Komentaras: Drama dėl dydžių

Suprantu – grožis reikalauja aukų. Tai visos ir aukojasi. Spraudžia savo užpakalius bei strėnas į XXS dydžio džinsiukus ar kelnaičių dydžio šortus, pro kuriuos virsta net tas celiulitas, kurio neįtarė turinčios. Šiek tiek trinka kraujo cirkuliacija, bet juk dėl grožio! Be to, „naujos sėdynės neprisuksi, tad tenka džiaugtis ta, kurią turim“.
Laura Mizgirytė-Latour
Laura Mizgirytė-Latour / Asmeninio albumo nuotr.

Taip sakydavo viena pažįstama, nuolat taisydamasi aukštyn lipantį per siaurą „miniaką“. Ji išsiskyrė nemenka apatine kūno dalimi, trumpomis kojomis ir mėgo mini sijonus iš spandekso. Ir nors buvo smagu matyti moterį, net švytinčią iš pasitenkinimo dėl tų sijonų, visada maniau, kad jos kūnas, o ypač užpakalis, atrodytų įspūdingiau, jei ji mestų tuos „miniakus“ per tvorą ir apsivilktų tuo, kas ją darytų patrauklia, o ne realybę neigiančia 40-mete su trupučiu. Pavyzdžiui, plačiomis ploniausios vilnos kelnėmis. Ir apsiautų „žudikiškais“ aukštakulniais, kad atrodytų ir aukštesnė, ir lieknesnė. Jie irgi būtų auka dėl grožio, bet žymiai malonesnė 

Geras stilius prasideda nuo gerai gulinčio drabužio. Aš už tai, kad priimtume save tokias, kokios esame: su puošniom sėdynėm ar vos matomais iškilimais, simbolizuojančiais, kad toje vietoje baigiasi nugara ir prasideda kojos. O spraustis į ankštus drabužius ar maskuotis per dideliais – visiškai nereikalinga.

Tiesa ta, kad per maži drabužiai storina viską, kas į juos įsprausta, o įspraustoji kūno dalis tiesiog spiegia: „Aš protestuoju prieš suvaržymą, aš noriu laisvės!“

Studijų laikais ir aš verždavausi nežinia keliais dydžiais siauresnėmis kelnėmis, įsivaizduodama, kad tie niekam nereikalingi apvalumai stamantriai susipakuos į siaurutėlaites klešnes ir aš atrodysiu „kūdesnė“ bent jau vizualiai. Bet vieną dieną šoninė siūlė neatlaikiusi sprogo ir iširo per visą kojos ilgį. Baisiausia, kad tą kelnių košmarą matė dauguma aplinkinių. Nuo to laiko vengiu visokių kraujo apytaką stabdančių kelnių. Tiesa ta, kad per maži drabužiai storina viską, kas į juos įsprausta, o įspraustoji kūno dalis tiesiog spiegia: „Aš protestuoju prieš suvaržymą, aš noriu laisvės!“

Kita vertus, matydama per didelius ir nutįsusius drabužius įtarinėju, kad jų dėvėtoja, matyt, nekenčia pati savęs ir taip stengiasi pasislėpti. Ir dar, greičiausiai, nesusitvarko su savo snargliuotais ir susivėlusiais vaikais, kurių tėtis, apsimetęs, jog susuko vidurius, užsirakina tualete valandai, kad parašytų SMS savaitgalį bare „pakabintai“ padavėjai. Nekalbu apie stilingus, tarsi per didelius („oversize“) ar „boyfriend“ stiliaus drabužius. Kalbu apie netinkančius. 

Tad jeigu jau tas užpakalis į ką nors netelpa, nesprauskite jo ten, kur jam būti ir nepriklauso. Geriau pasimatuokite dešimtis didesnių kelnių, kol rasite tinkamas. Ir nereikės apgaudinėti savęs, neva nėra norimo dydžio, prasta kokybė ar siaubingas modelis. Galite net susidraugauti su kokia nors siuvėja, kad esant reikalui ji palenktų kelnes ar patrumpintų švarko rankoves. 

Štai ženklai, kad teks dairytis dydžiu ar dviem didesnio drabužio: 

  • pamačius vaizdą veidrodyje norisi verkti;
  • aplink visas įmanomas užsegimo vietas ir siūles susidaro tempimo raukšlės;
  • pro marškinių sagas virsta biustas ir pilvas;
  • sijonas lipa aukštyn, priekyje ties klubais – horizontali raukšlė, skeltukas išsiskėtęs;
  • į džinsus įsispraudžiate tik atsigulusi ir sulaikiusi kvėpavimą;
  • kelnių kišenės atvėpusios, klynas sulindęs. Kelnių klynas turi būti arti anatominio, bet ne jame ir ne pusiaukelėje iki kelių (nebent tai hareminės kelnės).  

Madoje, kaip ir visose kitose sferose, jei tavo galva pilna idėjų, bet nemoki jų išreikšti arba reiški prastai, lieki nesuprastas. 

Savo paskaitose dažnai sutikdavau studentų, kurie gerą stilių laikydavo tuštybe. Sakydavo, kad svarbiausia – vidinis žmogaus pasaulis, jo idėjos ir t. t. Žinoma, asmeninis stilius ir man nėra svarbesnis už šeimą, draugus, mėgstamą veiklą. Tačiau madoje, kaip ir visose kitose sferose, jei tavo galva pilna idėjų, bet nemoki jų išreikšti arba reiški prastai, lieki nesuprastas. 

Kai man studentai atkirsdavo, kad jiems nerūpi kitų nuomonė apie juos, pasiteiraudavau, ar jie tikėtų bent vienu mano žodžiu, jei aštuntą ryto auditorijoje aš pasirodyčiau su sprogstančia per siūles leopardų rašto palaidine, blizgančiu „miniaku“, susisukusiom pėdkelnėm ir nukleiptais kulniukais. Žinoma, ne. Jie greičiau manytų, kad pasiklydau eidama namo iš naktinės pamainos striptizo klube. 

Taigi, esame savo pačių reklama. O prasta reklama visus nervina, nesvarbu, koks puikus produktas siūlomas. 

Laura Mizgirytė-Latour, drabužių dizainerė, 15 metų dirbo kaip mados redaktorė, stilistė, Kalifornijos dailės instituto San Diege dėstytoja, šiuo metu gyvena Japonijoje. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos