Deimantė Bulbenkaitė – mados žurnalistė ir 2007-aisiais įkurto tinklaraščio „Spintos guru“ autorė. Baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, ji reguliariai rašo lietuviškiems leidiniams, dirba su žinomais šalies mados kūrėjais bei konsultuoja komunikacijos strategijos ir prekių ženklo formavimo klausimais.
Apie madą rašau jau kiek daugiau nei vienuolika metų. Devynerius iš jų lankausi bei apžvelgiu „Mados infekciją“.
1999-aisiais savo istoriją pradėjęs didžiausias Lietuvos mados festivalis per dvidešimt metų mados bendruomenei tapo pavasario simboliu ir ant podiumo pirmą kartą užkėlė ne vieno šiandien žinomo kūrėjo kolekcijas.
Keliskart keitėsi festivalio formatas, kurį laiką buvo bandyta renginį paversti labiau sezoniniu ir pristatyti antrąją – rudens – „Infekciją“. Prieš dešimtmetį atsirado ir jauniems dizaineriams skirtas „Mados injekcijos“ konkursas, vieša modelių atranka, „Grožio infekcijos“ vardu bandyta flirtuoti su grožio industrija, 2018-aisiais – mados pardavimų profesionalus pritraukti į „Mados inventorizaciją“.
Rodos, festivalio organizatoriai nuolat stengiasi renginio vardą patraukliai pritraukti prie mados aktualijų, bet... ar kažkas iš tiesų keičiasi?
Kasmet prieš „Mados infekciją“ atlieku nedidelį eksperimentą ir mados industrijoje dirbančių kolegų paklausiu, kiek praėjusių metų dalyvių jie galėtų išvardinti, neskaitant vienos festivalio organizatorių Sandros Straukaitės.
Skaičius dažniausiai siekia 2–3 vardus, kurių kolekcijos turi komercinį potencialą, o ženklas matomas ir už festivalio ribų, nors pristatymų pamatome 15–16. Jokiu būdu nesakau, kad kūrėjai to neverti – tiesiog atrodo, kad jie tampa apšildančiais atlikėjais prieš pagrindinį organizatorių koncertą.
Jeigu nesate spaudos atstovai, iš anksto susipažinę su dalyvių sąrašu, arba artimi draugai, dizainerio vardą veikiausiai išgirsite tik vieną kartą – kai salėje paskelbiama, kieno kolekcija dabar bus rodoma. Po to galima ramiai pasižymėti sau varnelę ir nugulti į dvidešimtmečio užmaršties archyvą.
Jeigu sezonas pasitaiko išties stiprus arba į „Infekcijos“ tinklelį grįžta keli žinomesni vardai, eksperimentą kiek pakeičiu: paklausiu, ar kolegos žino, kur ant podiumo pristatytas kolekcijos bus galima įsigyti (asmeninis kontaktas parašant dizaineriui per „Facebook“ nesiskaito). Rezultatas vėlgi panašus, nes festivalis ne parduoda, o tik suteikia galimybę pasirodyti viešai ir papulti į naujienų portalų galerijas su šimtais kitų nuotraukų.
Šių metų festivalis, nustebinęs keliomis itin stipriomis jaunosios kartos kūrėjų kolekcijomis, privertė iš naujo pergalvoti visą „Mados infekcijos“ istoriją, dabarties misiją bei viziją ateičiai.
Norisi pagirti organizatorius už kelis itin sėkmingus pakeitimus: 180 metrų ilgio podiumas buvo „išvingiuotas“ per visą Šiuolaikinio meno centro salę, tad modelius iš arti pamatyti galėjo visi renginio svečiai. Taip pat puiku, kad pertraukos buvo trumpesnės, išvengta ekstremalaus vėlavimo. 2019-aisiais pagaliau atsisakyta ir popierinių kvietimų bei akreditacijų – ne paslaptis, kad šiandien gerokai sunkiau surasti netoliese esantį spausdintuvą, o ne keliais prilietimais įjungti dokumentą telefono ekrane.
Kad ir kaip primityviai tai skambėtų, būtent telefono ekrane, o ne „Mados infekcijoje“ ir matysime didįjį lietuviškos mados lūžį.
Itin daug dėmesio šiemet buvo skirta ir jaunosios kartos kūrėjams, mat ne vienas mūsų rinkos veteranas iš festivalio pasitraukė – vieni nebenori kurti kolekcijų ir renkasi individualų darbą su klientais, kiti nemano, kad dalyvavimo kaštai atsiperka, tad renkasi alternatyvius komunikacijos kanalus, randa rėmėjų ir organizuoja savo renginius, kur nei podiumu, nei dėmesiu dalintis nereikia.
Didžiausiais šių metų atradimu man tapo „Injekcijos“ nugalėtojų Kotrynos Lipkevičiūtės bei Urtės Vosyliūtės bendras darbas, pavadintas „SSTKMS“ (skaitykime „susitaikymas“). Merginų kolekcija buvo tai, ką šiandien iš tiesų norisi dėvėti: nuostabūs vyriško kirpimo paltai, praktiškos platėjančios kelnės, įdomios konstrukcijos švarkai, paraukimais bei asimetriniais kirpimais pagyvintos suknelės bei palaidinės.
