– Jurga, kodėl knygą vyrams nutarei išleisti būtent dabar? Ar tam įkvėpė vis dar nykokas lietuvių vyrų stilius, o gal, atvirkščiai, matai teigiamų pokyčių?
– Kodėl dabar, o ne prieš dvejus, trejus metus? Žinau, kad knyga vyrams – ne atsitiktinumas, tai viena mūsų šeimos filosofijos grandis. O filosofija tokia: duoklė savo valstybei. Juk neužtenka gyventi savo teritorijoje, gimdyti ir auginti vaikus, pasiimti paskolą ir sukurti verslą. Nesam labai panašūs į mūsiškius, kurie jaučiasi svarbūs savo valstybei, nes padarė karjerą politiniame gyvenime, tapo restorano direktoriais arba pasistatė dvarą. Lietuvai galime būti naudingi kitaip: perpratome kitos valstybės ilgaamžiškumo ir laimės formulę, ja pasinaudojome patys, tai kodėl nepasidalinti patirtimi su kitais?
Iš pradžių buvo mano vyro Pauliaus Jurkevičiaus knyga „Staltiesės ritmu“, kuri gerokai supurtė Lietuvą, atskleidusi mūsų impotenciją prie stalo. Vėliau reikėjo papasakoti apie kitokią valstybę, Lietuvos priešingybę – „Italiją“, kuri mums – akredituotiems Italijoje žurnalistų „Associazione Stampa Estera“ asociacijos nariams – atvėrė kitiems nepasiekiamą elitinę mados, politikos, sporto ir kino pasaulio uždangą. Dvidešimt metų išgyvenome Romoje – turizmo, gastronomijos ir „La Dolce Vita“ mieste. Tuomet gimė Romos gidas, padedantis lietuviams atrasti ne tik Amžinojo miesto istoriją, įdomiausius mados butikus bei restoranus. „Itališkos elegancijos kodas“ pasakoja, kodėl Romos moterys laimingesnės už kitas, nors turto sukaupė mažiau už mus. Tuo pat metu Pauliaus „Knyga apie ypač tyrą“ tapo naujo mūsų šeimos gyvenimo etapo, skirto lietuvių gastronominei edukacijai, pradžia. Turiu vilčių, galbūt „Stilingi egoistai“ pažadins ne tik mūsų vyrų, bet ir tam tikrų valstybės institucijų sąžinę, nes knygoje iškėliau klausimų, kodėl italai, o ypač vyrai, gyvena už mūsiškius visu dešimtmečiu ilgiau.
Štai ir atsakymas, kodėl gimė dvidešimt „maschio italiano“ laimingo gyvenimo paslapčių. Jas knygoje „Stilingi egoistai“ atskleidžiau vyrams, kurie panoro gyventi ilgiau.
– Daugiau kaip 20 metų gyveni Romoje, ar pavyksta sekti ir matyti, kaip keičiasi – jei keičiasi – lietuvių vyrų stilius, požiūris į garderobą, pagaliau – gebėjimas mėgautis gyvenimu?
– Dabar, kaip niekada daug Lietuvos vyrų atvyksta į Romą, ragauja itališkus patiekalus, keliauja po gurmaniškąją Italiją. Girdžiu, kaip jie samprotauja, matau, kaip su jais elgiasi jų moterys. Vyrų stilių, panašiai, kaip ir moterų, lemia ne naujų drabužių parduotuvių Lietuvoje skaičius, o tam tikri socialiniai ir psichologiniai reiškiniai. Tai man Florencijoje paaiškino Italijos karališkojo Savoia sosto įpėdinis princas Emanuele Filiberto.
Mūsų vyrai, kiek beskirtų investicijų garderobui, vis tiek neatrodys elegantiški, kol neišspęs tam tikrų savojo „aš“ problemų. Būtent jos jiems neleidžia atsipalaiduoti ir pasitikėti savimi.
Žvelgdama į Lietuvos stipriąją lytį pastebėjau, kad mūsų vyrai, kiek beskirtų investicijų garderobui, vis tiek neatrodys elegantiški, kol neišspęs tam tikrų savojo „aš“ problemų. Būtent jos jiems neleidžia atsipalaiduoti ir pasitikėti savimi.
Knygos „Stilingi egoistai“ startinė aikštelė – pernykštė Florencijos „Pitti Uomo“ žiemos vyrų mados savaitė, kurios tema „Kartos“. Todėl knygoje kalbu apie įvairias kartas. Ši knyga padės mūsų vyrams įvertinti save iš priešingo poliaus, juk Italija ir Lietuva – itin skirtingos valstybės.
