius metus, kai pramogų pasaulio įžymybės pradėjo dailintis kūną chna ornamentais. Vakaruose chna piešiniai ant kūno paplito kaip gražios, egzotiškos, laikinos indiškos tatuiruotės.
Kai žmonės piešdavosi tik Rytuose, chna piešiniai buvo rudos spalvos (išgautos natūraliai iš augalo ir su niekuo nesumaišytos) – visiems tai buvo gražu. Bet vėliau atsirado juodos, bordo spalvų chna: žinoma, daugiausia eksportui į Vakarus, nes patys rytiečiai piešiasi tik ruda spalva.
Nors natūraliai juoda spalva išgaunama į chna įmaišius augalo, suteikiančio juodą pigmentaciją (pvz., amlo, indiško agrasto, indiško lapainio), o bordo – įmaišius pluoštelį šafrano, – kai Vakarų, Turkijos, Egipto ir kitų valstybių kurortuose prasidėjo visas tas chna biznis, pradėta gaminti sintetinius dažus.
Visų pirma, tarp vakariečių rudos spalvos chna piešiniai sulaukė mažai susidomėjimo – ypač išpopuliarėjo juoda chna. O tam, kad turistams kurortuose ant kūno kuo ilgiau išsilaikytų piešinys ir jie galėtų mėgautis vandens pramogomis, į dažus imta įmaišyti PPD (parafenilendiamino – aut.) cheminio elemento.
Nors PPD dažui suteikia ilgalaikiškumo, atsparumo vandeniui, gali alergizuoti. Kartais po tokių tatuiruočių oda paraudonuoja, ją išberia, blogiausiu atveju – nudegina ar netgi pakeičia pigmentaciją.
Tad reikia žinoti: jei kas nors sako, kad chna pasta laikysis tris savaites ar mėnesį – šimtas procentų, kad jos sudėtyje yra chemijos. Teko girdėti ir tokių istorijų, kad įvairiuose kurortuose piešiantys kartais netgi nesivargina į dažų sudėtį įdėti chna: prideda lengvos rūgšties, kad išgautų spalvą, ir tiek.
Jei kas nors sako, kad chna pasta laikysis tris savaites ar mėnesį – šimtas procentų, kad jos sudėtyje yra chemijos.
Be to, tradiciškai chna yra piešiamos tik rankos, kojos, pilvas ir krūtinė, o vakariečiai pradėjo pieštis įvairiose kūno vietose. Įdomu tai, kad kitose – ne pagal tradiciją piešiamose – kūno dalyse tie dažai netgi taip gerai neįsigeria.
– Jūs pirmoji Lietuvoje pradėjote užsiimti kūno tapyba su chna. Kaip pati atradote šią veiklą?
– Mane nuo pat vaikystės lydėjo menas. Mano mama – tapytoja Silvija Drebickaitė, tėvas – skulptorius, o pati esu baigusi grafinį dizainą.
Kai buvau pradėjusi studijuoti filosofiją – šias studijas po metų mečiau, vienintelis dalykas, kuris man patiko, buvo Rytų filosofija ir etika. Turbūt nuo 2001 m. pradėjau ne tik domėtis, bet ir gyventi Senovės Indijos vedine kultūra. Sakau, kad potraukis Rytų pasaulėjautai atėjo iš praėjusių gyvenimų.
2004-aisiais pradėjau važinėti į Indijos kultūros festivalį Lenkijoje. Šis renginys vyksta du mėnesius skirtinguose kurortiniuose miesteliuose, po dvi dienas kiekviename.
Kai pirmą kartą ten nuvykau, susipažinau su indais, kurie papasakojo apie visas chna piešimo subtilybes, išmokė piešti. Po kurio laiko tame renginyje ir pati pradėjau organizuoti chna tapybos užsiėmimus.
Iš pradžių piešimas su chna buvo kaip pomėgis – piešdavau tik Lenkijoje. Bet kai 2009-aisiais pradėjau piešti ir Lietuvoje, pajutau, kad atradau save.
Šiandien kūno tapyba su chna yra mano pagrindinė veikla: piešiu įvairiuose renginiuose, asmeniškai, organizuoju užsiėmimus norintiems išmokti. Man tai yra tarsi meditacija – neretai ir patys žmonės, kuriems piešiu, sako, kad pajuto nusiraminimą.
– Ką pastebite iš savo praktikos Lietuvoje – kodėl žmonės renkasi chna piešinius ant kūno?
– Dalis žmonių ateina dėl to, kad nori pasidaryti tikrą tatuiruotę. Būna, kad tatuiruočių kataloguose ar internete ornamentas atrodo vienaip, o ant kūno – kitaip. Nusipiešus su chna, gali įsivertinti, ar norimas ornamentas tinka ir patinka.
Yra žmonių, kurie čia ieško gilesnės prasmės: paprašo užkoduoti meilę ar sėkmę – tai yra tradiciška Rytuose.
Nemažai moterų piešiasi su chna tiesiog dėl grožio: chna ornamentai atrodo labai puošniai, ir kartais jokių kitų aksesuarų nebereikia.
Aišku, yra žmonių, kurie čia ieško gilesnės prasmės: paprašo užkoduoti meilę ar sėkmę – tai yra tradiciška Rytuose. Juk, grįžtant prie ištakų, tai nėra tik laikina tatuiruotė ir čia svarbiausia ne jos grožis. Rytų kultūroje kiekvienas taškelis, kiekviena detalė turi savo prasmę.
