Atgaivinami senieji parfumerijos namai šiek tiek primena muzikos pasaulį: kad papildytų pratuštėjusias kišenes, prodiuseriai koncertiniams turams pažadina ir vėl suburia senas legendas, pavyzdžiui, popmuzikos grupę „Modern Talking“ ar sunkiojo metalo – „U.D.O.“ Šiuo atveju parfumerijos verslas turi nepalyginti kilnesnę misiją, nei vien tik užsidirbti pinigų. Tai susiję su Prancūzijos istorija ir jos paveldu. „Le Galion“... Šis vardas asocijuojasi su grakščiu, bet galingu burlaiviu, kuris XIX a. raižė pasaulio jūras ir vandenynus. O 1930-aisiais šis vardas ėmė puošti kvepalų flakonus.
Parfumerijos namus įkūrė Joachimo Murat, kuris buvo imperatoriaus Napoleono I svainis ir Neapolio karalius, palikuonis princas Achille’as Murat. Trys pirmieji aromatai – „Chypre“, „Indian Summer“ ir „Champs de Mai“ buvo komponuojami itin kruopščiai ir ne vienus metus. Tiesa, po penkerių metų princas nusprendė verslą perleisti žinomam to meto Paryžiaus parfumeriui Pauliui Vacher, gimusiam 1902-aisiais ir, sulaukus dvidešimt penkerių, išgarsėjusiam mados namams „Lanvin“ sukurtais kvepalais „Arpège“ (aromatų ekspertai iškart juos pakrikštijo „gėlių simfonija“). Perėmęs „Le Galion“ vairą, jau po metų Paulis išgarsėjo toli už Prancūzijos ribų, nes iš aštuoniasdešimties esencijų sukomponuoti kvepalai „Sortilège“ (liet. „Apžavai“, „Kerai“, aut. past.) skynė populiarumo laurus Niujorke.
„Le Galion“ parfumerijos namai gamino aukščiausios kokybės jazminų, rožių ir apelsinų žiedų esencijas kitiems kvepalų kūrėjams. Parfumerio Paulio Vacher dėka Prancūzijoje skelbiamas parfumerijos aukso amžius.
Dar po kurio laiko pasirodė ir kiti šio autoriaus šedevrai – „Bourrasque“, „Iris“, „Tubéreuse“, „222“. Pokariu Paulis Vacher priklausė elitiniam Paryžiaus parfumerių penketukui (be jo, pripažinimą jau buvo pelnę Ernestas Beaux, legendinių „Chanel Nr. 5“ autorius, Ernestas Daltroffas, Jacques’as Guerlainas ir Edmond’as Roudnitska). Christianas Dioras į tai atkreipė dėmesį, ir jau po kurio laiko Paulis išgarsėjo kaip šiprinio aromato moterims „Miss Dior“ kūrėjas. Iki šiol prabangiu laikomame Paryžiaus priemiestyje Neuilly (garsenybės šią vietą ir po šiai dienai renkasi kaip atokią priebėgą, saugančią nuo miesto triukšmo ir publikos dėmesio) jis perpirko prabangų art déco stiliaus viešbutį ir jį pavertė kvapų kūrimo Meka.
Čia ir buvo „Le Galion“ parfumerijos namai, gaminę ir tiekę aukščiausios kokybės jazminų, rožių ir apelsinų žiedų esencijas kitiems kvepalų kūrėjams. Šio aromatų kompozitoriaus dėka Prancūzijoje skelbiamas parfumerijos aukso amžius: Paulis Vacher savo kolekciją papildo „Special for Gentlemen“ (1947 m.), „Frac“ (1949 m.), „Lily of the Valley“ ir „La Rose“ (1950 m.), o kūrybos viršūne laikomi „Snob“ (1952 m.) ir „Whip“ (1953 m.). O jo pirmaisiais kvepalais „Sortilège“ 1964-aisiais prekiavo jau 97 pasaulio šalys. Taigi kai Prancūzija turi tokią legendą, prikelti ją yra ne tik pragmatiškas finansinis aspektas, bet ir kultūrinė ambicija.
Pernai man kilo idėja prikelti „Le Galion“. Susitikau su Paulio Vacher dukra Dominique, kuri entuziastingai pritarė mano idėjai, o aš labai nustebau, iš jos lūpų išgirdęs, kad ši moteris išsaugojo beveik visas ranka rašytas savo tėvo kvepalų formules.
Staigi Paulio Vacher mirtis 1975-aisiais, sulaukus jam 73-ejų, buvo galvosūkis ne tik šeimos nariams, bet ir visam Paryžiaus parfumerijos pasauliui – kas imsis vadovauti? Įprasta, kad sėkmingai įkurtą ir išplėtotą grožio verslą Prancūzijoje paveldi kitų tos pačios šeimos kartų atstovai. Kompanijos vairą perėmė dukra Dominique de Urresti, kuri, dar būdama paauglė, nuo penkiolikos metų, neatsitraukė nuo savo tėvo, o, praėjus trejiems metams po jo mirties, gimdytojo garbei sukūrė kvepalus „Mégara“, tačiau plėtoti veiklą moteriai buvo pernelyg sunku. 1985-aisiais „Le Galion“ akcijas įsigijo stambi amerikiečių kompanija „Sarah Lee Corporation“, tačau jos savininkams buvo tolimas kvepalų pasaulis, prancūziška elegancija ir rafinuotumas, pagarba rankų darbui, jie nieko nenusimanė, ką europiečiui reiškia paveldas, tad flakonai taip ir liko gulėti sandėliuose, vis labiau apnešami laiko dulkių. Panašiai atsitiko ir su kitu garsiu praeityje parfumerijos vardu – „Jean Patou“, kurį, artėjant 2000-iesiems, perpirko ir užgesino JAV kompanija „Procter & Gamble“.
„Pernai man kilo idėja lyg Feniksą iš pelenų prikelti „Le Galion“, - pasakojo naujasis „Le Galion“ vadovas ir savininkas Nicolas Chabot, - Susitikau su Paulio Vacher dukra Dominique, kuri entuziastingai pritarė mano idėjai, o aš labai nustebau, iš jos lūpų išgirdęs, kad ši moteris išsaugojo beveik visas ranka rašytas savo tėvo kvepalų formules. Tokia naujiena man prilygo atrastam dideliam lobiui. Kad sumanymą pavyktų įkūnyti, ir formulės virstų konkrečiais kvepalais, pasikviečiau trijų parfumerių komandą, kaip aš sakau, savo „dream team“. Vienas jų – Thomas Fontaine’as – šioje srityje jau turėjo patirties, nes jau buvo ėmęsis atkurti tris „Collection Héritage de Jean Patou“ kvepalus. Taigi jau praeitą rugsėjį „Le Galion“ paletėje puikavosi devyni aromatai, kurie sėkmingai pasiekė ir Lietuvą ir kurių flakonų art déco dizainą išsaugojome tokį, koks jis puošė Paryžiaus vitrinas praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje.“
Pasak Nicolas Chabot, daugelis jo teiraujasi, kiek autentiškai pavyko realizuoti tai, ką Paulis Vacher užfiksavo formulėmis. „Tikrai ne šimtaprocentis taiklumas, nes per pusę amžiaus dėl ekologijos, dėl dirvožemio pokyčių, dėl augalų mutacijos šiek tiek pasikeitė esencijų aromatas: tos pačios rūšies jazminas prieš penkiasdešimt metų kvepėjo šiek tiek kitaip, nei jis kvepia šiandien,“ - sakė jis.