Interneto puslapio „Kosmetikos DNR“ bazėje aprašyta daugiau nei 4,5 tūkst. ingredientų ir sąrašas vis pildomas. Environmental Working Group (EWG) – ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi sveikiau – yra sudariusi griežtus sąrašus, pagal kuriuos nepageidautinais kosmetikos komponentais laikoma apie 800 medžiagų, o galimais naudoti tam tikrais kiekiais – daugiau nei 1,5 tūkst.
Šie skaičiai įrodo, kad tiek sintetinių, tiek natūralios kilmės cheminių medžiagų, aliejų, konservantų yra daug ir jų tik daugėja. Pradėti gaudytis kosmetikos sudėčių pasaulyje sunku, todėl iš pradžių verta išskirti ir plačiau aptarti keturias sudėtyse dažniausiai pasitaikančias medžiagas. Jos nėra pačios pavojingiausios, tačiau turbūt kontraversiškiausios bei plačiausiai naudojamos.
Parabenai – nuteisti ar išteisinti?
Jau daugiau nei dešimtmetį yra žinoma, kad parabenai, labai dažnai naudojami kaip veiksmingiausi konservantai, trikdo ir modifikuoja endokrininę sistemą. Tačiau daugelis vartotojų, taip pat ir FDA (U.S. Food and Drug Administration, kuri Amerikoje atsakinga ne tik už vaistų, maisto, bet taip pat ir už kosmetikos sudėčių reguliavimą) teigia, kad jaudintis nėra pagrindo, nes naudojamos koncentracijos yra labai mažos ir negali padaryti realios žalos.
Išties, pažvelgus į kosmetikos priemonę, turinčią parabenų, galima matyti, kad Methylparaben, Propylparaben, Butylparaben ir kitos parabenų rūšys rikiuojasi sąrašo pabaigoje – vadinasi, sudėtyje jų yra mažiausiai, nes sudėtyse ingredientai rašomi eilės tvarka pagal kiekį.
Tačiau nė vienas žmogus neapsiriboja viena kosmetikos priemone per dieną – šalia rankų kremo taip pat rikiuojasi veido kremas, dušo želė, kūno šveitiklis, šampūnas ir dar tuntas įvairiausių buteliukų. Atidžiai apžvelgus spintelėje turimus produktus, galima pastebėti, kad tie patys pavojingi komponentai slepiasi ne vienoje ir ne dviejose pakuotėse. O kai naudojamos, pavyzdžiui, penkios priemonės su parabenais, jų koncentracija padidėja ir dažniausiai viršija leistiną normą – tuomet ir pradeda lįsti neigiami efektai.
Aršiausi debatai vyksta siekiant nustatyti, ar parabenai turi įtakos vėžiui. Argumentų, nuomonių, tyrimų būta tiek už, tiek prieš. Jau 2004 metais biochemijos ir mikrobiologijos daktarė Philippa Darbre atliko tyrimą, kuris atskleidė, kad 18 iš 20 krūties vėžio auglių turėjo didelę parabenų koncentraciją. 2012 metais dr. P. Darbre pakartojo tyrimą ir rezultatai pasirodė esantys dar labiau neraminantys – parabenų kiekis augliuose išaugo keturis kartus.
Tai rodo, kad parabenų naudojimas kosmetikos industrijoje auga ir apima vis daugiau priemonių, o patys parabenai nesunkiai keliauja ir pasilieka organizme. Norėdami patvirtinti šį faktą, JAV Ligų Kontrolės ir Prevencijos Centras ištyrė iš 2,5 tūkst. žmonių paimtų šlapimo pavyzdžių ir 99 proc. jų buvo rasta metilparabenų, o 93 proc. propilparabenų.
Vis dėlto kai kurie gamintojai atsižvelgia į pavojus ir atsisako parabenų. Taip pasielgė ir „BIOK laboratorija“, viena didžiausių kosmetikos gamintojų Baltijos šalyse, kuriai priklauso tokie prekės ženklai kaip „Rasa“, „Margarita“, „Aras“.