Beje, Lietuvoje taip pat populiarėja subtilesni mergvakariai ar indiškos vestuvės, kai moterys pagal indišką tradiciją dailinasi kūną chna.
– Papasakokite plačiau apie tradicines chna piešinių ant kūno prasmes, ornamentų simboliką.
– Tradiciškai tai yra moterų „reikalas“: tiek piešimo meistrės, tiek piešiamos moters.
Viena svarbiausių Rytų tradicijų, kai ant kūno piešiama chna, yra vestuvės. Vakaruose vadinamasis mergvakaris laikomas paskutiniu jaunosios „pasiautimu“, Rytuose jo prasmė yra visai kita.
Indijoje mergvakaris yra vadinamas mehendi vakaru, kai likus dienai ar dviem iki vestuvių susirenka jaunosios draugės ir moteriškosios lyties giminaitės, kad ją visapusiškai paruoštų naujam gyvenimo etapui, „apvalytų“ santuokai.
Jaunoji pirmiausia būna išprausiamia piene, išmasažuojama įvairiais eteriniais aliejais, maitinama, jai atliekamos grožio procedūros. Po to vyksta kūno piešimas – išpiešiamos jos rankos, krūtinė ir kojos iki kelių.
Vakaruose vadinamasis mergvakaris laikomas paskutiniu jaunosios „pasiautimu“, Rytuose jo prasmė yra visai kita.
Tradiciškai, piešiant vyriausios giminės moterys specialiais simboliais jaunąją palaimina, užkoduoja gerus palinkėjimus: meilę, laimę, sėkmę, klestėjimą, vaisingumą, apsaugą nuo nužiūrėjimo ir t. t. Neatsiejami vestuvinių chna ornamentų simboliai yra povas, mandalos, saulės ženklai, pilys, lotusai.
Įdomu tai, kad chna ornamente būna paslepiami ir būsimosios nuotakos vyro inicialai. Pagal tradiciją vyras pirmą naktį turi surasti paslėptus inicialus. Manoma, kad, jeigu randa, lydės sėkmė vedybiniame gyvenime, o jei ne – moteris dominuos tarpusavio santykiuose. Sako, kad jaunikiai nenusiramina, kol randa savo inicialus (juokiasi).
Po vestuvių jaunoji neatlieka jokių namų ruošos darbų, kol išnyksta paskutinis chna raštas. Manoma, kad kuo ilgiau išliks – tuo labiau vyras mylės. Beje, iš šios tradicijos išsirutuliojo „medaus mėnuo“.
Kitas tradicinis kūno piešimas su chna vyksta nėštumo metu. Moterys aplink bambą išsipiešia saulutes, mandalas. Pagrindinė jų reikšmė – apsauga. Kartais būna išpiešiami tik moteriai žinomi simboliai, kad labiau sustiprintų jos ryšį su vaiku. Tai toks slaptas ir sakralus ritualas.
Gimus kūdikiui jo pilvukas taip pat ištepamas chna pasta. Taip užkoduojamas gyvybingumas. Vaikams dar būna išpiešiamos gėlės – kaip nekaltumo, švarumo, tyrumo simbolis.
Be to, chna piešiamasi ir per visas didžiąsias religines šventes. Aišku, tai ne tik švenčių ar ritualų simbolis: Indijoje sakoma, kad moters rankos visada turi būti išpieštos, kitu atveju, jos grožis laikomas neišbaigtu. Dažnai moterys rankas išsipiešia vijokliais, gėlių motyvais, tai simbolizuoja moteriškumą, lankstumą, ryšį su gamta.
Indijoje sakoma, kad moters rankos visada turi būti išpieštos, kitu atveju, jos grožis laikomas neišbaigtu.
– Baigiant pokalbį, ką patartumėte norintiems pasidailinti kūną chna piešiniu?
– Pirmiausia reikėtų išsirinkti tinkamą žmogų, nes piešiantysis perduoda ir tam tikrą energiją. Idealiausia, jei tai darytų moteris, nes tik moteris moterį gali geriausiai suprasti. Aišku, tai yra tokie subtilesni, gilesni dalykai – ne visiems svarbūs, dabar ir vyrukai vis dažniau piešiasi.
Bet kokiu atveju, visuomet naudinga pasidomėti apie chna piešimo meistrą: kiek jis laiko dirba, kaip jis piešia.
Kalbant apie dažus, natūrali chna išlieka iki savaitės. Jei tai ruda spalva, gali išlikti ir šiek tiek ilgiau, nes chna augalas turi savybę įsigerti, kai kiti augalai – tik nuspalvina odą.
Po piešimo procedūros geriausia leisti piešiniui išdžiūti natūraliai (nenaudojant džiovintuvo), kad dažai geriau įsigertų į odą.
Kalbant apie priežiūrą, svarbu atkreipti dėmesį, kad didžiausias chna priešas – vanduo. Tad nusipiešus ornamentą patartina vengti vonių, pirčių, baseinų, kitų vandens pramogų. Be to, piešinys greičiau blunka ir odai kontaktuojant su drabužiais, guminėmis pirštinėmis.
Jei ornamentas nupieštas tik su chna (yra rudos spalvos), galima jį patepti kokiais nors aliejais, pavyzdžiui, arbatmedžių, kad ilgiau išsilaikytų. Tačiau ant juodos ar bordo spalvos piešinio negalima tepti jokių kremų, losjonų, aliejų.
