Aišku, riba tarp vieno ir kito buvo daugiau psichologinė – juk vieni raudoną spalvą tapatina su krauju, kiti – su erotika. Tačiau, pasirinkus tarpinį variantą, kolekcija buvo militaristinio stiliaus ir kabaretų estetikos miksas. Nes joje būta ir griežtų karo metų stiliaus kostiumų ir (kita barikadų pusė) – plunksnų, blizgučių, kutų, tinklų.
Kolekcijos pavadinimas tarsi užuomina į tai, kad kalbėta apie nuodėmes. Tą patvirtino striptizo stulpai ir prie jų triūsę statistai, raudona aplinka, kai kurie fetišizmo momentai. O pati kolekcija (nors ir buvo gąsdinama, kad vaizdas – ne davatkoms ir ne tiems, kuriems nėra aštuoniolikos) kaip tik buvo labiau skirta jaunimui, orientuota į klubų ar gatvės stilių – tegu ir prabangų. Regis, Statkevičiaus gyvenimo permainos išėjo į gera.
Karo temos naudai taip pat yra argumentų, gal net per daug literatūriškų: ir oro pavojaus sirena, ir Edita Vilkevičiūtė – tarsi nuotaka, tarsi taikos balandė.
Bet įdomiau atrodė ne tiesmuki dalykai, o daiktų transformacijos: karo ar pokario stiliaus – į modernų, beisbolo kepuraičių – į vokiečių uniformines, karinių aksesuarų – į dekoratyvinius ir pan. Prie šios temos galima prilipdyti net kuprines – militaristinės kilmės daiktą, kuris Statkevičiaus kolekcijoje tapo dabitišku aksesuaru.
JS – talentingas dizaineris, ir tą patvirtino dar kartą. Jam labai pagelbėjo ir įprasti Statkevičiaus šou elementai: gražūs žmonės (kone visi vaikinai atrodė kaip Juozo klonai – komplimentas!), geri audiniai, gera avalynė.
Įprastu dalyku galima pavadinti ir ne tokį patrauklų momentą: nenumaldomą Juozo norą vis ką nors pasiskolinti. Šiuokart ryškiausias taikinys buvo „Chanel“: pradedant idėja inscenizuoti barą, baigiant kai kuriais drabužiais, įtartinai panašiais į Karlo Lagerfeldo, jo rankinėmis, net firminėmis „Chanel“ kamelijomis.
