„Turiu būti matoma, kad manimi patikėtų“, – garsiai sakė karalienė, ir nuo tos akimirkos, kai 1952 m., būdama 25-erių, tapo valdove, ji rengėsi atsižvelgdama į šį tikslą.
Apsiribodama daugiausia mandagumu ir pantomima (tuo pat metu dalyvaudama maždaug 300 viešų renginių per metus), ji puikiai suprato, kad įvaizdžiai vis dėlto gali daug ką pasakyti – ir kad ji rengėsi ne tik savo tautai, bet ir palikuonims. Tai buvo jos išskirtinis indėlis, o ne blizgančios vakarinės suknelės, kurias ji vilkėjo būdama jauna karalienė ir kurios po Antrojo pasaulinio karo suteikė pasakų miglos ir žavesio dozę, tačiau buvo panašios į ankstesnes karališkąsias fantazijas. Ji mokėjo atverti naujus kelius ir įtikinti pasaulį, kad ji pareigingai atlieka savo darbą, puoselėdama tradicijas.
Turiu būti matoma, kad manimi patikėtų.
Ji buvo įgudusi ir atsidavusi mados diplomatijos praktikė, padėjusi Michelle Obamai ir Kembridžo hercogienei (be kitų moterų, kurių vaidmenims reikėjo išmanyti politinę semiologiją) bendradarbiauti su dizaineriais ir prekių ženklais, kad ištiestų draugystės ranką per sienas. Ji pasinaudojo savo padėtimi, kad nušviestų vietos pramonę anksčiau nei Brigitte Macron ar Jill Biden.
Be to, ji buvo aprangos, skirtos žiniasklaidai, meistrė: pirmoji ėmėsi dėvėti (ir išpopuliarino) ryškiaspalvį kostiumėlį, kad įsilietų į visuomenę ir išsiskirtų minioje, taip suteikdama strateginį šabloną tokioms figūroms kaip Hillary Clinton, Angela Merkel ir Nancy Pelosi.
Dar gerokai prieš tai, kai Kim Kardashian 2021 m. „Met Gala“ iškilmėse pasirodė vilkėdama visą kūną dengiantį juodą kostiumą ir suknelę, taip pabrėždama, kad ji yra tokia paplitusi popkultūroje, jog ją galima atpažinti vien iš jos kūno kontūro, karalienę, mažytę moterį su skrybėlaite ir rankine, kabančia ant rankos, buvo galima atpažinti vien iš jos silueto. Todėl nesvarbu, kokia aktorė įkūnydavo Jos Didenybę (Claire Foy, Olivia Colman, Helen Mirren, Emma Thompson, Imelda Staunton), ji nesunkiai galėjo atrodyti taip pat.
Nors Elžbieta pergyveno tiek pat daug tendencijų, kaip ir ministrų pirmininkų (15) bei JAV prezidentų (14), įskaitant modų, pankų, Teddy Boys ir Sloane Rangers epochas, ji niekada jomis nesekė. Ji pati nustatė savo. Ir nors jos stilius dažnai apibūdinamas kaip paslėptas, savo požiūriu ji buvo priekyje.
Jos aprangos nuoseklumas buvo patikimumo ženklas visuotinių pokyčių akivaizdoje, fizinė jos, kaip gyvo istorinio simbolio, darbo išraiška ir įrankis, kurį ji valdė tiksliai ir apgalvotai. Juk ji anksti išmoko vertinti uniformos naudojimą, kai 1945 m. įstojo į pagalbinę teritorinę tarnybą.
Jos strateginė apranga prasidėjo 1953 m. nuo karūnavimo suknelės – dramblio kaulo spalvos atlasinio drabužio, siuvinėto pasirinkta karalystės augalais: angliškomis rožėmis, škotiškais erškėčiais, velsietiškais porais, airiškais šamrokais, Kanados klevo lapais, Naujosios Zelandijos sidabriniais paparčiais, Pakistano kviečiais, Australijos vantomis ir Pietų Afrikos protėja, – ir davė pradžią dešimtmečius trukusiai apgalvotai diplomatinei simbolikai. Taip stipriai, kad 2016 m. Vestminsterio universiteto politikos ir tarptautinių santykių dėstytojas Danielis Conway CBC sakė, jog tai tapo svarbiausia „Jungtinės Karalystės užsienio politikos dalimi“.
1957 m. per valstybinę vakarienę Otavoje karalienė vilkėjo žaliai baltą klevo lapo suknelę; 1983 m. per vakarienę Holivude su Ronaldu ir Nancy Reaganais dėvėjo oranžinėmis Kalifornijos aguonomis puoštą baltą suknelę; 1986 m. per vakarienę su Dengu Xiaopingu vilkėjo bijūnais, Kinijos nacionaline gėle, siuvinėtą rausvą suknelę. 2011 m. į Dubliną ji atvyko vilkėdama ryškiai žalią suknelę ir paltą, kai tapo pirmąja Jungtinės Karalystės monarche, apsilankiusia Airijos Respublikoje.
Tačiau jos tikslingumas neapsiribojo vien užsienio kelionėmis; ji taip pat puikiai suvokė savo padėtį vidaus darbotvarkėje.
Ji apsistojo ties savo tonu – nuo skrybėlaitės iki kostiumėlio arba nuo suknelės su paltu iki dviejų colių aukštakulnių batelių, kad būtų lengvai atpažįstama savo pavaldiniams. Ji ištikimai šio derinio laikėsi daugelį metų, rinkdamasi rožinę, nefritinę, alyvinę ir vynuoginę spalvas.
Niekada negaliu dėvėti smėlio spalvos, nes niekas nežinos, kas aš esu.
„Niekada negaliu dėvėti smėlio spalvos, nes niekas nežinos, kas aš esu“, – kartą prisipažino ji karališkajam biografui Robertui Hardmanui.
Per 90-ąjį gimtadienį jos žaliosios citrinos spalvos kostiumėlis buvo toks ryškus, kad jam buvo sukurtas atskira grotažymė: #neonat90. Iš tiesų, jos spalvų naudojimas įkvėpė Sali Hughes knygą „Mūsų vaivorykštės karalienė“, vieną iš mažiausiai septynių, parašytų apie karalienės stilių. Kai reikėjo, kartojimas taip pat veikė kaip savotiški šarvai nuo viešosios nuomonės strėlių.
Normanas Hartnellas (sukūręs karalienės vestuvinę ir karūnavimo sukneles) ir Hardy Amiesas buvo pirmieji vietiniai jos kuratoriai, o pastaraisiais metais tai darė Stewartas Parvinas ir Angela Kelly, daugiau kaip du dešimtmečius dirbusi jos vyresniąja rūbininke (ji taip pat yra dviejų knygų apie karališkąjį stilių autorė). Garsiosios karalienės rankinės (ji jų turėjo daugiau kaip 200) buvo iš „Launer London“, kuriems ji 1968 m. įteikė karališkąjį orderį, o medvilniniai marškiniai – iš „Grosvenor Shirts Ltd.“.
Savaitgaliai ir atostogos Balmorale Škotijoje leido jai pasipuošti škotišku tartano ir angliško tvido audiniu.
2018 m. ji sėdėjo pirmoje eilėje Londono mados savaitėje, kur iškilmingai atidarė karalienės Elžbietos II apdovanojimą už britų dizainą, skiriamą jaunam dizaineriui, taip išplėsdama savo globą toli nuo to, ką ji pati galėjo dėvėti.
Jos politinis išprusimas pasireiškė drabužių ir audinių perdirbimu dar gerokai anksčiau, nei tai tapo platesnio masto garsenybių tvarumo siekio dalimi. Reaguodama į besikeičiančias visuomenės nuotaikas, 2019 m. ji nusprendė nebedėvėti tikro kailio (nebent jis jau buvo jos spintoje).
Tai, kad ji visa tai darė laikydama save ne mados atstove, pasitelkdama saugų lengvabūdiškumą ir nuobodų tinkamumą, jog užmaskuotų, kokie taktiški buvo jos pasirinkimai, buvo meistriškumas kitus suklaidinti. Ir kai tos suknelės bei kostiumai iš jos spintų keliauja į muziejus ir karališkuosius archyvus, kad būtų išsaugoti ateities tyrimams, jie turėtų būti prisimenami ne tik kaip reliktai, bet ir kaip kitokios, savotiškai modernios politikos priemonės.