„Prieš 5 metus visi masiškai bijojo parabenų, natūralu, kad ir mes sureagavome į visuomenės nuomonę. Dabar jau dermatologai reanimuoja parabenus, tačiau vartotojų baimė išlieka pakankamai didelė. Mes naudojame skirtingus konservantus, turime produktų su Sodium Benzoate, Potassium Sorbate, Phenoxyethanol. Kodėl tokia įvairovė? Žmonių reakcijos į konservantus tikrai skirtingos. Didžioji dalis nereaguoja niekaip, bet vieniems yra nepageidaujamos reakcijos ir jiems tinka vieni konservantai, kitiems – kiti. Pasireiškia reakcijos ir į natūralius ingredientus – propolį, ramunėles, lanoliną ir kitus. Kiekvienas turėtume atsirinkti sau tinkamas priemones“, – sako Romualda Stragienė, „BIOK laboratorijos“ rinkodaros vadovė.
Ginčų parabenu klausimu, saugūs tai konservantai ar ne, netrūksta, tačiau aišku viena – jei jie išties būtų nekenksmingi, nebūtų pagrindo nei nesibaigiantiems tyrimams, nei debatams.
Alternatyva parabenams – metų alergenas
Methylisothiazolinone ir Methylchloroisothiazolinone pavadinimai gali skambėti gąsdinančiai – ir turėtų. 2013 metais JAV Kontaktinio Dermatito Asociacija pirmąjį paskelbė metų alergenu. Tai dar vieni konservantai, pradėti naudoti aštunto dešimtmečio viduryje – biocidų duetas užtikrina ypatingai stiprią kosmetikos priemonės apsaugą nuo išorės poveikio, bakterijų, grybelio ir kitų mikroorganizmų. Anuomet jie tarp vartotojų sukėlė nemažai alerginių reakcijų, todėl jų kiekis ir naudojimas imti kontroliuoti. Pagal visus nuostatus, dabar jie rekomenduojami dėti tik į nuplaunamas priemones.
Pasak „BIOK laboratorijos“ rinkodaros vadovės, šie konservantai kosmetikoje paplito gana neseniai kaip alternatyva parabenams – po garsių mokslinių straipsnių ir vartotojų baimių visi kosmetikos gamintojai puolė ieškoti pakaitalų.
„Apskritai kosmetikos pramonėje yra labai trumpas leistinų konservantų sąrašas ir pasirinkimas gamintojams yra siauras. Kadangi padaugėjo naujų konservantų naudojimo atvejų, padažnėjo ir vartotojų nusiskundimų būtent dėl naujų formulių. Konservantų rinkoje pastebimi tokie ciklai, kad atsiradus ar išpopuliarėjus naujiems konservantams, tik po 2–5 metų išryškėja jo poveikis ir tuomet vyksta svarstymai, yra priimami sprendimai, ar reikia jį riboti (kaip nutiko su minimais konservantais, kurie buvo apriboti tik nuplaunamoms priemonėms), ar visiškai uždrausti. Todėl gamintojai yra priversti nuolat ieškoti alternatyvų“, – aiškina ji.
Visgi šių konservantų galima rasti gilesnio poveikio priemonėse, tokiose kaip plaukų kaukės, veido ir paakių kremai, kremai nuo saulės ir dekoratyvinė kosmetika.
Pasak seniau darytų tyrimų, metilchloroisotiazolinonas ir metilisotiazolinonas taip pat gali turėti įtakos Alzhaimerio ligos išsivystymui ar veikti neurotoksiškai, tačiau tik naudojant didelėmis dozėmis. Bet, anot „Kosmetikos DNR“, net ir Europos Sąjungai ribojant kiekius, ingredientų koncentracija gali dirginti odą ir sukelti kontaktinį dermatitą.
