Kirpėja parinko spalvą, dvi valandas dažė, šukavo, džiovino ir man... nepatiko. Kaip elgtis?
Plaukų stilistas Valerijus Gigevičius (salonas UFF):
„Būtinai pasakykite tai. Nes blogiausia, ką galėtumėte padaryti, – išeiti ir pradėti pasakoti kitiems. Meistro užduotis viską atlikti taip, kad klientas liktų patenkintas. Nors geriausia, kai patenkintas ir klientas, ir kirpėjas. Jūs mokate pinigus, mes teikiame paslaugą. Juk jeigu nusiperkate sudžiūvusios duonos ar suknelę kreivomis siūlėmis, tiesiog einate į parduotuvę ir pirkinį grąžinate. Tad jeigu likote nepatenkinta šukuosena ar parinkta plaukų spalva, neprivalote mokėti. Net jeigu viską aptarėte iš anksto, bet jums rezultatas negražus, vadinasi, tai kirpėjo neprofesionalumas – jis ne iki galo išsiaiškino, kas jums patinka ir kas nepatinka. Spalvą jis turi pakeisti savo sąskaita. Nesvarbu, kiek tai truks. O toliau jo garbės reikalas, ar apskritai neimti pinigų, nes dėl jo žioplumo esate priversta gaišti laiką, ar paimti tik už vieną apsilankymą.“
Ar mano plaukų stilistas supyktų, jei tame pačiame salone nueičiau kirptis pas jo kolegą? Ar egzistuoja kokios nors nerašytos kirpėjų tarpusavio taisyklės, pavyzdžiui, „neviliok svetimų klientų“?
Plaukų stilistė Daina Baltramiejūnienė (grožio terapijos ir chirurgijos klinika „Sugihara“): „Visada sakau savo klientams: nueiti pas kitą specialistą verta vien dėl to, kad sužinotum, jog nepakeičiamų žmonių nėra. Arba – kad tavo kirpėjas pats geriausias. Bet kuriuo atveju verta išmėginti ir kitą meistrą. Sąžiningai sakau: tikrai nepavydžiu, jei kreipiamasi į mano kolegę. Mes netgi dalijamės klientais, jei, tarkim, esu užimta ir fiziškai negaliu priimti. Žinau, kad ne visos taip galvoja, bet tai priklauso ir nuo asmeninių savybių. Klientų migracija verčia tobulėti, neužsisėdėti vienoje vietoje, imtis ko nors naujo. Aišku, buvo malonu, kai po motinystės atostogų pas mane sugrįžo daugiau nei 80 procentų senų klientų. Kai kerpu jau pažįstamą žmogų, nejaučiu streso, kuris pasireiškia dirbant su atėjusiu pirmą kartą, nes dar nežinau jo charakterio ir skonio. Tačiau tai verčia pasitempti.“
Kirpėja mane nuolat kalbina, pati daug pasakoja apie save ir savo pažįstamus, o man, pavargusiai, norisi tik tylos. Kaip neįžeidžiant meistrės tai pasakyti?
Kirpėja Jūratė Gujienė (salonas „Grožio akimirka“):
„Mano 25 metų praktika rodo: nenori bendrauti – neatsakinėk kalbinama. Tikrai neprivalote palaikyti pokalbio, net jei meistrė ir nusiteikusi išsikalbėti. Jei vis tiek jus šnekina, tiesiog pasakykite: „Aš pavargusi.“ Geri kirpėjai privalo jausti klientą, nes kitaip jis nebegrįš. Yra žmonių, kurie į saloną ateina tiesiog atsipalaiduoti, ramiai pasėdėti, – tai jaučiasi iš jų elgesio. O kartais, atvirkščiai – plepa nesustodami. Jeigu plaunant galvą klientė užsimerkia, suprantu, kad nebenorės kalbėti ir jos geriau netrukdyti. Tikrai neįžeisite kirpėjos, jeigu su ja nebendrausite. O jei nenorite pasirodyti nemandagi, tiesiog užsimerkite, neatsakinėkite ir ji turėtų susiprasti.“
Tiesa, kad vyro palikta moteris paguodos ieško pas kirpėją?
