Agnė padėjo, kad tie namai būtų mieli. Tai buvo vienas iš retų vakarų, kai neatrodė, kad kažkas tau diktuoja ritualus ir vagia tavo laiką. Net „žvaigždžių sienelė“ buvo patraukta į šalį taip, kad vakarėlių liūtės ją lengvai susirasdavo, o kiti galėjo ramiai eiti pro šalį. Ir šou nereikėjo ilgai laukti, o tai – jau visai iš fantastikos srities.
Pristatyta kolekcija buvo dvejopa: pusiau nuosaiki, pusiau provokuojanti. Vieną dalį sudarė tai, ką galima griebti užsimerkus: sportiniai švarkai su gobtuvais, pilkos suknios, sijonai pieštukai, golfai su peteliškėmis ir eglutėmis – dažniausiai minimalistiniai, santūrūs, bet turintys patrauklių detalių.
Prie praktiškosios stovyklos šliejosi ir maudomukai: kai kurie – netikėti, kai kurie – senų idėjų variacija. Nors tos senos idėjos įgaudavo naują veidą: tarkim, pernai iškirptė su „pelerina“ nekėlė jokių asociacijų, o šiemet, su spalvų blokais, tapo panaši į pradurtą plaukimo ratą.
Kažkur per vidurį šou scenoje atsirado Saulius Prūsaitis, panašus ir į Donelaičio būrą, ir į modernų pižoną. Jo kostiumas ir ironiškas pasirodymas gerai apibūdina kitą, įžūlesnę kolekcijos dalį, kurioje vyravo linas ir (anot dizainerės) tai, ką įkvėpė ryškiaspalviai vaikų žaislai: ant pilko fono nutūpę margi drugeliai, šilko kutai, tiulio detalės, plunksnų apykaklės, fluorescencinių spalvų raštai ir pan.
Pats linas (natūralus, nedažytas) irgi nebuvo vienodas: kartais atrodė kaip nebalinta drobulė, kartais – kaip siuvinėjimo kanva ar apdrįskęs bulvių maišas. Nors (grįžtant prie namuko ir plastilino), labiausiai tiktų paminėti drobę ant porėmių, kurioje kiekvienas tapo, ką nori.
Agnės „tapyba“ buvo iš kontrastų. Struktūros ir destrukcijos plius švelnaus granžo, gerosios ir „išverstos“ drabužių pusių, blyškių spalvų ir neoninių, minimalizmo ir prie klounados artėjančių modelių. Iš labai gamtinio ir ekologiško audinio ir to, kas simbolizuoja sintetinį pasaulį, iš tradicijų ir modernaus požiūrio.
Aišku, buvo labai daug drugelių ir jų tranformacijų – romantiškų, agresyvių, stilizuotų, beveik abstrakčių ar „išpreparuotų“, kai petelišės nebėra, tik ant sijono apdrąskyti plaikstosi jos sparneliai. Įdomu, kad net ant drabužių išpieštuose lekaluose matėsi peteliškių forma. Ir net Prūsaičio švarko atvartai buvo kažkuo panašūs į skraidančius objektus. O gal tai jau paranoja, sukelta dizainerės pamėgto ženklo?
Agnė – labai sėkminga menininkė. Kaip tik todėl jai reikia būtent tokių parodymų: solidžių, bet su ironija, pakvailiojimais ir tiesiog eksperimentais, kurie neleistų galvoti, kad dizainerei rūpi tik komercija.