Prieš trejus metus, baigusi 11 klasę, Emilija Kanadoje nusprendė aplankyti savo seserį, kuriai šiuo metu 28-eri. Mergina ten gyvena jau šeštus metus, užsiima fotografija. Užsienyje mokytis svajojusi klaipėdietė, paraginta tėčio, ėmė dairytis, kokių gi studijų galėtų imtis svetur.
Idėjų reikėdavo ieškoti internete
„Tėčio paskatinta važiavau su intencija, kad norėsiu ten mokytis. Seseriai ten gerai sekasi, ji fotografuoja, yra influencerė. Aš visada norėjau užsienyje mokytis. Grožio sritis patraukė per pramoginius šokius, kuriuos šokau nuo penkerių. Į sceną visuomet reikėjo eiti su ryškiu makiažu. Domėjausi, labai norėjau išmokti. Mama mane gražindavo, turėjome asmeninę pamoką su visažiste, kad gražiau pavyktų.
Pradėjau domėtis, bandyti, mane kviesdavo meistrės modeliuku pabūti – ir Olesia Žuravliova, ir Anna Beauty. Visuomet įtemptai klausiausi, kaip ir ką jos daro, mokiausi, o vėliau bandydavau ant savęs, mamos, draugių. Kai išvykau pas seserį, ji man papasakojo, kad Kanadoje aktyviai veikia filmų industrija. Taip aš sužinojau apie grimo studijas filmams ir televizijai. Tokios studijos yra tik Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje ir JAV“, – pasakojo 20-metė Emilija.
Vankuveryje dvejus metus mergina sėmėsi patirties grožio studijose. Sužinojo, kaip keitėsi makiažo mados per pastaruosius tris dešimtmečius, potėpiais lavino ranką darydama kūrybinį makiažą, kuris leidžia save išreikšti ruošiant herojus filmams, madų žurnalų viršeliams ar madų šou. Idėjos spalvomis skleidėsi ne tik ant modelių veidų, bet ir ant kūnų.
„Tuomet prasidėjo grimo mokymai filmams – specialieji efektai, nudegimai, randai, mėlynės, pjaustymai. Man šie dalykai nebuvo malonūs, nors tikrai pavykdavo sukurti labai tikroviškai. Norint įgyvendinti darbą, reikėdavo internete susiieškoti idėjų, pavyzdžiui, perpjautą gerklę.
Filmų industrijoje darbas tikrai įdomus.
Žiūri gi dažniausiai tokius vaizdus vakare, ruošiesi studijoms, man nuo tų vaizdų būdavo negera, bet patirtis tikrai įdomi ir šių gebėjimų tikrai įgijau. Filmų industrijoje darbas tikrai įdomus ir tikrai ne visuomet susijęs su šiais specialiais efektais, tačiau darbo valandos tikrai ilgos, darbo diena gali trukti ir iki 20 valandų“, – patirtimi dalijosi Emilija.
Kūrė fantastinį herojų
Bene daugiausia emocijų klaipėdietei sukūrė baigiamojo darbo procesas. Iššūkio būta sudėtingo. Studentėms reikėjo sukurti fantastinį herojų, tarsi ateivį.
„Dvi savaites konstravome kaukę. Pirmiausia reikėjo pilti molį, nuimti veido kontūrus, lipdyti plastilinu kaukę. Naudojome ir želatiną, ir kitas priemones. Reikėjo išgauti kaukę plonais kraštais. Iš tiesų, sunku būtų ir atkartoti, labai sudėtingas procesas. Daug sudėtingų medžiagų naudojama, kuriomis gali nusideginti.
Galiausiai reikėjo užklijuoti paslepiant kraštus ir nudažyti panaudojant techniką „airbrush“, taip pat rankomis, kempinėle, purškiant. Labai didžiavausi savo darbu, tikrai gerai pavyko“, – džiaugėsi Emilija.
Mergina sako, jog visgi jos širdis greit ėmė linkti į jai artimiausią sritį – mados pasaulį, modelių ruošimą fotosesijoms, žurnalams. Kūrybinis darbas yra jos svajonė, o kol kas grįžusi namo gražina miestiečių veidus – daro makiažą, tobulina antakius ir blakstienas.
„Kai mūsų klausė, kas kurioj srityje norėtų dirbti, pasakiau, kad mane domina mados sritis. Dėstytoja iškart pasakė – tau į Europą važiuoti reikia, Kanadoje nėra ką veikt. Mados industrija ten silpna. Visi darbai neapmokami, fotografai tikrai gana prasti...
Klaipėdoje yra žymiai geresnių. Merginos nepanašios į modelius, būdavo, padarydavau makiažą, bet į portfolio nesinorėjo dėti... Tiesiog neišvaizdūs. Toronte, kiek man pasakojo, kitaip, bet, deja, neteko ten būti“, – pasakojo Emilija, studijavusi tarp kanadiečių. Tarp 15 merginų iš svetur atvyko tik ji ir viena japonė.