Tai – drabužiai, kurie galbūt ir yra persmelkti subtilia klasikos estetika, šiandien neretai matoma „Instagram“, tačiau jie idealiai atitinka šių dienų suvokimą apie madą turinčios klientės norus. Tai yra drabužiai, kuriuos norisi pirkti ir dėvėti jau šiandien. Ir atrodo, kad jų kokybė leistų tą daryti.
Antras nuostabus atradimas – taip pat „Injekcijoje“ dalyvavusi Inga Skripka, savo kolekciją pavadinusi „Klupinėjantiems ir griuvinėjantiems“. Galbūt kiek siurreali savo stilistika bei neįprasta medžiagų pasirinkimu (plastikas, lateksas), ši kolekcija pademonstravo dizainerės sugebėjimą balansuoti ant provokacijos ir bene sakralaus nekaltumo ribos.
Nuostabu ir tai, kad įsižiūrėjus galima atrasti ne tik šokiruojantį įspūdį, bet ir patrauklų daiktą – proginę suknelę, griežto silueto sijoną, įdomų paltą. Galbūt tai – ne kiekvienam, tačiau savo klientą I. Skripka tikrai gali atrasti.
Pagyrų vertas atrodė ir Viktorijos Rosenberg bei Pauliaus Leono kūrybinis duetas „Leonseberg“, jau kelis sezonus iš eilės apie save primenantis jaunatviška pankiška stilistika ir itin ryškia spalvų palete. Nors akylesni žiūrovai pastebėjo vieną kitą panašumą į „Gucci“ mados namų stilių (rausvi atspalviai, gėlių raštai ant sportinių drabužių), bendra kolekcijos nuotaika buvo puiki.
Akylai seksiu ir dizainerę Nikę Kotryną Kvedarauskaitę, 2017-aisiais jau matytą ant „Infekcijos“ podiumo – jos kūryba itin subtili, moteriška, bet toli gražu ne romantiška ar trapi. Dizainerės moteris – tai intelektualė, puikiai suvokianti meną ir turinti žvitrią akį detalėms. Ne veltui kolekcijos įkvėpimu Maironio poezija bei Roberto Mapplethorpe‘o nuotraukos.
Neneigsiu, kad kai kurios kolekcijos atrodė tiesiog kaip dar iki galo nesubrandinti dizaino eksperimentai, pristatomi peržiūros Dailės akademijoje metu.
Keistą įspūdį paliko ir festivalio svečiai iš Latvijos, Danijos ir Italijos. Net jei jų kolekcijos ir įdomios, visuomet kyla klausimas, kokiu tikslu jie čia atvyksta. Juk vietiniai mados salonai labai retai suinteresuoti ieškoti ir parduoti užsienio talentų kūrybą, o vietinei žiniasklaidai daugelis atvykstančių vardų nieko nesako. Tai – tarsi be jokio konteksto pateikiamos naujienos, kurias vertinti gali tik pagal momentinį „gražu-negražu“. Norėtųsi galvoti, kad užsieniečiai tiesiog padeda garsinti festivalio vardą, tačiau galbūt tą geriau darytų pakviesti kitų šalių žurnalistai?
Esu įsitikinusi, kad su lietuviška mada viskas bus gerai. Jauni kūrėjai vis geriau supranta, kad neužtenka drabužį tik sukurti dėl grožio – jis turi turėti ir funkciją bei pritaikomumą, nes tada turės ir pirkėją. Keli šiame tekste paminėti vardai vien dėl to yra visa galva aukštesni nei kai kurie „Infekcijos“ senbuviai. Be to, jaunesnius kūrėjus vos per keletą sekundžių nesunkiai rasite „Instagram“ ar „Facebook“, kur jie patys puikiai parodo savo kūrybą ir ją populiarina.
Norėtųsi galvoti, kad užsieniečiai tiesiog padeda garsinti festivalio vardą, tačiau galbūt tą geriau darytų pakviesti kitų šalių žurnalistai?
Jei tik šis socialinių tinkle išmanymas bus naudojamas ne tik komplimentams priimti ar draugams džiuginti, bet ir kokybiškam produktų parodymui bei net pardavimo kanalo sukūrimui, pamažu matysime, kaip didėja lietuviškos mados naujienas sekanti auditorija, auga ją pirkti norintys klientai.
Kad ir kaip primityviai tai skambėtų, būtent telefono ekrane, o ne „Mados infekcijoje“ ir matysime didįjį lietuviškos mados lūžį. Visame pasaulyje mados renginiai tampa tiesiog galimybe susikurti daugiau turinio socialiniams tinklams, kuriuose vyksta diskusijos ir pardavimai.
Tikiuosi, kad „Mados infekcijos“ rengėjai tą irgi supras. O chaotiškas bevardžių kūrėjų savaitgalis pamažu taps stipriu renginiu, kurio dėka mūsų spintose atsiras daugiau lietuviškų drabužių.
