„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Lanvin“ vyriausioji dizainerė E.Čekanavičiūtė – apie modelių išnaudojimą, greitąją madą ir paryžietes

Septynerius metus Paryžiuje gyvenanti 32-ejų dizainerė Eglė Čekanavičiūtė atvira – norėdamas išlikti mados pasaulyje, turi būti kietas riešutėlis. Čia praleistas dešimtmetis jai atnešė neįkainojamos patirties: stažavosi britų mados namuose „Burberry“ ir prancūzų „Dior“, dirbo „Maison Martin Margiela“, „Céline“, „Nina Ricci“, o šiuo metu kaip vyriausioji dizainerė varsto prancūzų mados namų „Lanvin“ duris. Šiandien daug dalykų, kaip sako pati Eglė, tapo įprasti, tačiau buvo laikas, kai peržengęs mados namų slenkstį netekdavai amo.
Eglė Čekanavičiūtė (viduryje)
Eglė Čekanavičiūtė / 15min montažas

E.Čekanavičiūtės talentas, akivaizdu, atkeliavo su genais. Jos prosenelis spaudos draudimo laikais buvo knygnešys, o pagal amatą – siuvėjas, keliaudavo po kaimus ir siūlydavo žmonėms pasiūti tai, ko jiems reikėjo. Tuo pačiu ir knygų iš Tilžės atgabendavo.

„Vyriausioji dukra – mano senelio sesuo, irgi pasekė tėvo pėdomis – tapo puikia siuvėja ir beveik iki 90-ies siuvo visam kaimui. Iš jos siūti išmoko mano mama.

Ji, kaip ir aš, dirba drabužių dizainere, bet daugiau pagal individualius užsakymus, Kaune turi savo ateljė. Ir aš visu tuo domėjausi nuo pat vaikystės, jai „padėdavau“, iš skiaučių lėlėms siūdavau drabužius, – šypsodamasi prisiminimais dalijasi pašnekovė.

– Nuo vaikystės labai daug piešdavau, akvareles liedavau, ir tėvai tai labai skatino, leido į įvairius meno būrelius, paskui ir į meno mokyklą įstojau. Visada žinojau, kad studijuosiu madą, čia nebuvo jokių dvejonių.“

Visada žinojau, kad studijuosiu madą, čia nebuvo jokių dvejonių.

Eglė įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Tačiau po poros metų ją paliko ir išvyko studijuoti į Londono „Central Saint Martins“ meno mokyklą. „Apie šią mokyklą sužinojau iš mamos klientės, tėvai paskatino pamėginti. Mane priėmė iš pirmo karto, labai nustebau, nes konkursas buvo tikrai nemažas, net nežinau iki galo, kuo sužavėjau komisiją. Koledže išmokau ir sužinojau daugybę dalykų, kas yra mada, kam reikia drabužių, ką žmonės dėvi ir t. t. Bet, žinoma, dar daugiau išmokau dirbdama“, – sako dizainerė.

Pirmieji mados namai, į kuriuos kaip praktikantė įkėlė koją, buvo Londone įsikūrę „Burberry“. „Man, kaip studentei, ten buvo kosmosas – tokia didelė struktūra, kad aš net neįsivaizdavau. Šioje kompanijoje dirbo apie septynis šimtus žmonių. Čia gavau šešių mėnesių praktiką produkto vystymo srityje. Dizaineriai sukuria drabužį, o produkto vystymo skyriaus darbuotojai – tai irgi labai svarbi profesija šioje industrijoje, – rūpinasi tuo, kaip drabužis bus įgyvendintas: ieško audinių tiekėjų ir pan. Man, tuo metu žinių turinčiai tik iš meninės mados pusės, tai buvo puiki pirma darbo patirtis ir susidūrimas su realybe“, – pasakojimą tęsia E.Čekanavičiūtė.

Dominykos Ambrozevičiūtės nuotr./Dizainerė Eglė Čekanavičiūtė
Dominykos Ambrozevičiūtės nuotr./Dizainerė Eglė Čekanavičiūtė

– Kita pusmečio stažuotė jus nuvedė į Paryžiaus mados namus „Dior“. Kaip ten patekote ir kokį įspūdį padarė tai, ką pamatėte anapus durų?

– Laimėjau koledžo surengtą „Dior“ konkursą. Tai buvo kaip svajonės išsipildymas – meno studentei vykti stažuotis į legendinius mados namus. Ten kiekviename kampelyje jaučiasi istorija, jie išsaugojo Christiano Dioro laikų paveldą.

