Kaip sako Vėtrė, ji pati nepakenčia jokių svetimkūnių: nesidažo, nenešioja papuošalų. Paklausta, kiek sutinka mokėti duoklės visuomenės spaudimui atrodyti super, sako – nė kiek. Tačiau pripažįsta, kad meno sferoje, o ypač jei dirbi sau – daugiau laisvės.
Kad ir kaip būtų, yra dvi progos, kuriose nelieka vietos natūralumui, kad ir kokio statuso, amžiaus, stiliaus žmonės fotografuotųsi. Tai vestuvės ir krikštynos.
Su tarptautinių fotografijos konkursų laureate, fotomenininke, fotografijos dėstytoja V.Antanavičiūte pasikalbėjome apie kritiškumą sau, kokias ribas pačiai Vėtrei dėl savo išvaizdos teko peržengti ir kokią žinią norintiems fotografuoti žmones bei fotografijos mokytojams ji visų pirma norėtų perduoti.
Kokios nuotraukos dabar ant bangos fotoportreto kategorijose – glamūrinės ar atspindinčios tikrumą? Kada ir kodėl tas glamūras klestėjo. Ar galima sakyti, kad nueina nuo scenos fotografijoje ir kine? Kokios tendencijos vaizduoti žmones dabar aktualios pasaulyje? Kokie filtrai naudojami skaitmeninėje fotografijoje realybei pagražinti? Galbūt yra ne maskuojančių, o išryškinančių ypatumus?
Kodėl vis sunkiau priimti realų save
„Man gražūs žmonės, kurie gražiai sensta nesidarydami jokių plastinių operacijų ir neslepia žilų plaukų, raukšlių. Jos atskleidžia žmogaus charakterį, turi savo istoriją. Nes kai žmogus – išlygintas, nebesupranti, jis gyvas ar lėlė. Man sunku žiūrėti į „išlaižytas“ nuotraukas“, – sako fotomenininkė.
Kita vertus, technologijos taip įpratino mus matyti netikrą savo vaizdą, kad vis sunkiau tampa priimti realų save. „Jeigu telefonu daromės asmenukes, niekada vaizdas nebūna tikras – automatiškai dedamas filtras. Tu nebematai, nebegali įvertinti, kaip iš tiesų atrodai“, – sako Vėtrė.
Atiduoti žmonėms visai neretušuotas nuotraukas jai – iššūkis. Tipinė reakcija: „Kaip drįsai mūsų raukšles visiems parodyti“!
Skirtis tarp meninės fotografijos ir glamūro
„Kalbant apie fotografiją, ypač portretą, išsiskiria labai aiškios kryptys: glamūras ir meninė, Fine Art fotografija, kurioje, atvirkščiai, nei glamūre, filtrais išryškinami išskirtinumai, faktūros, minėtosios raukšlės. Man ši sritis labai įdomi, aktuali, todėl stebiu tendencijas“, – sakė Vėtrė.
Filtrai ne tik slepia, bet ir išryškina netobulumus
Internete populiarūs aktorių palyginimai, kaip jie atrodo nuotraukose ir kaip – iš tiesų. Fotomenininkė atkreipia dėmesį, kad pirmosios nuotraukos – „išlaižytos“, tačiau priešingose – vėlgi ne realybė, o pastiprinti išskirtinumai, išryškinti defektai, kaip kad šiose – žili plaukai.
„Tai tas pats Photoshopas, tik į priešingą pusę. Tikslas – kad žinomo žmogaus tobulumas negriautų paprasto žmogaus savivertės. Ir tai labai aiškiai įvardijama“, – komentavo Vėtrė.
Degerotipijos technika darytose nuotraukose raukšlių išryškinimas – tipiškas. Kaip priminė Vėtrė, vieną pirmųjų fotografavimo, vaizdo fiksavimo poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje būdų 1839 m. išrado dailininkas Louis Daguerre'as. Dagerotipijos išradimo metai laikomi fotografijos pradžia.
„Degerotipijos technika sukurtos nuotraukos – vienetinės, jų nepakoreguosi. Man tikrai labai gražu tos išryškintos raukšlės, raumenų, įtampa, odos struktūra. Įdomu, kad aktoriai, kurie šiaip jau dažniausiai fotografuojasi glamūrinėse fotografijose ir retai matomi neretušuoti, sutiko fotografuotis fotosesijoje, kur jie yra tikri. Ir todėl jų nuotraukos didesnės išliekamosios vertės nei ant žurnalų viršelių“, – įsitikinusi V.Antanavičiūtė.
Topmodelis grafaitė Veruscha – kaip gražiai senti
Fotomenininkė seka šeštojo-septintojo dešimtmečio topmodelį grafaitę Veruschą, kuri fotografuojasi iki šiol. Ji nesidaro plastinių operacijų ir yra grožio be filtrų pavyzdys.
