R.Pocevičienės teigimu, šiųmetė flamenko suknelių kolekcija, kurią sudaro 36 modeliai, – jos lietuviškos prigimties ir ispaniškojo flamenko derinys.
„Kalbant apie pačią kolekciją, išlaikiau tai, ką darau visada, – vienos suknelės labiau tinka romerijoms (religinė šventė Romería de El Rocío – red.), kitos – grynai ferijai (Balandžio mugė – red.). Pirmosiose gal daugiau lietuviško kraujo – jos romantiškesnės, šioms suknelėms naudojau liną, o antroji dalis – labiau ispaniška, čia vyrauja juoda, raudona spalvos, stipresnis flamenkiškas akcentas“, – pasakoja dizainerė.
Dizainerė sako norėjusi paversti moteris karalienėmis, tad ėmė ir jas išpuošė. „Suknelės lengvos, originalios, skirtingos, daug įvairių detalių. Norėjau pabrėžti savo išskirtinį bruožą – drabužio išbaigtumą, nes visada girdžiu atsiliepimų, kad, pamatę flamenko sukneles, žmonės atskiria, kuri jų yra mano. Visada stengiuosi jas išdirbti – įdedu daug rankų darbo, naudoju daug detalių, raukinukų, sukneles išpučiu, kitaip tariant, aš su jomis žaidžiu“, – šypsenos balse neslėpdama džiugiomis naujienomis dalijasi R.Pocevičienė.
Kolekcijos pristatymo pabaigoje flamenko mados festivalio gerbėjai ant podiumo išvydo modelį, įkvėptą Barboros Radvilaitės. „Kadangi prigimtis šaukia, norėjosi sukurti ką nors tokio, artimo mūsų šaliai“, – sako dizainerė.
Pašnekovės teigimu, flamenko mada tampa vis paklausesnė, rinka plečiasi, šįmet festivalyje flamenko suknelių kolekcijas pristatė net apie 50 dizainerių.
„Norint, kad sektųsi, kad tave pastebėtų, turi būti išskirtinis, – sako R.Pocevičienė ir pasidžiaugia, kad pati skųstis negali: – Gerai mane priima, ir šiemet gerai priėmė, esu patenkinta. Keletą suknelių pardavėme iškart po kolekcijos pristatymo, buvo atvykusios kelios klientės iš Paryžiaus, iškart ir įsigijo.“
Paklausta apie neišblėstantį įkvėpimą, ponia Rima sako, kad, jos nuomone, flamenko suknelių mada yra ypač palanki, nes čia – neišsenkantys kūrybos aruodai.
„Čia nėra jokių ribų, flamenko suknelei neegzistuoja jokie rėmai – ir medžiagų, ir spalvų, ir detalių panaudojimo atžvilgiu. Pavyzdžiui, šiemet net ir dirbtinę odą panaudojau. Galima naudoti ir džinsą – juk visos moterys skirtingos. Jos nori jaustis laisvai, vilkėdamos šią suknelę, ir vilkėti tokią, kuri joms patinka.
Flamenko suknelei neegzistuoja jokie rėmai – ir medžiagų, ir spalvų, ir detalių panaudojimo atžvilgiu.
Viena labiau mėgsta žirnelius, kita – kutus, trečia – raukinius. Šių suknelių neprikursi masinei publikai, jos yra skirtos tam tikram moterų ratui. Taigi, kol nepriėjau galo, tol ketinu kurti, ir kol kas – tik pabaigiu vieną kolekciją ir jau turiu minčių kitai.
Dabar jau galvoju apie kitus metus, nors prieš tai sakiau, kad gal jau nebedalyvausiu, kad per sunku – labai pavargstu, pusę naktų nemiegota, darbo išties daug, nes ne tik flamenko sukneles kuriu. Tačiau dalyvauji, pamatai tą skleidžiamą šilumą, palaikymą, visus atsistojusius ir tau plojančius, tie gražūs žodžiai vėl įkvepia kurti, dalyvauti, vėl atsiranda jėgų“, – šypsodamasi sako R.Pocevičienė.