Reikia 200 valandų patirties
Johno Casablancas koledžas – viena geriausių filmų industrijos mokymo įstaigų Kanadoje. Vankuveris, anot Emilijos, laikomas Kanados Holivudu, jame nuolat kuriama itin daug filmų.
„Vaizdai įspūdingi, miestas labai gražus. Vidury miesto nuolat įkurtos filmavimų aikštelės. Mūsų gatvėje, kur koledžas, buvo ir senamiestis, Europą primenantys pastatai, ten vykdavo veiksmas.
Filmų industrija labai didelė, bet kad į ją pakliūtum, turi būti kanadietis. Jei norėčiau pakliūti į komandą, reiktų, ko gero, bent porą metų dirbti be jokio atlygio ar už gana menką, tuomet galbūt patektum į grimuotojų grupę ir būtum paskutinė asistentė, nešiojanti kavą. Į šią terpę apskritai sunku pakliūti.
Filmų industrija labai didelė, bet kad į ją pakliūtum, turi būti kanadietis.
Studentų filmai filmuojami dažniausiai naktimis, reikia naudoti savo priemones grimui. Kiek teko domėtis, norint pakliūti į žemiausias pareigas grimuotojų grupėje reikia 200 valandų patirties, – kalbėjo klaipėdietė. – Vieną patirtį turėjau, trumpametražiame filme, skirtame jaunimui. Tai buvo mano praktika. Buvau vienos merginos asistentė.
Teko daryti makiažą ir dviem mergaitėms, jų tetai ir mamai. Vienai aktorių reikėjo atlikti kūrybinį makiažą – plunksnas lipdėm ant blakstienų, kad ji įkūnytų fėją, gyvenančią medyje. Išvydau, kaip dirba filmų kūrimo virtuvė. Filmavimas vyko name, aikštelė buvo daugiausia lauke. Sąlygos nelabai kokios, nes komanda neturėjo filmo statybai pinigų, įranga buvo dovanota.“
Klaipėdoje viename grožio salonų pradėjusi dirbti mergina svajoja save išreikšti kūrybiškais darbais, kurie kada nors papuoštų žurnalų viršelius. Emilija pasirengusi tobulėti, gilinti žinias seminaruose.
Dirbti modeliu patirties turi ir pati. Prieš išvykdama į Kanadą mergina ragavo modelio darbo Milane. Grįžusi suskubo atnaujinti portfolio, sako, kol jauna, dar gali ir pati džiuginti savo veidu mados industriją.
Graži, bet brangi šalis
Studijų Kanadoje būta brangių. Merginai pagelbėjo galimybė apsigyventi pas seserį, studijas apmokėti padėjo tėtis, o pragyventi jai padėjo darbas.
„Pragyvenimas labai brangus. Pavyzdžiui, nuoma 2000–2500 dolerių už vieno kambario butą centre. Daug kas gyvena už tilto kitoje pusėje. Bet tikrai yra įmanoma užsidirbti labai paprastai. Dirbau padavėja, man užteko pinigų sutaupyt kelionėms, pragyventi.
Pirmais metais daug padėjo tėtis. Dirbau pusryčių restorane, labai populiaru Kanadoje tokie pusryčių ir bruncho restoranai, dirbantys iki 15–16 val. Mano darbovietė buvo turbūt gražiausioje miesto dalyje, su vaizdu į vandenį.
Net pusryčių restorane, kur nėra alkoholio, įmanoma užsidirbti. Didžiavausi, kad į Los Andželą galėjau vykti už savo pinigėlius. Ir į Lietuvą buvau grįžusi savo lėšomis. Bet supratimas, kad per metus tik kartą gali atvykti... sunku.... Ypač, kai buvo karantinas, labai ilgėjausi šeimos, ypač brolio, kurį auginau, daug prisidėjau, kaskart kalbėdama rinkau ašaras, kad negaliu atvažiuoti, apkabinti“, – pasakojo Emilija.
Patirtis Kanadoje jai paliks neišdildomą įspūdį apie šalį. Daug laiko mergina praleido kopinėdama po kalnus, žavėdamasi įstabia šalies gamta.
„Gyvenimas labai patiko, grožėjausi gamta, niekad nemačiau tokio grožio – kalnų... Teko daug kopinėti po kalnus. Kraštovaizdis labai skirtingas, stengiausi vis daugiau pamatyti, pajusti, į gamtą išlėkti kiekvieną savaitgalį“, – sakė mergina, spėjusi aplankyti Meksiką, taip pat ir išsvajotą Los Andželą, „Universal studios“ filmų kūrimo meką.