„Kosmetikos DNR“ atstovas pamini ir Didžiosios Britanijos mokslininkų tyrimą, kuriame teigiama, kad metilsotiazolinonui ir metilchloroisotiazolinonui gali būti alergiški net 10 proc. žmonių, nors anksčiau buvo manoma, kad skaičiai siekia 1–2 proc. Alergiškų žmonių procentas išaugo vos per keletą metų.
Apie konservantų duetą šį tą turi pasakyti ir Paula Begoun, tinklapio „Paula‘s Choice“ ir savo kosmetikos linijos įkūrėja, sėkmingai parašiusi per 20 knygų apie makiažą, veido ir plaukų priežiūrą. Ji rekomenduoja (ypatingai jautrios odos savininkams) pamačius kurį nors ar abu konservantus kosmetikos priemonės sudėties viduryje, geriau rinktis ką nors kitą.
Pavojingiausios yra nenuplaunamos priemonės, o jų reikėtų vengti net ir nealergiškiems žmonėms. Negalima pamiršti, kad alergija gali pasireikšti ne iš karto. Dažniausiai parausta oda, pradeda ją perštėti.
Pasak jos, pavojingiausios yra nenuplaunamos priemonės, o jų reikėtų vengti net ir nealergiškiems žmonėms. Negalima pamiršti, kad alergija gali pasireikšti ne iš karto, tačiau tik po kurio laiko reguliariai naudojant aptariamų konservantų turinčią priemonę. Tuomet dažniausiai parausta oda, pradeda ją perštėti.
Dažniausi šampūnų bei prausiklių palydovai
Paėmus į rankas praktiškai bet kurį prekybos centruose stovintį šampūną, pirmoje sudėties eilutėje galima perskaityti pavadinimus Sodium lauryl sulfate ir (arba) Sodium laureth sulfate. Tai – sulfatai, atitinkamai sutrumpintai vadinami SLS ir SLES.
Jie yra aršiausi plovikliai, dirginantys odą, greitai sukeliantys epidermio pakitimus, galintys sukelti niežėjimą, stipriai sausinantys, alinantys odą bei plaukus ir kemšantys poras. Panašūs efektai pasireiškia ir akims. Eksperimentai su gyvūnais yra parodę, kad SLS ir SLES sukelia ilgalaikius akių pažeidimus – nenuostabu, kad ant beveik kiekvieno šampūno puikuojasi užrašas „Saugoti, kad nepatektų į akis“. Anot įvairių tyrimų, šie plovikliai taip pat yra susiję su kontaktinio dermatito išsivystymu.
Nepaisant šio fakto, sulfatus gamintojai mėgsta dėti ne tik į šampūnus bei dušo želes, tačiau ir į veidui skirtus prausiklius, kuriais prausdamasis žmogus tikisi atgaivinti odą, moterys – nuvalyti tiek veido, tiek akių makiažą, tačiau vietoje to tik pažeidžia odos apsauginį sluoksnį ir išsausina ją, o kur dar neigiami efektai akims.
Vis dėlto sulfatai naudojami, nes jie yra ne tik palyginti pigūs ir geri plovikliai, tačiau taip pat veiksmingiausiai sukelia putas, kurios daugumai žmonių reikalingos dėl psichologinio efekto – dažno pasąmonėje užkoduotas įsitikinimas, kad jeigu produktas neputoja, vadinasi, neplauna.
„Prausikliuose naudojame skirtingas putojimo medžiagas, tarp jų yra ir Sodium laureth sulfate (švelnesnė medžiaga nei Sodium lauryl sulfate). Tai leistina medžiaga ir jos kaina leidžia išlaikyti nedidelę produkto kainą – tai yra svarbu vartotojams, kurie šampūnus ar skystus muilus naudoja dažnai. Kas turi jautrią odą, renkasi specialiai jautriai odai skirtus gaminius, kur vietoj SLS gali būti dedamos kitos putojančios žaliavos, pavyzdžiui, Sodium coco-sulfate. Dėl brangesnės produkto savikainos ir produkto kaina būna didesnė“, – teigia R. Stragienė.
Jei kyla bent menkiausias įtarimas, kad veidas sausėja dėl jo prausimo, jaučiate nemalonų odos tempimo jausmą, išsiplovus galvą ją niežti arba pajautrėja akys – didelis šansas, kad dėl to kalti sulfatai.
Vertas dėmesio pastabas išsako Marta Wohrle, tinklapio „Truth In Aging“, skirto padėti susigaudyti kosmetikos ingredientų pasaulyje, įkūrėja: „Tiek kosmetikos industrijos prekybos asociacija, tiek CIR (Cosmetic Ingredient Review – FDA iniciatyva JAV įkurtas interneto puslapis, kuriame įvairūs ekspertai, mokslininkai, dermatologai plačiau apžvelgia, įvertina kosmetikoje naudojamus komponentus – aut. past.) sako, kad „sulfatai yra saugūs, jei įeina į tokias priemones, kurios skirtos nutrūkstančiam, trumpam panaudojimui ir iškart po to nuplaunamos nuo odos paviršiaus“. Vadinkite mane priekabia, tačiau instrukcija priemonę pašalinti taip greitai ir kruopščiai kaip galima, nes kitaip ji gali tapti pavojinga, tikrai nedidina mano simpatijų sulfatams.“
Taigi, jei kyla bent menkiausias įtarimas, kad veidas sausėja dėl jo prausimo, jaučiate nemalonų odos tempimo jausmą, išsiplovus galvą ją niežti arba pajautrėja akys – didelis šansas, kad dėl to kalti būtent sulfatai.
Silikonai – realus efektas ar tik įspūdis?
Silikonų yra daug – Dimethicone, Methicone, Amodimethicone, Cyclomethicone, Cyclopentasiloxane… Tai – tik keli plačiajai auditorijai greičiausiai nieko nesakantys pavadinimai, o jų sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai.
Silikonai yra organiniai arba neorganiai junginiai, gaunami iš silicio dioksido (jis aptinkamas, pavyzdžiui, paprasčiausio smėlio pavidalu). Silikonai turi glotninančių, žvilgesį ir slydimą suteikiančių savybių, todėl jie tokie populiarūs įvairiose plaukų priežiūros priemonėse, kremuose ir makiažo pagrinduose. Jei reklamose girdite pažadą, kad „Jūsų plaukai bus glotnūs kaip šilkas“ – toks efektas neretai bus sukuriamas pasitelkiant ne ką kitą, o silikoną.
Tačiau tai bus tik sukurtas įspūdis – savaime silikonai plaukų ar odos būklės nepagerina.
Apie juos informatyviai rašo „Kosmetikos užrašų“, vieno populiariausių grožio tinklaraščių Lietuvoje, autorė ir „Kosmetikos DNR“ komandos narė Živilė: „Skirtingai nuo paplitusio įsitikinimo silikonai nėra blogi patys savaime ir yra saugūs sveikatai. Taip, jie tikrai nepadeda plaukams tapti sveikesniems, tik sukuria tokį įspūdį, tačiau jei neužsilieka, realiai ir nekenkia. Geriausia į juos žiūrėti kaip į dekoratyvinę priemonę, kuri papuošia trumpam, panašiai kaip makiažo pagrindas vizualiai išlygina odos spalvą, maskuoja trūkumus, tačiau neatstoja puoselėjančio kremo.“
Kalbant apie veido odą, savaime silikonai nėra alergenai – jų molekulės per didelės, kad prasiskverbtų pro odą, todėl jie sudaro tarsi plėvelę, barjerą tarp odos ir aplinkos (arba makiažo). Šis barjeras turi tiek teigiamą, tiek neigiamą pusę. Viena vertus, jis apsaugo odą nuo aplinkos poveikio, kita vertus, sulaiko nešvarumus ir prakaitą, kuriuos oda natūraliai išskiria per dieną, o jų kaupimasis paviršiuje visgi gali iššaukti sudirgimus. Taip silikonai „dusina“ veido odą. Tai galioja ir plaukams bei galvos odai.