Mūsų – lietuvių bėda ta, kad viską norime pasiekti žaibiškai. Per 10 metų užsidirbti tiek, kiek italams ir kitų tautų žmonėms pavyko per 5 dešimtmečius. Per tuos 10 metų mūsų vyrai privalo pastatyti savo sutuoktinei būstą, apie kokį nedrįstų net galvoti neblogai uždirbantis italas. Tuo tarpu neblogai uždirbantis lietuvis priverstas užtikrinti sėkmingą šeimos verslą ir žmonos atostogas Kanaruose, vis gausėjančių palikuonių mokyklas ir sveikatos apsaugą. To pasekmė – vyro gyvenime įvyksta elektrošokas, kuris neleidžia ne tik galvoti apie kažkokius malonumus, bet netgi ramiai užmigti naktį. Ar jam lieka laiko mėgautis gyvenimu? Štai jums ir atsakymas, mes – lietuviai, pasaulyje garsėjame ne stilingumu ir elegancija, o depresijų ir savižudybių skaičiumi.
– Tikiu, kad tam skirta visa knyga, tačiau kaip keliais sakiniais suformuluotum, kodėl italai yra sektinas pavyzdys, kodėl jie tokie traukiantys akį ir įkvepiantys?
– Atsakysiu kitaip: ar žinote kodėl pralaimėjo reformos autorius Italijos premjeras Matteo Renzi? Nes italams ir be reformos gera gyventi. Pamąstykite – jei moteriai su vyru blogai, kaip ji elgiasi? Bando protestuoti ir kažką pakeisti. O jei nieko nekeičia, reiškia ne taip jai ir blogai. O italų jaunimas, kodėl jis nebandė protestuoti? Nes ir jis sočiai ir laimingai gyvena pas mamytę ir močiutę. Tai kam reikėtų kažką keisti ir griauti?
Knygoje „Stilingi egoistai“ įrodžiau, kad italas jaučiasi mylimas ir apsaugotas nuo visų pasaulio bėdų. Todėl jo ramybės pavydi visas pasaulis. Todėl jis gyvena ilgai ir nesikankina. O kaip gyvename mes? Mūsų jaunimas? Man labai keista girdėti kai kurių garsių žmonių kritiką jaunų darbuotojų atžvilgiu: „Ak, ta mūsų jaunoji karta, nesiekia jokio tikslo, tik pasakei žodį, jau įsižeidė ir išlekia į pasaulį laimės ieškoti“. Kitas darbdavys keikia iš vienos į kitą darbo vietą migruojančius jaunus padavėjus. Praėjusį spalį teko dirbti su vieno Druskininkų restorano padavėjais: jų akyse mačiau didelį susidomėjimą, pasitikėjimą, pagarbą. Ir niekur jie nenorėjo nei migruoti, nei emigruoti.
– Lietuvoje dar neretai galima išgirsti repliką, esą pernelyg savimi rūpintis nevyriška. Kaip manai, ar įmanoma pernelyg daug dėmesio skirti savo įvaizdžiui, ar yra italų, kuriems būdinga tokia savybė?
– Mano knygoje „Stilingi egoistai“ rašau apie mūsų „kietus vyrukus“ – tai priešingybės itališkiems vyrams, mėgstantiems vilkėti kašmyro pižamas ir apsivynioti kaklą baltu šaliku. Belieka tik nusijuokti iš mano straipsnius internete komentuojančių kai kurių skaitytojų nepilnavertiškumo komplekso – tai jis italams lipdo gėjų etiketę. Nieko baisaus, išsilavinimui reikia laiko. Kaip reikia laiko ir mūsų vyrams nusipurtyti kaltės jausmą, kad ramiai atsistotų prieš veidrodį, kad galėtų įvertinti savo barzdelės – „pizzetto“ formą ir „doppio taglio“ šukuoseną. Kad ir koks stiprus tuo metu imtų noras įsijungti žoliapjūvę arba griebtis plaktuko.
– Kaip lietuviai vyrai yra skirtingi – skirtingos kartos, skirtingi socialiniai sluoksniai ir gyvenimo būdas, taip ir italai nėra viena masė. O gal vis tik galima išvesti kokį vardiklį, kas būdinga visiems italams?
Bendras visų kartų Italijoje vardiklis yra viena filosofija: gyventi reikia su malonumu ir dėl malonumo. Visai skirtingai, negu galvojama pas mus.