Viskas buvo prieinama ir ranka pasiekiama. Kasdien eidavau į ateljė, kur keli ištikimiausi siuvėjai jau 30 metų siuva „Dior“ namams. Pripasakodavo įdomių istorijų iš prabėgusių dešimtmečių, susidraugavau su tais žmonėmis ir galėjau tą pasaulį patirti iš labai arti. Pamatyti tokį lygį srities, kuri mane visada žavėjo, buvo kaip sapnas. Kasdien matydavau rankomis siuvinėjamas haute couture sukneles, pro rakto skylutę – pompastiškus šou, garsiausios manekenės, plaukų meistrai, vizažistai, fotografai – žmonės, kuriuos anksčiau matydavau tik žurnaluose, dirbdama „Dior“ su jais prasilenkdavau koridoriuose.

Dabar, aišku, viskas atrodo kitaip. Tačiau anuomet tai prilygo tam, tarsi patektum pas karalienę į rūmus ir visą gyvenimą pamatytum iš vidaus.

– Kita vertus, po dešimties metų jums ta virtuvė jau tapo sava, natūralu, kad ir įspūdžio nebekelia.

– Taip. Na, „Dior“ buvo labai daug pompastikos. Man dabar visa tai atrodo truputį kaip isterijos priepuolis, pinigų išmetimas. Žinoma, ten teatras, įspūdžiai, bet ką tai duoda paties drabužio gerumui?

Dabar į tai žiūriu kaip į didelį prasilenkimą su realybe. Geram rezultatui, mano manymu, visa ši drama nebūtina. Tačiau taip elgiasi liukso klasės prekių firmos – jos pritraukia klientą, kuris maudosi piniguose ir kuriam to cirko reikia depresijai praskaidrinti. Žinoma, džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę, nes tuo metu tai darė didžiulį įspūdį, bet mano vertybės susiformavo kitokios.

Taip elgiasi liukso klasės prekių firmos – jos pritraukia klientą, kuris maudosi piniguose ir kuriam to cirko reikia depresijai praskaidrinti.

– Ar pati kada turėjote / tebeturite savo mėgstamiausią dizainerį, kuris – jums prilygtų autoritetui, būtų įkvėpimas?

– Kadaise man idealas buvo Johnas Galliano, taip pat Alexanderis McQueenas, Vivienne Westwood su savo pankišku stiliumi. Vėliau labiau ėmiau domėtis Martinu Margiela ir belgų stiliumi. Teko dirbti jo mados namuose, tada keitėsi ir mano pačios stilius. Tikriausiai iki šiol jis yra mano mėgstamiausias dizaineris. Jo formuojamas požiūris į drabužį, madą man yra priimtiniausias iki šiol: ypač meniškas, nekonservatyvus, bet ir nepompastiškas, gal labiau kasdieniškas – visiškai kitu kampu žiūrima į tuos pačius dalykus. Tai iki šiol mane stebina ir žavi.

„Céline“ teko dirbti su mados namų kūrybos vadove Phoebe Philo, kuri mano akyse yra geniali dizainerė. Labai patinka Miuccia Prada, kuri visada išlaiko aukštą lygį ir meniškumą. Dar itin žavi japonų dizainerė Rei Kawakubo bei „Comme des Garçons“ dėl įdomių drabužių proporcijų, teatralinio pateikimo. Daugelis dizainerių yra labai sezoniški, o Miuccia ir Rei geba išlaikyti aukštą lygį. Kiekvienais metais visi dizaineriai semiasi iš jų įkvėpimo, nes atrodo, kad jos vis turi ką nauja ir įdomaus pasakyti.

– Papasakokite apie mados namų virtuvę ir struktūrą, kaip gimsta kolekcijos?

– Pati struktūra labai skiriasi. Vienur tai gali būti vienas dizaineris, kuris viską daro pats ir tas kolekcijas rodo per madų savaitę. Yra prekių ženklų, kur vieną užduotį vykdo ištisos komandos. Tai priklauso nuo įmonės dydžio, kokia grupė ją valdo ir pan.

Mados namuose svarbiausias vaidmuo yra pagrindinio dizainerio – kūrybos vadovo, kuris viską diktuoja: pasiūlo kryptį, įvaizdį, o komandos ieško idėjų. Labai svarbu suprasti, kam kuri kolekciją, kas yra tas vartotojas. Paraleliai vyksta ir audinių ieškojimas, nes dizainas dažnai yra nulemiamas audinio.

Jei įmonė labai didelė, yra paskirtas žmogus, kaip kolekcijų vadovas, kuris bendrauja su namų kūrybos vadovu, o, pavyzdžiui, „Nina Ricci“, kur dirbau vyriausiąja dizainere, tiesiogiai su kūrybos vadovu teko bendrauti man pačiai, nes tokio specialaus žmogaus nebuvo. Girdėjau, kad mados namuose „Gucci“ ir „Balenciaga“ ta struktūra „išsprogusi“, nes jiems labai gerai sekasi.

– Kur ieškote idėjų kolekcijoms?

– Daug idėjų atrandu bibliotekoje, kartais skaitant knygą, žiūrint filmą – jo nuotaika, pateikimas ar spalvos. Einame į dėvėtų drabužių parduotuves, archyvus, galerijas, muziejus, ieškome apčiuopiamų elementų, kurie galėtų būti įkvėpimo šaltinis. Iš tiesų tas laukas labai platus, idėją gali įkvėpti daugelis dalykų, kad rezultatas būtų vertas dėmesio.

