„Pastaruosius metus daugiau studijuoju ir analizuoju negu kuriu. Tačiau tai man teikia didžiulį džiaugsmą. Mane visuomet domino ne tik drabužiai, bet ir jų anatomija. Atkūrinėdamas kone prieš šimtmetį dėvėtus uniforminius švarkus tarsi apsigyvenu jų viduje – analizuoju naudotas medžiagas, siuvimo technikas, struktūrą, konstrukciją“, – pasakojo G. Paulauskas.
Švarko charakteris ir siela
Atkurti tarpukario Lietuvos generolui priklausiusį švarką dizainerį įkvėpė apsilankymas Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauratorių dirbtuvėse Kaune. Jo darbuotojai G. Paulauskui parodė daugybę įvairių muziejaus rinkiniuose saugomų daiktų, tarp kurių buvo ir generolo Jono Juodišiaus švarkas. Jis dizainerį taip sudomino, kad po kiek laiko G. Paulauskas ir vėl sugrįžo į Kauną.
Dabar absoliuti dauguma drabužių siuvami daug paprasčiau, greičiau, jų kokybei, detalėms nebeskiriama tiek daug dėmesio. To nepasakyčiau apie Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomą generolo švarką.
„Generolui Jonui Juodišiui priklausęs švarkas unikalus tuo, kad yra pasiūtas pagal vieną paskutiniųjų tarpukario Lietuvos įsakymu patvirtintų modelių. Be to, jis skirtas dėvėti vasarą. Tokio modelio švarkai Lietuvoje buvo siuvami labai trumpai ir yra labai reti. Pamatęs jį negalėjau pamiršti. Sugrįžęs po kiek laiko švarką labai įdėmiai apžiūrėjau – kone kiekvieną siūlę, išsimatavau detales.
Dabar absoliuti dauguma drabužių siuvami daug paprasčiau, greičiau, jų kokybei, detalėms nebeskiriama tiek daug dėmesio. To nepasakyčiau apie Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomą generolo švarką. Jis jau pakankamai sudūlėjęs, suvarpytas kandžių, jame nebėra sagų. Tačiau ir dabar matyti, kad darbas anuomet buvo atliktas puikiai, paslėptos vidinės siūlės, stengtasi suderinti patogumą ir funkcionalumą. Tai man ir buvo įdomiausia. Dažniausiai fonduose saugomi daiktai yra tvarkingi, todėl negali patekti į jų vidų. Kuo drabužis labiau sudėvėtas, sudūlėjęs, apiręs, net suplyšęs, tuo man įdomiau: galiu pamatyti, kaip sukurta jo apykaklė, kodėl ji taip tvirtai stovi, kiek sluoksnių ją sudaro, kaip jie suklijuoti ar susiūti. Kitaip sakant, galiu patekti į drabužio sielą, pajusti jo charakterį“, – teigė G. Paulauskas.
Uniforminiai švarkai – mados istorijos dalis
Dizainerį sudominęs uniforminis švarkas pasiūtas pagal tarpukario frenčiaus kirpimo madą. Frenčiaus kirpimas – tai toks švarko kirpimo tipas, kai drabužis siuvamas prigludęs, įimtas per liemenį, su keturiomis uždėtinėmis kišenėmis, o nugaros siūlė baigiasi skeltuku. Tarpukario siuvėjai dažnai siūdavo karininkams, todėl frenčiaus sukirpimą mokėjo bemaž kiekvienas siuvėjas, juolab, kad militaristinė mada buvo populiari.
„Būtinai atkursiu šį švarką – kaip įmanoma tiksliau sukonstruosiu ir pasiūsiu tokį pat. Juk tai ne tik istorija. Tai ir mūsų mados istorija. Ypač vyriškoje tarpukario madoje dominavo militarizmas, iš jo buvo perimamos įvairiausios detalės – visi norėjo lygiuotis į kariuomenę, būti panašūs į karininkus“, – sako dizaineris G. Paulauskas, besidomintis XX amžiaus pirmosios pusės istorija, to laikmečio drabužiais ir aksesuarais.
Šiuo metu originalus švarkas yra saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauratorių dirbtuvėse. Jis galėjo būti dėvėtas 1940 m. antroje-1941 m. pirmoje pusėje. Švarko negalima eksponuoti, nes daugiau kaip 70-ies metų drabužiui kenkia ryški šviesa – ji tik dar labiau paspartintų unikalaus švarko irimą. Ši detalė tik dar labiau padidino dizainerio Giedriaus Paulauską norą atkurti reto modelio drabužį. Atkurtas drabužis galėtų būti eksponuojamas visą laiką, jį pamatytų kur kas daugiau istorija, karyba ir militaristine mada besidominčių žmonių.
