7 jungimo detalės skirtos tam, kad saugos diržus, kurie nėra perdirbami, būtų galima pritaikyti gaminant rankines, kuprines, krepšius ar panašius aksesuarus. Kaip buvo sukurtas šis projektas ir kokios jo perspektyvos – interviu su jo autore K.Korsakaite.
– Kokių įvertinimų, komentarų esate sulaukusi?
– Komentarų sulaukiau pačių įvairiausių, kai kurie net nustebino. Kaip ir minėjau, bendrai, visa ką išgirdau, suteikė tikėjimo projekto ateitimi ir tai pirmasis dalykas, privertęs susimąstyti apie tai, kad projektą reikėtų tęsti. Komentarai įvairūs, dauguma palaikantys ir skatinantys: nuo siūlymų paleidinėti „kickstarterį“ iki įžvalgų, kaip dar galėčiau kai ką patobulinti.
– Kaip identifikavote dizaino problemą savo projektui?
– Pati idėja kurti jungimo detales-furnitūrą kilo seniai, dar praėjusią vasarą, iš asmeninio poreikio. Laisvalaikiu mėgstu užsiimti tokių aksesuarų, kaip tekstilinės „daiktų talpyklos“, kūryba ir gamyba, todėl esu susidūrusi su problema – furnitūros įvairovės trūkumu. Tačiau nesinorėjo kurti dar vieno, kiek kitaip atrodančio, tą pačią funkciją turinčio daikto – svarbu buvo kurti „rūpestingą“ objektą, su tikslu prisidėti prie švaresnio rytojaus. Ekologija visada atrodė ta problema, kuri vienija visus, visiems aktuali. Na, o automobilių saugos diržai ir visos automobilių perdirbimo pramonės problemos atsirado labai netyčia, viename iš pokalbių su draugais – aplink mane yra daug automobiliais besidominčių kolegų ir draugų. Išgirdus žodžius saugos diržai, kaip mat galvoj nušvito lemputė ir nusprendžiau, kad tai yra tai, ko man reikia.
Apmaudu, kad neturėjau galimybės pagaminti jungčių iš realios medžiagos – aliuminio.
– Kas kuriant UNIT’ E buvo didžiausias iššūkis?
– Didžiausias iššūkis buvo, ko gero, tie labai nestandartiniai saugos diržo matmenys, o tiksliau plotis. Atrodė labai sudėtinga nepadaryti jungčių griozdiškų ir estetiškai neišsišokančių vien dėl didelio diržo pločio, net 47 mm, nes objektas privalo būti dar didesnis ir stambesnis, kad atlaikytų apkrovas ir būtų tvirtas. Ir be abejo iššūkis buvo paties prototipo gamyba. Apmaudu, kad neturėjau galimybės pagaminti jungčių iš realios medžiagos – aliuminio, tačiau, kita vertus, prototipinės 3D spausdintuvu spausdintos plastikinės detalės yra fiziškai veikiančios ir pilnai leidžia patikrinti funkcionalumą.
– Ar planuojate savo projektą komercializuoti?
– Deja į šį klausimą atsakyti dar per anksti. Nesu tiksliai apmąsčiusi jokių tolimesnių žingsnių, bet mintys tikrai kibirkščiuoja noru veikti! Labai norėčiau jau dabar žinoti, ko tiksliai imtis, tačiau pirmiausia, ko gero, reiktų pabendrauti su žmonėmis, kurie žino, kaip pradėti ir turi panašių patirčių. Ir visada esu atvira visoms idėjoms, siūlymams ir mintims!
– Kokia kryptimi planuojate kurti ateityje – kokie dizaino iššūkiai jus labiausiai domina?
– Ateitis taip pat yra dar klaustukas. Mane, kaip kūrėją, domina daug įvairių disciplinų ir saviraiškos būdų, todėl, kas manęs laukia, negaliu atsakyti. Visas pasaulis su visomis jo spalvomis. O būtent dizainas – produkto ar grafinis – įdomus tuo, kad jis čia yra tam, kad padėtų žmogui. Palengvintų procesus, daiktus darytų patogesnius, paprastesnius ar kuo labiau prisitaikančius. Tai kažkuria prasme lyg aritmetinė lygtis: turi problemą, žinai tikslą, o nežinomasis ir yra tavo dizaino sprendimas.
– Kokie jūsų artimiausi planai? Ir kaip ketinate panaudoti piniginį prizą?
– Vasara atrodo tik prasidėjo, didelių planų dar neturiu. Dėl prizo neslėpsiu – dalį pinigų skirsiu porai mažų asmeninių projektų, tačiau dalį pasaugosiu ateičiai, tolimesniam projekto vystymui ir tobulinimui.