„Problema kyla tuomet, kai leidžiame šiai medžiagai kauptis ir susiformuoja plėvelė plaukams bei galvos odai neleidžianti „kvėpuoti”, trukdanti pasisavinti naudingas medžiagas, dėl ko ilgainiui plaukai sausėja, praranda natūralų blizgesį, purumą. Nors dalis silikonų rūšių (Cyclomethicone, Dimethicone Copolyol ir kt.) pasišalina su paprastu vandeniu, kiti reikalauja sunkesnės artilerijos (tarkim, Dimethicone, Cyclopentasiloxane). Tuomet puolame naudoti giliai valančius šampūnus, turinčius šiurkščių valiklių, tokių kaip Sodium laureth sulfate ar Sodium lauryl sulfate. Pastarieji daro meškos paslaugą – alina ir sausina plaukus“, – teigia Živilė.
Taigi, negalima sakyti, kad silikonai yra vien tik teigiamus ar neigiamus efektus sukeliantys komponentai. Norint geresnio vizualaus efekto, lengvuosius silikonus galima naudoti ir nekils jokių problemų, jei tik vakare bus gerai pašalinti. Plaukai atrodys geriau, oda – lygesnė bei skaistesnė, nes silikonai gražiai užpildys bet kokius aknės paliktus randus, didesnes poras. Gerai ir tai, kad porų jie neužkimš (tai – plačiai paplitęs mitas) dėl jau minėto per didelio molekulių dydžio.
Visgi, pasak Živilės, verta įsiminti du dalykus – priemonės su silikonais nesprendžia problemų ir nenuplaunamų silikonų nereikėtų naudoti dažnai.
Kaip dar geriau pažinti, kas slepiasi kosmetikos sudėtyse?
Tiesa ta, kad mokytis skaityti etiketes yra ilgas ir nenutrūkstamas procesas. Informacijos klodai neišsemiami – atlikta tūkstančiai tyrimų, eksperimentų, stebėjimų. Dažnai vieni prieštarauja kitiems. Būna, kad „geras“ komponentas perbėga į „blogųjų“ pusę, tada pasirodo naujų duomenų – ir vėl atgal. Arba atvirkščiai.
Kai kurie ingredientai, kaip jau minėti silikonai arba plačiau neaprašytas vitaminas A, turi dvi puses. Įprastomis sąlygomis koks nors ingredientas gali būti naudingas, tačiau po kontakto su saule, oru ar kitomis cheminėmis medžiagomis virsta žalingu. Kosmetika nėra vien juoda ar balta – greičiau maišyta pilka.
Paminėtos medžiagos taip pat nėra vienintelės, į kurias verta atkreipti dėmesį. Tarp plačiau aptarinėjamų galima rasti konservantus fenoksietanolį (Phenoxyethanol), formaldehidą (Formaldehyde), DMDM hidantoiną (DMDM Hydantoin), triloksaną (Trilocsan), taip pat vitaminą A, kai kuriuos eterinius aliejus.
Norintiems sužinoti daugiau visada atviri FDA ir CIR tinklapiai, EWG SkinDeep kosmetikos produktų bazė, Europos komisijos puslapis, kuriame galima rasti informaciją apie kosmetikos reguliavimą, taip pat tokie puslapiai kaip „Paula‘s Choice“, „Truth in Aging“. Norintiems informacijos lietuviškai – „Kosmetikos DNR“ bazė, individualūs „Kosmetikos užrašų“, „Natūralus ID“ tinklaraščiai.