– Bendras visų kartų Italijoje vardiklis yra viena filosofija: gyventi reikia su malonumu ir dėl malonumo. Visai skirtingai, negu galvojama pas mus. Knygoje „Stilingi egoistai“ šį jausmą vadinu „lussuria“. Lietuvoje žmonėms kasdien kalami į galvą būdai, kaip siekti tikslo. Italai intuityviai jaučia, kad yra aukštesnės jėgos, kurios viską už mus išsprendžia. Taip galvoja visų socialinių sluoksnių vyrai ir pažvelgus į jų akis tuo netenka abejoti.
Kartų prioritetai, be abejonės, yra, ir tikrai griežti. Paauglė niekada nevilkės „Max Mara“ palto ir „Prada“ aulinių, o jaunas vaikinas nesės prie „AlfaRomeo 156” vairo. Būtų draugų ir kaimynų užjuokti. Kita vertus, ir patys jie nesiekia per anksti pasenti.
– O ar teko domėtis, kiek statistinis italas skiria laiko ir investicijų savo išvaizdai?
– Jei mes įsivaizduojame, kad Italijos vyrai sau daugiau leidžia, nes uždirba daugiau, tai klaida. Pirmiausia italų elegancija yra tiesiogiai proporcinga asmens higienai – tai vyrui yra labai svarbu. Jausdamasis švarus vyras gerokai labiau pasitiki savimi. Kalbu ne apie „BMV“ ar „Ferrari“ vairuotojus, bet apie baristas, žurnalistus, policininkus, santechnikus. Todėl, net įlipę į autobusą, metro traukinį, daugiabučio liftą Italijoje niekada neužuosime nešvaros kvapų.
Mano knygos pašnekovai – garsūs Italijos dizaineriai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana interviu metu man nupiešė tobulos išvaizdos vyrą, beveik neužsimindami apie madą. Tą skyrių pavadinau „Itališkumo demonas“. Kodėl? Ko lkas neatskleisiu paslapties, tačiau, norėdami tapti laimingais, mūsų vyrai privalės išsiaiškinti, iš ko sudaryta „itališkumo“ puokštė. Ir kuo čia dėtas „demonas“.
– Kad lietuves žavi italai, sunku ginčytis, o ar italės žavisi savo vyrais, o gal jos idealą mato dar kažkur kitur?
– Klaidinga būtų galvoti, kad moteris jaudina tik aukštaūgiai, tobulai sudėti vyrai – tokie dažniausiai yra lietuviai. Italai šių gamtos dovanų lietuviams turėtų pavydėti, bet viskas yra atvirkščiai. Knygą vyrams parašiau dėl to, kad esu įsitikinusi – vyro paskirtis yra ne galvoti, esu stilingas ar ne, bet būti geru partneriu. Tada viskas išsispręs savaime. Juk vyras negali būti stiprus, jei gyvena sau. Tada jis jaučiasi vienišas. Bet ar kiekviena moteris įkvepia vyrą stengtis? Tai toks užburtas ratas, su kuriuo mes – lietuviai pakliūname į akistatą išsilaipinę Romoje. Apie vyro ir moters santykį rašau skyriuje „Beprotybės glamūras“, kuris skirtas Romos vyrams, sugebantiems įvykdyti vienintelį moterys troškimą – pakilti aukščiau pilkos kasdienybės. Kodėl tai pavyksta „maschio italiano“ (it.italų vyrui), o mums – ne visada? „Stilinguose egoistuose“ rasite atsakymą.
Knygą skyriau dukrai devyniolikmetei Barborai, linkėdama jai išsirinkti vyrą – italą arba lietuvį – visam gyvenimui. Juk vyras yra moters vizitinė kortelė. Barbora – tai tas perlas, kurį mums su Paulium padovanojo Toskana. Barbora man padėjo pakalbinti jos bendraamžius italus, bet ji pati karštai gina Lietuvos vaikinus, nes jais tiki. Ją žavi Italijos jaunuolių galantiškumas, bet jaudina lietuvių atsakomybės jausmas. Kokį vyrą vertina Barbora? Tą, su kuriuo įdomu.
– Kokius tau imponuojačius itališkus mados prekės ženklus šiuo metu išskirtum, kuo jie įdomūs?