„Ji fotografuodavosi ir glamūrui, viršeliams ir kartu kurdavo menines nuotraukas. Yra sakiusi, kad perskaitęs žurnalą žmogus jį išmeta ir pamiršta, todėl glamūrinės nuotraukos neturi vertės. Tačiau aš nebūčiau tokia kategoriška. Iš tiesų tai atskiras, labai sudėtingas žanras. Absoliučiai aukščiausio laipsnio profesionalas turi būti, kad padarytum gerą glamūrą, turi turėti įrangą, studiją, būti išstudijavęs apšvietimą ir t. t.“, – sakė V.Antanavičiūtė.
Kad ir Irvingas Pennas – kuris Vėtrei yra 20 a. fotografo idealas, Veruschką fon Lehndorff fotografavo glamūriškai, bet kartu labai meistriškai.
Motinystės be filtrų: grožis ar antiestetika?
Glamūro priešingybė natūralumas nebuvo dingęs iš fotografijos, tik dėl informacinių technologijų tapo labiau matomas. Savo feisbuko paskyroje pasidalijusi gimdymų vaizdais, Vėtrė sako, kad tokios nuotraukos populiarėja kartu su natūralumo, sveikuoliškumo judėjimais: „Nepasakysi, kad tai meninė fotografija, nors kai kur – taip. Net ir glamūro yra.“
Garsios pasaulio fotomenininkės Rineke Dijkstra sukurti pagimdžiusių moterų portretai taip pat nepaliko abejingų, nes atskleidė motinystę be filtrų.
„Kai kas pasakytų, kad prapjauti pilvai ir „pampersai“ – antiestetika, tačiau iš tiesų yra puikus konceptualiosios fotografijos pavyzdys. Man atrodo, kad daugumoje atvejų į tikrumą linkstama dėl to, kad idealus vaizdas yra ne taisyklė, o išimtis. Dažnu atveju – net ne žmogaus, o technologinis pasiekimas“, – komentavo 15min pašnekovė.
Nieko realaus nelieka iš žmogaus
Fotografijos pradžioje nuotraukas retušuodavo retušuotojai – su teptukais, pieštukais ir pan., rankiniu būdu. Jos buvo išpiešiamos vos ne kaip paveikslėliai. Nuotraukų apdorojimą perkėlus į kompiuterius, imta masiškai ploninti rankas, tiesinti nosis, liekninti juosmenis, trinti raukšles. V.Antanavičiūtės žodžiais, kartais nieko realaus nelieka iš žmogaus, kaip kad palyginime iš geltonosios spaudos apie žvaigždes viršeliuose ir gyvenime.
Pačiai fotomenininkei gražu visa, kas natūralu ir žmogiška. Gražūs natūraliai senstantys žmonės ir kad ne visi žilus plaukus dažo. „Bet, pvz., mano mama, jeigu nepasidažo, sulaukia pastabų. Pas mus kultūroje nepriimtina. Man įdomu buvo išgirsti iš studento portugalo, atvykusio pagal „Erasmus“ programą, kuris tiesiai šviesiai išsakė mūsų ydas. Viena jų, kad vaikštome miestų centruose išsipustę, bet pakanka pavažiuoti kelis kilometrus už miesto – didžiulis kontrastas“, – prisiminė fotomenininkė.
Šokas nuskridus į JAV
Jai pačiai buvo šokas nuskridus į JAV, kaip ten niekam nesvarbi išvaizda: „Mano sesuo dirba Macy‘s prekybcentryje. Laukdama, kol ji baigs darbą, stebėjau žmones – kas ateina, kas išeina. Pvz., ateina moteris su chalatu, šlepetėmis į super duper parduotuvę ir išeina nusipirkusi prašmatnų kostiumą. Niekas dėmesio nekreipia. Nors pas mus tikriausiai net neįleistų į parduotuvę tokio žmogaus.“
Vėtrės dukra lanko Žaliąją mokyklą, tad jai įprasta sutikti moterų, kurios natūraliai atrodo. „Graži ir išvaizda, ir ta jų laisvė, – sako fotomenininkė. – Natūralus žmogus man visada gražiai atrodo. Nes glamūras kėsinasi į charakterį. Dažnai tos „sutvarkytos“ moterys, kur žiniasklaidoje siūlo pasižiūrėti, kaip atrodė „prieš“ ir „po“ visokių grožio procedūrų, kirpimų ir padažymų, pasidaro vienodos. Man labai dažnai „prieš“ būna gražiau.“
Nesvietiškas kompleksas ir... dingusi nosis
Pati fotomenininkė nesidažo: „Ne dėl natūralumo ar kitos ideologijos. Kai kokį kartą per penkerius metus man televizijoje daro grimą, aš visada apsiašaroju, nes man labai jautru, nesu pratusi.“
Vaikystėje Vėtrei buvo didžiulių kompleksų dėl nosies, nes keletas žmonių yra stipriai rėžę. Su sese Klaipėdoje važiuojant autobusu ir juokiantis piktos moteriškės „pasiūlė“ geriau pasižiūrėti į savo nosis. Antras kartas buvo mokykloje, po fizinio lavinimo prie veidrodžio šukuojantis plaukus. „Šukuokis nesišukavusi, su tokia nosimi graži nebūsi“, – metė pro šalį ėjęs vaikinas.
