– Vadinasi, senelis prisidėjo, kad pasirinkote juvelyro profesiją?
– Senelio būta ne tik nagingo, bet ir meniškos prigimties. Jis mane mokė įžvelgti grožį gamtoje. Pamenu, rodydavo šaknį miške ir klausdavo: „Ką matai?“ Matydavau tai kiškį, tai paukštį, o senelis pritardamas linksėdavo.
Paauglystėje man patiko įvairūs darbai, studijuoti pasirinkau darbų mokytojo specialybę ir techninę kūrybą. Studijų metais liejau skulptūras, drožinėjau iš medžio velniukus ir pijokėlius su alaus bokalais, savo kūrinius parduodavau galerijose. Diplominis darbas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete buvo juvelyrinės valcavimo staklės. Pats jas braižiau, pagaminau ir surinkau.
Gyventi dirbant pagal specialybę buvo sunku, teko ieškotis kito darbo, juvelyrika liko pomėgiu. Ir vis dėlto atėjo laikas, kai galėjau įgyvendinti seną vaikystės svajonę.
– Kaip atradote savos juvelyrikos paslaptis?
– Man labai patinka minimalistinis ir architektūrinis stilius. Darbus stengiuosi padaryti praktiškus ir patogius, pritaikytus šiuolaikinei moteriai. Daug eskizuoju, turiu kalnus pripaišytų sąsiuvinių. Nuo pradinio eskizo iki baigto kūrinio kartais praeina ir keleri metai. Nemėgstu kurti pagal užsakymą, pagautas impulso darau tik tai, ką noriu daryti tuo metu.
– Ar yra papuošalų, kuriems atsiduodate labiau?
– Labiausiai mėgstu kurti žiedus. Patinka juos puošti safyrais ir briliantais.
– Kaip atsidūrėte Ispanijoje? Kiek metų jau ten praleidote?
– Į Ispaniją su šeima išvykome 2011-aisiais. Įsikūrėme kurortiniame miestelyje prie jūros. Metai prabėgo labai greitai, tačiau sūnus iškėlė ultimatumą – privalome tuojau pat grįžti į Lietuvą, jis nenori mokytis Ispanijoje. Teko krautis daiktus ir keliauti atgalios, į Lietuvą, kitos išeities neturėjome. Su sūnumi tąsyk sutarėme: pagyvensime Lietuvoje, kol jis baigs mokyklą. Sūnus jau dveji metai kaip baigė mokyklą, o mes su žmona jau dvejus metus vėl gyvename Ispanijoje. Neskaitant tų, pusantrų, kuriuos praleidome išvykę pirmąkart.
– Ar Vakaruose menininkui gyventi lengviau?
– Bent jau man Ispanijoje – tikrai lengviau. Kolegos – labai geranoriški, o ir klientai negaili pagyrų. Net jei tavo darbo ir neperka, apipila komplimentais, gražiai įvertina. Ispanijoje visada šilta, tokios amžinos atostogos, norisi mažiau dirbti, daugiau atostogauti. Mano dirbtuvės yra visai šalia namų, taigi einu ten, kada panorėjęs.
Įsilieti tarp kūrėjų Ispanijoje irgi lengva, nes čia gali sutikti daugelio tautybių menininkus. Teko dalyvauti bendruose renginiuose su kubiečiais, argentiniečiais, anglais, estais, vokiečiais, olandais. Publika – itin marga ir labai draugiška.
– Ar pasiilgstate Lietuvos? Dažnai grįžtate?
– Į Lietuvą grįžtu dažnai, todėl nespėju jos pasiilgti. Per metus atskrendu keturis ar penkis kartus, aplankau sūnų ir žmonos tėvus. Šįkart skrendu į „Pelenės“ parodą, manau, tai gera proga parodyti savo naujus darbus Juvelyrų salėje.
Neturėjau daug laiko pasiruošti šiai parodai, tačiau naujienų atsivežu. Likau ištikimas savo stiliui, bet sukūriau ir minimalistinių kūrinių – auskarų ir žiedų. Be to, bus įdomu sutikti savo klientus ir kolegas, pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais ir idėjomis.
V.Gaižausko darbus iš arti bus galima apžiūrėti balandžio 7–9 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje grožio industrijos parodoje „Pelenė“.