– Mano ženklu favoritu jau seniai tapo ir toliau išliks toskanietis „Ermanno Scervino“, labai mėgstu ir Romos dizainerį Sandro Ferrone. Nors Italijos mados istorija teigia, kad prancūzų vyrus nuo pjedestalo nuvertė italas Giorgio Armani, ir mano skyriuje „Eilutė pagal išmatavimus“ tai įrodžau, vis dėlto E.Scervino vyras mane labiau už kitus gundo savo feodališku Toskanos stiliumi. „Dolce&Gabbana“ mados namų podiumas visada – šventė: šie dizaineriai atspėja ateitį ir todėl būti „Metropol“ teatre reiškia greičiau už kitus sužinoti, kaip gyvensime kitąmet, ir ne vien mados prasme. Kita vertus, pasaulį užkariauja ir kiti – nišiniai Italijos ženklai, tokie kaip „Borsalino“, „Loro Piana“, „Larusmiani“, „Colombo via della Spiga“, kosmetikoje – „Proraso“, kvepalų pasaulyje „Lorenzo Viloresi“. Mane žavi Italijos automobilių dizaino genijus Paolo Pininfarina, kuris teigia, kad vandens butelio dizainą sukurti sunkiau, negu „Ferrari“ automobilio.
– Knygoje mini kelis stilingus lietuvius, tai Mantas Petruškevičius, Egidijus Sidaras ir Juozas Statkevičius, kodėl tau imponuoja ir įdomūs būtent jie?
– Tai savo mąstymu man artimi vyrai, glaudžiai susiję su elegancijos ir grožio pasauliu. Egidijui Sidarui patikėjau vyriškos mados sampratą, bet „maschio italiano“ (it. italų vyro) stiprybė slypi ne vien madoje. Todėl man prireikė Juozo Statkevičiaus. Pastebėjai, niekas iki šiol neiškėlė klausimo, kodėl aukštąją madą kuria tik vyrai? Nes jie yra tie šios žemės bepročiai, kuriems gamta davė dovaną peržengti realybės ribas ir suteikti laimės moteriai. Bet Juozas yra tik filosofas, o „mascio italiano“ (it.italų vyras) yra ir filosofas ir praktikas. Vieno Italijos Ambasados Vilniuje vakaro metu mano dukra Barbora iš minios svečių išskyrė Mantą Petruškevičių, nes jo manieros sukėlė jai abejonių: „Lietuvis jis, ar italas?“.
– Ar tavo vyras Paulius ir sūnus Simonas savo stiliumi stipriai „suitalėjo“, koks jų santykis su mada?
– Simono samprata apie stllių formavosi paauglystėje tarp visko pertekusių paauglių italų, kuriems elegancijos maksimumas buvo „Napapijri“ logotipas. Tai ir suformavo Simono asmenybėje pasipriešinimą, išreikštą anarchistiniu „juodojo metalisto“ stiliumi. Jis Simonui suteikia pasitikėjimo tiek Italijoje, tiek ir Lietuvoje. Dieną jis vilki juodą „Accademia italiana“ kalbų mokyklos dėstytojo statusą atspindintį velveto švarką, naktį – savo metalo grupės „Luctus“ marškinėlius ir juodą „Diesel“ odos striukę „Chiodo“.
Paulius niekada perdaug neatspindėjo lietuviškojo maschilizmo sampratos. Per 10 metų nepastatė nei namo, nei dvaro, vairuoja ne „BMW“ ir ne „Audi“, nevartoja stiprių gėrimų, bet kas rytą keliaują į Romos barą savo mėgstamos espresso kavos ir paplepėti su barista. Kitos moterys Lietuvoje jį vadina diktatoriumi, bet svajoja nors kartą išgirsti jo aliejaus degustaciją. Barbora kasdien negaili jam kritikos už kategoriškumą ir pasipūtimą, bet galiausiai nusileidžia: „Tik jis vienas, kaip Seneka, galetų įtikinti, kad balta yra juoda, o juoda tai – balta“.
Abiejų vyrų stilius mane įkvepia, nes nei su vienu, nei su kitu būti nenuobodu.
– Kaip manai, kiek ši knyga domins vyrus ir kiek – moteris? Kokie su naująja tavo knyga susiję renginiai laukia mūsų Lietuoje?
– Jei lietuviai nebūtų smalsūs ir ambicingi, knygos būčiau nerašiusi. Susitiksime Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, o į dominančius klausimus atsakysiu ir vyrams ir moterims garsiausiuose Lietuvos restoranuose, kuriems mūsų gastronominių renginių metu taip pat tikiuosi pateikti naujų siurprizų.
