Vos ne kiekvienas lietuviško interneto žurnalo, mados tinklaraščio įrašas, garsenybių stiliaus komentaras prasideda: „Subtilus...“ Arba minimas subtilumo trūkumas.
Mada savo esme nėra nepastebimas, vos įžiūrimas ar jautrus reiškinys.
Tiek anglų, tiek lietuvių kalbų žodynai nurodo tą pačią žodžio „subtilus“ reikšmę: nepastebimas, vos įžiūrimas, delikatus, jautrus. Mada savo esme nėra nepastebimas, vos įžiūrimas ar jautrus reiškinys – greičiau plėšrus ir besaikis padaras, kurį verta prisijaukinti. Tačiau Lietuva labai mėgsta tariamą subtilumą – ypač to, kas siejama su estetika.
Šis žodeliūkštis – klaikiai įkyrus ir nieko apie stilių nesakantis, nes dažniau apeliuojama į asmens subtilumą arba įsivaizduojamą jo nebuvimą. „Subtili iškirptė“? „Subtilus, bet kasdieniškas“? Ką, po galais, tai reiškia? Skaitau „Delfyje“: „Subtili Jurgitos Jurkutės-Širvaitės elegancija.“ Žiūriu laidos vedėjos scenos stiliaus nuotraukas – raudonomis didelėmis, apimties teikiančiomis gėlėmis dekoruota vakarinė suknia. Tai sukniai apibūdinti tinka daug kas, išskyrus „subtili“. Ji ryški, traukianti dėmesį.
Juoda ir balta – subtilu ir vulgaru
Gyvendama Kalifornijoje kaliau savo studentams į galvas, kaip suprasti ir apibūdinti stilių, pavyzdžiui: ekstravagantiškas, hipsteriškas, bohemiškas, vintažinis, retro, romantiškas, klasikinis, šiuolaikiškas, gatvės ar visko kombinacija, nes jiems geras stilius buvo vienas – fierce (kalbant slengu: nuostabus, seksualus, pribloškiantis), kas irgi yra gan iškalbinga. Bet subtilus?
Neįsivaizduoju spalvingų San Fransisko menininkų, jiems prijaučiančių įžūlių ir tatuiruotų Los Andželo pin-up girls ir atsipalaidavusių, į mini šortus įšokusių San Diego banglentininkių, bent pafantazuojančių apie subtilumą kaip apie stiliaus olimpą. Lietuvoje dažniausiai girdžiu linksniuojant subtilumą, jo priešprieša laikant vulgarumą ir banalumą: jei ne subtili, tai vulgari. Ir – atvirkščiai.
Labiau prakutusios subtilumo priešininkės kaip triuškinantį pavyzdį renkasi japonišką madą ir estetiką, savo poziciją sustiprindamos teiginiu, kad pripažįsta tik japonišką maistą, – suprask, subtilumas ne tik išorėje, bet ir viduriuose. Leisiu sau sugriauti tas japoniškos mados subtilumo iliuzijas. Japoniškas stilius gali būti meniškas, minimalistinis, high tech, komiksų ir pamišėliškai teatrališkas (manga), elegantiškas, lėliškas ar infantilus, bet nepastebimas (subtilus) – vargiai. Tokioms vertintojoms visos stiliaus matricos galvoje susijaukia, kai išvysta nei vulgarų, nei subtilų variantą.
Galiu pasakyti, su kuo man asocijuojasi lietuviškas subtilumas: su baikščiomis pseudopoetiškomis nevykėlėmis, kurios nedrįsta pasirinkti nieko, išskyrus beformius ir bespalvius daiktus.
Galiu pasakyti, su kuo man asocijuojasi lietuviškas subtilumas: su baikščiomis pseudopoetiškomis nevykėlėmis, kurios nedrįsta pasirinkti nieko, išskyrus beformius ir bespalvius daiktus, didžiuojasi neįžiūrimais sidabriniais papuošalyčiais, tendencijas vadina tuštybe, nekenčia savo kūno ir kūno apskritai, dangstosi akis nuo spalvų ir kryžium mojuoja prieš rožinę, kaip viso jų suvokiamo vulgarumo, lėkštumo ir paviršutiniškumo simbolį.
Yra tokie angliški žodžiai bold ir fabulous – nuostabi ir pozityvi lietuviško subtilumo priešprieša, reiškianti drasų, ne vulgarų, bet šiuolaikišką ir išskirtinį stilių, kuriam sukurti reikia ne tiek gerai išmanančios madą, kiek ryškios asmenybės. Citrinų geltona su skaisčiai rožine? Masyvūs papuošalai? Įspūdingas drabužio siluetas? Ačiū, imu viską, nes tai – nuostabu ir nesubtilu.
Pasitikėjimas savimi yra vienas svarbiausių stiliaus komponentų (jį galima ir suvaidinti), o kai jo nėra, belieka būti subtiliai, t. y. nepastebimai. Negi tikrai norėtumėte tokio „komplimento“? Yra būdų, kaip sukurti išskirtinį, ypatingą asmeninį fierce stilių – ir be subtilumo ar vulgarumo monstrų. O dabar einu matuotis savo naujų nesubtiliai rožinių aukštakulnių.