Buvo nesvietiškas kompleksas, bet paskui ta nosis tarsi dingo. Niekas gyvenime po mokyklos baigimo nebekreipė į ją dėmesio. Nebekreipė ir Vėtrė.
Nebereikia atitikti standartų
„Jaunystėje tu turi atitikti tam tikrus standartus, tad mano paauglystė dėl išvaizdos buvo tragiška. Įsivaizdavau, kad esu negražiausia pasaulyje. Dienoraštyje buvau parašiusi, kad gėda išeit į lauką tokiai negražiai. Pradėjau save žaloti, pjaustytis rankas, buvau visiškai su savimi susipykusi. Paskui atėjo laikas, kai užsiėmiau fotografija, visiškai nebeįdomu pasidarė, kas ką sako ir kaip atrodau. Dabar gyvenu iš nuotraukų, kurios parduodamos visame pasaulyje, man nereikia atitikti standartų dėl darbo, nes pati sau esu darbdavė. Kai dėstytojavau gal ir kažkiek reikėjo, bet pastebėjau, kad studentai irgi nori matyti paprastą, o ne išsipusčiusį žmogų“, – sakė V.Antanavičiūtė.
Meninė sfera, jos nuomone, patogi būti laisvai. Kita vertus, užimantiems atsakingas pareigas, viešiems asmenims, spaudimas atitinkamai atrodyti egzistuoja. Statusas reikalauja.
Lietuvoje 40-metis jau senas, JAV – jauniklis
Lietuvoj spaudimą atitinkamai atrodyti dar padidina jaunystės kultas. Pasak Vėtrės, sulaukęs 40 metų jau esi laikomas senu, nors jos sesuo, tokio amžiaus išvykusi gyventi į JAV, ten pasijautė kaip jauniklė, kad 40-ies gyvenimas tik prasideda. „Mūsų aplinka mus nurašo, Azijoje, Kinijoje, Korėjoje jauno žmogaus kultas dar stipresnis, nei pas mus, nors Danijoje, senosiose Vakarų Europos valstybėse to nepastebėjau“, – lygino fotomenininkė.
Jai pačiai fotografuojant žmones svarbus ne amžius ar išvaizda, o emocija ir kaip ją perteikti. Gali sukurti super aplinką, bus išties labai gražu, bet jeigu veiduose – tuščia, nebus fotografijos. Gyvenimas nėra vien gražūs vaizdeliai.
Prieš grožio chirurgiją: nori matyti žmogų, o ne robotą
Jeigu reikėtų apginti grožį be filtrų, kokie būtų V.Antanavičiūtės argumentai? „Visur turi būti pusiausvyra, – mano Vėtrė. – Nesakyčiau, kad visiškai nereikia filtrų. Galima vaizdą šiek tiek estetizuoti, bet kaip tai padarysi – tavo profesionalumas. Kita vertus, kaip išbristi iš absoliutaus filtravimo, kai viršeliai į žmogų nebepanašūs, be raukšlelės ir viskas padaryta, aš nežinau.“
Vėtrė – prieš chirurgines grožio procedūras. Seka žvaigždes, kurios nesinaudoja grožio paslaugomis, sensta natūraliai. Jai gražu. Nes gyva, atsiskleidžia charakteris: „Yra gyvas žmogus, o kai chirurgas viską išlygina, jis nebeturi emocinio veido. Man to trūksta, noriu matyti gyvą žmogų, kuris šypsosi ir akimis, ir raukšlėmis, o ne robotą.“
Laisvė išgaruoja ruošiantis vestuvėms ir krikštynoms
Vesdama fotografijos seminarus V.Antanavičiūtė sutinka daug laisvų žmonių. Tačiau ta laisvė kažkur išgaruoja ruošiantis vestuvėms ar krikštynoms. „Visos nuotakos nori būti idealiai gražios, glamūrinės“, – juokėsi fotomenininkė.
Draugams padėdama maketuoti vestuvinių nuotraukų albumus, ji pasistengdavo, kad ant viršelio jaunoji būtų plonesnė, be kuprytės, pagurklio ir pakoreguotomis rankomis, kaip prašoma. Problema būdavo, kad viršelyje pamačiusios pakoreguotą save, jaunosios visose nuotraukose norėdavo patobulintos savęs.
Žmonės prašo nufotografuoti, „užsisako“, kad būtų gražūs, ploni. Pusiau juokais, tačiau tai nėra tik žodžiai.
„Manau, mes nepriimame tikrų savęs. Ir tas retušas yra tiek galingas, kad visuotinai veikia iškreipdamas sąmonę. Ypač tobulėjant skaitmeninei fotografijai ir techninėms galimybėms koreguoti vaizdus. Netgi nesivaikantys madų nori nuotraukose gražiau atrodyti, nei realiame gyvenime", – sako fotomenininkė. Kita vertus – jei į save negalime žiūrėti nuotraukose, lukterkim dešimtmetį. Po laiko visi sau gražūs atrodom.
Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil” .
