Net skaisčiai rožines žvyneliais spindinčias kelnes yra lengviau stiliuoti nei mažą juodą suknelę – vien todėl, kad prie jų gali derinti šimtus drabužių: marškinių, palaidinių, liemenių, švarkų, paltų, ir batų – nuo stiletų iki sportinių, nepersistengiant ir neišradinėjant dviračio.
Pats faktas, kad reikia nuolat sukti galvą kaip „vis naujai pateikti juodą suknelę“ tarsi patvirtina, kad tai nėra universalus daiktas, tinkantis prie visko. Suknelė yra puikus drabužis, tačiau ji, net ir ne juoda, stiliaus lankstumo prasme yra ribojanti.
Sukūrusi juodą mažą suknelę Coco Chanel sudrebino savo laikmetį: tokia suknelė buvo nauja, reta ir nuostabi savo idėja – nes dirbančios moterys neturėjo universalaus, kasdieniško ir elegantiškai atrodančio daikto. Tačiau Chanel suknelė buvo brangi ir neskirta darbo liaudžiai.
Jos kolegė, amerikietė dizainerė Claire McCardel sukūrė kiek kitokią – „Popover” suknelę už 6.95 dolerio, komplektėly su puodkele pirštine, kurios idėja buvo išvis negirdėta: visa graži siautėji virtuvėje, paskui užsikabini perlų karolius – į kokteilių vakarėlį, o kitą rytą – vietoj chalato. Tas sukneles iš parduotuvių iššluodavo akimirksniu, o dizainerė per naktį tapo garsenybe.
McCardel kocepcija gal buvo kiek ekstremali, tačiau populiarumu ji neatsiliko nuo Chanel: dizainerė kūrė madingus drabužius iš pigių audinių – denimo, medvilnės, ir neturėjo ambicijų tapti prabangia kutiurje – ji siekė, kad mada būtų prieinama visiems.
Verta atsiminti, kad abi dizainerės kūrė tada, kai kasdieniškų, lengvai derinamų, pigių drabužių dirbančioms moterims nebuvo, o karai ribojo išteklius – tai buvo sportinio (laisvalaikio) stiliaus eros pradžia. Dabar juodosios ir kitokios kasdienės suknelės sūpuojasi ant pakabų kiekvienoje parduotuvėje – turime pasirinkimą, o pati suknelė nebėra kasdienio garderobo ašis – ja tapo kuklusis denimas.
McCardel meilė denimui yra suprantama: tai statistiškai perkamiausias šiuolaikinės mados drabužis, be kurio neišsiverčia joks garderobas, kuriam nereikia ieškoti būdų, kaip naujai pateikti, nes ką prie jo dedi, tas sukimba; drabužis, kuris derinyje viską magiškai sustumdo ir sudėlioja į savo vietas – nuo nėrinių palaidinės, militaristinio, pankiško ar vakarinio stiliaus švarko iki grubaus megztinio ir botų, tai – džinsai ir denimas apskritai.
Mada tampa vis mažiau pretenzinga – denimas tinka su viskuo – ypač su „Chanel“.
Tiesa, sovietmečiu „Tarybinėje moteryje“ buvo tema apie tai, kad, šiukštu, jokių kitų batų, išskyrus sportbačius, prie džinsų avėti negalima (o sovietiniai sportbačiai tebuvo inkariukai – konversų kažkelintos eilės iš galo pusbroliai), nes gi toks darbinis angliakasių ir aukso ieškotojų drabužis nevertas glamūriškų aukštakulnių. Tačiau mada tampa vis mažiau pretenzinga – denimas tinka su viskuo – ypač su „Chanel“.
Su gerais džinsais, denimo marškiniais, sijonu ar net denimo suknele neatrodysite nei per daug išsipusčiusi, nei taip, tarsi bandėte pražiūrėti skylę veidrodyje dėliodama savo komplektą – tik tegu kiti derinio daiktai būna prabangūs: unikalus švarkas, metalinis spindintis sijonas ar tik spindinčios sagos, aukščiausi stiletai iki debesų ir ryškūs aksesuarai.
Tad drąsiau – negi norite atsitrenkti į kitą juodą suknelę su perlų karoliais?
DAUGIAU: Asmeninis Lauros Mizgirytės-Latour tinklaraštis apie stilių, madą ir įkvepiančius dalykus
