Inovacijos skamba labai viliojamai, tačiau, pripažinkime, nemažai jų lieka tik teoriniai apmąstymai. Ar tokiems priklauso ir išmanieji drabužiai?
Ir dabar mūsų ar kitų dizainerių naujadarai nelieka gulėti stalčiuose. Daug jų jau galima įsigyti.
Inovatyvi idėja nueina ilgą kelią, kol tampa daiktu, ir dar ilgesnį – kol nugula parduotuvių lentynose, patenka eiliniam piliečiui į akiratį. Idėjos pirmiausia materializuojamos mokslininkų laboratorijose, ten kuriamos naujos medžiagų struktūros, nauji junginiai. Tada inovacijas perima inžinieriai, medikai, dizaineriai, dar kas nors ir ieško, kaip jas panaudoti. Užsienyje yra specialių laboratorijų, kur įvairių sričių specialistai dirba kartu. Lietuvoje mes, dizaineriai, tokių, gaila, neturime, tačiau jų neišvengiamai atsiras. Bet ir dabar mūsų ar kitų dizainerių naujadarai nelieka gulėti stalčiuose. Daug jų jau galima įsigyti.
Pavyzdžiui?
Lietuvoje galima įsigyti visą liniją terminių drabužių, sulaikančių šilumą ir išgarinančių prakaitą, apatinių drabužių su įaustais sidabro siūlais, kurie masažuoja kūną, teigiamai veikia kraujotaką, gražina odą. Dar vienas laimėjimas – audiniai, prisotinti vitamino E. Tai lietuvių kompanijos nuopelnas: iš jų siuvami drabužiai aprūpina organizmą tuo vitaminu (jis įsisavinamas per odą), papildomai negeriant jokių maisto papildų. Yra sintetinių audinių su priemonėmis nuo alergijos. Užsienyje kuriami kūdikių drabužėliai, kurie mamytėms leidžia užmiršti termometrą: jei vaikui pakyla temperatūra, drabužis kaipmat pakeičia spalvą.
Ar tiesa, kad mokslininkų dėka drabužis sėkmingai bičiuliaujasi ne tik su žmogumi, bet ir mobiliojo ryšio telefonu?
Mokslininkai orientuojasi į jaunąją kartą, kuri nė sekundės nesiskiria su išmaniaisiais telefonais, todėl galimybė bendrauti telefonu neišėmus jo iš kišenės, o tik palietus šią ranka jau nebestebina... Užpernai pavasarį Vilniaus dailės akademijos studentai darbavosi su kanadiete Barbara Lein, kuri pirmoji pasaulyje pradėjo į drabužius montuoti „išmaniąsias lenteles“ – tokias informacines juostas su norimu tekstu. Tarkim, apsivelki švarką su žinute: „Aš ieškau darbo.“, arba palaidinę, įspėjančią klubo lankytojus: „Šį vakarą aš nešoksiu.“
Vis dėlto, pirkti naujovių neskubama. Ir tai, ko gero, lemia ne smalsumo stoka, o didelės kainos.
Taip, paprastam žmogui tos kainos sunkiai įkandamos. Todėl dizaineriai nuolat suka galvas, kaip naujoves padaryti prieinamas. Bet reikia keisti ir mąstymą. Tarkim, lietuviški drabužiai su sidabro siūlais yra pristatomi kaip kasdienės prekės. Tačiau žmogus renkasi medvilnines kelnaites, kurios kainuoja dešimteriopai mažiau už „stebuklingas“. Geras dizaineris turi kurti šiandienai ir ruošti vartotoją ateičiai – pratinti prie to, kas, mano manymu, neišvengiama. Prisiminkime, kaip lietuviai priprato prie bulvių ir pomidorų, kurių anksčiau nebuvo matę... O kol kas natūralu, kad inovacijomis labiausiai domisi scenos žvaigždės, galinčios sau tai leisti ir norinčios atrodyti įdomiai. Štai Iljos Graboro, VDA kostiumo dizaino magistrantūros studento, sukurtą šviečiantį audinį iš karto pačiupo Pavelas Giunteris ir jo ansamblis „Giunter Percussion“.
Ar galima sakyti, kad toks naujovių propagavimas šou verslo atstovams uždeda pliusiuką? Juk jie dažniau kaltinami puikavimusi prabangiais drabužiais, saiko trūkumu...
Šou pasaulio atstovai yra inovacijų ambasadoriai. Tai labai geras dalykas, nes jaunimas seka žvaigždžių pėdomis. Kita vertus, taip visuomenei siunčiama žinutė: nereikia skatinti perteklinio vartojimo, reikia populiarinti lėtąją madą, save išreikšti originaliu įvaizdžiu. Tai žingsnelis, darantis gyvenimą darnesnį su gamta.
Išduokite paslaptį, kaip sukurti ką nors naujo, nustebinti viskuo persisotinusią visuomenę. Ar tai apskritai įmanoma?
Judėti pirmyn dar tikrai yra kur, tereikia atpalaiduoti mintis, atitrūkti nuo tradicinės drabužio sampratos.
Judėti pirmyn dar tikrai yra kur, tereikia atpalaiduoti mintis, atitrūkti nuo tradicinės drabužio sampratos. Taip gimsta idėjos, pavyzdžiui, sukurti biologinį, išaugintą audinį. Sugalvojama drabužius formuoti tiesiai ant kūno – purškiant. Siūloma tirpstančių rūbų. Mūsų Kostiumo dizaino katedros magistrantas „atrado“ polimerus, kuriuos specialiai apdorojus galima kurti naujos paskirties daiktus ir suteikti jiems kokią tik nori formą: per minutę dvi jie sustingsta ir ilgam įgyja patvarų pavidalą. Tai galima pritaikyti medicinoje, ortopedijoje, gaminant batus, rankines, papuošalus, riedutininkų apsaugus. Ir tą daro mūsų studentai, net neturėdami specializuotų laboratorijų.
Šiuolaikinės technologijos daro didelę įtaką visuomenės įpročiams. Ar nenutiks taip, kad išmanieji drabužiai pakeis mūsų buitį?
Mokslininkai kurdami naujoves nelabai galvoja, ar audinys bus praktiškas, kokios priežiūros reikalaus, kaip bus skalbiamas ir t. t. Jiems tai – antraeiliai dalykai. Tačiau kad medžiaga taptų visiems reikalinga, reikia galvoti apie jos praktines savybes. Nors dažnai būna ir nemotyvuotų priekaištų, neva naujiems gaminiams reikia ypatingos priežiūros, jie gali būti skalbiami tik ribotą skaičių kartų. Bet juk ir vilna keičiasi, jei yra nuolat skalbiama.
Kada išmanieji drabužiai bus ne „vau“, o taps įprasta preke? Ar tai – neįmanoma misija?
Mano nuomone, su išmaniaisiais drabužiais bus kaip su mobiliaisiais telefonais. Iš pradžių juos turėjo vienas kitas, o dabar sunkiai rastume žmogų, kuris galėtų gyventi be mobiliojo. Manau, per artimiausius dešimt metų taip bus ir su naujaisiais drabužiais. Kita vertus, pažiūrėkime, kaip šiandien esame gąsdinami tų telefonų kenksmingumu. Tačiau kas jų atsisakys? Panašus likimas neabejotinai laukia ir išmaniųjų drabužių: pradžioje ieškome naujovių, paskui – baubų.
