Su plaukeliais kovodavo jau senovėje
Netgi Akmens amžiaus žmonės skusdavosi savo plaukus – tai darydavo, kad priešininkai kovos metu negalėtų jų lengvai pastverti. Vis dėlto tuomet skustuvo ašmenis atstojo aštrūs akmenys, o pincetus – kriauklės.
Senovės Egipto ir Mesopotamijos gyvavimo laikais skustis visus kūno plaukus, išskyrus antakius, buvo įprasta tiek vyrams, tiek moterims, o tokius grožio standartus įgalindavo įtakingos asmenybės, pavyzdžiui, dar dabar grožio etalonu laikoma Kleopatra.
Kūno plaukų šalinimas buvo populiarus ir Romos imperijoje.
Nors norėdami nusiskusti žmonės susidurdavo su nemažai iššūkių, jie atrasdavo kūrybingų būdų, kurie netgi primena ir šiuolaikinius – pavyzdžiui, bičių vaškas ar cukraus pagrindu sukurti tepalai, kurie, kaip ir šiandien, būdavo užtepami ant odos ir nuplėšiami su visais plaukeliais.
Kūno plaukų šalinimas buvo populiarus ir Romos imperijoje. Nuskusti plaukeliai laikyti švaros ir aukštesnės klasės simboliu, vis dėlto skirtingai nei Egipte ir Mesopotamijoje, šia tendencija vadovautis privalėjo tik moterys – apžėlę vyrai nieko nestebindavo.
Ypač necivilizuotomis laikytos tos moterys, kurios neskusdavo gaktos plaukų. Tiek senovės Romos imperijoje, tiek Graikijoje mergaitės imdavo skusti plaukus, vos tik jie pradėdavo dygti.
Plaukuotumo tendencijos nuolat kito
Vakarų pasaulyje viena svarbesnių asmenybių, prisidėjusių prie plaukų (ne)skutimo tendencijų kismo, buvo XVI a. Angliją valdžiusi karalienė Elžbieta I. Jos valdymo laikotarpiu itin daug dėmesio skirta veido plaukeliams – buvo populiaru formuoti antakius, šalinti ūselius ir netgi praskusti virš kaktos augančius plaukus, kad veidas atrodytų ilgesnis. Vis dėlto kojų, pažastų ir gaktos plaukai karalienei buvo visai nė motais.
XVIII ir XIX a. moterys pagaliau galėjo atsikvėpti – neegzistavo jokios griežtesnės plaukų skutimo taisyklės. Vis dėlto XX a. pradžioje prasidėjo dar viena plaukų skutimo revoliucija ir dėl to dėkoti reikėtų Kingui Kempui Gilletui – amerikiečių išradėjui, užpatentavusiam vienkartinius skutimosi peiliukus.
Nors jo sukurti peiliukai buvo itin populiarūs tarp vyrų, K.K.Gilletas siekė padvigubinti savo pelną ir priversti peiliukus pirkti moteris. Metas tai daryti buvo labai sėkmingas – antrajame dešimtmetyje besikeičiant madoms, vis populiaresni darėsi atviresni drabužiai, o atidengdamos daugiau kūno, pavyzdžiui, rankas, moterys atidengdavo ir daugiau plaukelių.
Atsiradus berankovėms suknelėms, įvairiuose leidiniuose imta vis dažniau reklamuoti skustuvus moterims. Šias reklamas lydėjo šūkiai apie moteriškumą ir eleganciją, tad netrukus skusti pažastis tapo kiekvienos moters kasdienybe ir etiketo norma.
Greitai tas pats likimas ištiko ir moterų kojų plaukus. Prie to stipriai prisidėjo ne tik trumpėjančios suknelės, bet ir Antrasis pasaulinis karas. Per karą trūko nailono, todėl moterys pėdkelnes dėvėjo vis rečiau. Dėl šios priežasties vis daugiau jų ėmė skusti kojas – iki tol tai darydavo tik atitinkamų profesijų moterys, pavyzdžiui, šokėjos.
Prisidėjo ir pornografija
Po karo, atsiradus atviriems maudymosi kostiumėliams, vis daugiau dėmesio susilaukė ir gaktos sritis. Tam didelę įtaką padarė ir skandalingasis „Playboy“ žurnalas. Šeštajame dešimtmetyje žurnale publikuoti švariai apsiskutusių moterų atvaizdai tapo moteriško grožio ir seksualumo etalonu.
Tiesa, nors septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje pagreitį pagavo ir feministiniai judėjimai, kurie pasisakė už natūralų kūno grožį, viršų ir toliau ėmė plaukelių šalinimas.
Devintajame dešimtmetyje itin išpopuliarėjo braziliškos depiliacijos procedūra, o 1987 m. JAV atsidarė ir pirmasis šios procedūros paslaugą siūlantis salonas.
Plaukuotos pažastys – nebe taip baisu?
Būtų galima manyti, kad nuo devintojo dešimtmečio požiūris dėl plaukelių šalinimo ne ką tepasikeitė, tačiau gatvėse, pliažuose ir socialinėje žiniasklaidoje kasdien galima išvysti vis mažiau dėl savo kūno plaukuotumo besijaudinančių moterų.
Vis daugiau žvaigždžių viešai atidengia savo plaukuotas kojas ir pažastis bei pasisako už asmeninę teisę rinktis – skustis ar ne. Nors natūralistiniai judėjimai dar ne tokie populiarūs kaip peiliukų ašmenys, žvelgiant retrospektyviai matoma, kad kūno plaukuotumo tendencijos nuolat keičiasi. Taigi tikimybė, kad kasdien išvysime vis daugiau plaukuotų moterų – nemaža.
Straipsnyje panaudoti šaltiniai: vox.com, mic.com, bustle.com