Plaukų stilistas Ramūnas Čiuplys:
„100 proc. teisybė. Tokia moteris ateina turėdama tikslą kardinaliai pasikeisti. Tai gali būti visiškai kita plaukų spalva arba nauja šukuosena – dažnai ilgaplaukės tampa trumpaplaukės. Tai – lyg savotiška terapija. Pakeitus išvaizdą „ankstesnė ji“ kartu su visomis nuoskaudomis ir išgyvenimais tarsi lieka praeityje, o „nauja“ eina į priekį. Kartu tai gali būti ir parodymas: „Štai ką tu, brangusis, prarandi...“
Ar reikia kirpėjui palikti arbatpinigių? Kiek? Ir kaip juos mandagiai paduoti?
Plaukų stilistas Kęstutis Rimdžius (įvaizdžio namai „Kukla Beauty Box“):
„Žodis „reikia“ čia netinka. Tačiau nemeluosiu – man visada malonu, kai jų palieka. Manau, kaip ir visame pasaulyje, arbatpinigiai sudaro 10–20 proc. kainos. O jau kaip paduosite, jūsų reikalas – galite nors ir kaspinu perrišti. Turiu klientę, kuri kiekvieną kartą arbatpinigius palieka susegtus miniatiūriniu skalbinių segtuku. Mes juk dirbame aptarnavimo srityje, tad jeigu likote patenkinta paslauga, kodėl gi nedavus tų kelių litų. Bet jei klientas nieko nepalieka, tikrai nemanau, jog dėl to, kad blogai atlikau savo darbą. Tiesiog, žmonės nepratę. O kitiems net į galvą neateina, nes esu ir salono savininkas. Be to, per daugelį metų nemažai klientų tapo gerais pažįstamais. Jeigu aš pats ateinu pas gerą pažįstamą paslaugos, nekišu jam papildomai 20 litų – atsiskaitau pagal įkainius ir viskas. Bet tai nuo kiekvieno asmeniškai priklauso. Manęs neįžeistumėte, jei ir 5 litus paliktumėte, – juk tai tiesiog dėmesio forma. Paduoti galima tiesiai į rankas, padėti ant staliuko ar perduoti per administratorę. Aš pats arbatpinigių stengiuosi palikti visiems.“
Turiu savo kirpėją, kuri mane visada vienodai apkerpa, nes žino, kas man geriausiai tinka. Bet jau norėtųsi ir kokių nors pokyčių... Kaip pasielgti, jei nesiruošiu ieškoti kito meistro?
Plaukų stilistas Jevgenijus Trafimovas (salonas „Blanco Beauty“):
„Jeigu žmogui norisi pokyčių, būtinai ką nors sugalvoju. Dėl to ir važiuojame tobulintis į įvairiausius seminarus, kad turėtume, ką pasiūlyti klientams, ir kad jiems su mumis nebūtų nuobodu. Visada išklausau pageidavimų, net jei jie man neatrodo vykę. Neperkalbinėju, bet padarau taip, kaip man atrodo geriau. Jeigu klientė užsispiria, o aš matau, kad bus blogai, pasiūlau pirma išmėginti mano siūlomą variantą, o jei nepatiks – imtis jos. Paprastai to nebeprireikia. Tad patarčiau tiesiog daugiau su savo stilistu kalbėtis, iki galo išsiaiškinti, ko norisi. O jei net ir tada jis nieko naujo nepataria – gal tikrai verta pasiieškoti kito.“
Kai kirpėja plaudama man galvą paklausia, ar geras vanduo, tą sekundę viskas atrodo gerai. Bet jau po pusės minutės jis pasidaro tai per šaltas, tai per karštas. Todėl kiekvieną kartą tyliai kankinuosi. O gal turėčiau rėkti?
Plaukų stilistas Nijus (salonas „Biodroga“ SPA):
„Taip nutinka dėl kelių priežasčių. Galite nejausti vandens karštumo, jei kirpėjas per anksti pasiteirauja, kai galvos oda dar neapsipratusi su vandens temperatūra. Ji dažnai kinta dėl beveik visuose senamiesčio salonuose įrengtų boilerių, be to, užtenka kam nors įjungti skalbimo mašiną ar tualete nuleisti vandenį... Meistrai paprastai tą problemą žino, todėl nekentėkite ir nebijokite pasakyti. Antra vertus, mes esame išmokyti taip plauti galvas, kad vanduo pirmiausia tekėtų mums per rankas, todėl paprastai jaučiame, kai temperatūra pasikeičia. Tačiau kiekvienas ją priima skirtingai. Yra žmonių, kuriems leidi vėsų vandenį, o jie šaukia, kad per karšta. Bet kai klientai nuolatiniai, prisimeni, kam koks vanduo patinka.“