– Kokių savybių turi turėti arba kaip turi išmokti viską priimti, kad išliktum mados pasaulyje, kad sugebėtum dirbti vienuose ar kituose mados namuose?

– Turi būti kietas riešutėlis, teko matyti palūžusių, nusivylusių, kurie keitė profesiją. Labai svarbios savybės yra kantrybė ir lankstumas, gebėjimas prisitaikyti prie nesibaigiančių pokyčių.

Kiek būdavo tokių kartų, kai sukuri drabužį, įdedi visą širdį, sėdi vakarais, prabundi naktį – susapnavęs sprendimą, dirbi savaičių savaites, lakstai tarp Londono ir Paryžiaus ir galiausiai tai anuliuoja. Ne dėl nepakankamai gero rezultato, bet galbūt ta idėja nebetelpa į pasikeitusį kontekstą ar dėl kokios kitos priežasties. Ir negali to priimti asmeniškai. Turi apsišarvuoti geležine kantrybe ir vėl ieškoti, kuo gali būti naudinga.

Kiek būdavo tokių kartų, kai sukuri drabužį, įdedi visą širdį, dirbi savaičių savaites ir galiausiai tai anuliuoja.

Šioje srityje labai svarbus komandinis darbas, kad įvykdytum procesą, nes vienas visko negali padaryti. Ir, aišku, meilė šitam amatui, nes jis reikalauja nemažai atsidavimo. Dažnai turi daug ką dėl to paaukoti, tačiau ilgainiui išmoksti derinti darbą su asmeniniu gyvenimu. Jei dvejoji – būti dizaineriu ar ne, tada geriau nebūk (juokiasi).

– Atrodytų, kad dirbant mados pasaulyje neįmanoma iškristi iš jo rėmų. Ar vyrauja požiūris, kad visada privalai atrodyti itin gerai ir kiek pati to paisote?

– Dažnas šioje industrijoje tikrai labai tuo rūpinasi. Man svarbiausia dėvėti tokius drabužius, kurie man patinka, ieškoti įdomių derinių. Aš labai mėgstu raustis vintažo parduotuvėse, kai būnu Lietuvoje, visada einu į „Humaną“. Manau, kad naujų drabužių žmogui reikia gerokai mažiau, nei mes perkame, ir save šiuo klausimu riboju.

Nieko neperku „H&M“ ar „Zara“ parduotuvėse, net kojos negalėčiau ten įkelti. Būtent dėl tokių prekių ženklų kenčia mados industrija. „Zara“ gali nusipirkti vieną ar kitą audinį, kuriuos perka ir „Céline“, tačiau jiems pigiau. Perka daug, tad už gerokai žemesnę kainą, tuomet ir patys gali pasiūlyti savo prekes pigiai, kurių parduoda daug, nes parduoda masėms.

Nieko neperku „H&M“ ar „Zara“ parduotuvėse, net kojos negalėčiau ten įkelti.

Kitas dalykas, vyksta kopijavimas – garsiausių mados namų tik ką pristatytų kolekcijų, kurių dar net nespėta pradėti gaminti. Pati anksčiau kas savaitę gaudavau kvietimą dirbti įvairiose greitos mados firmose, jie nori žmogaus, turinčio patirties aukštosios mados srityje, kad padėtų masinėms kolekcijoms subtilumu priartėti prie didžiųjų namų lygio. Tačiau kokybė niekad nebus tokia pati, net jeigu jie ir gali sau leisti nusipirkti tą pačią baltą medvilnę marškiniams.

Žinoma, laikai pasikeitė ir žmonėms reikia prisitaikyti, tačiau ta realybė yra mažai kam suprantama ir daug kas tiesiog užsimerkia.

– O kaip tokiais kopijavimo atvejais, apie kuriuos kalbate, elgiasi mados namai – reiškia pretenzijas greitosios mados atstovams?

– Dažnai būna, kad maži dizaineriai paduoda garsius dizainerius į teismą, bet niekad nebūna atvirkščiai. Greitosios mados prekių ženklai yra labai gudrūs, turi didžiausius departamentus ir žmones, kurie atsakingi už tai, kad būtų išsisukta nuo plagijavimo baudų.

Mados industrijoje plagijavimas yra labai sunkiai įrodomas, nes jau tiek visko yra sukurta per visus šiuos dešimtmečius. Tai didžiulė problema. Nors „Céline“ kūrybos vadovė Phoebe sakydavo, kad jai nieko tokio, jog kopijuoja, nes tai reiškia, kad tavo prekė yra geidžiama.

– Greitoji mada įgavusi didžiulį pagreitį, žmonės, kurie perka daiktus vieną po kito, dažnai sako, kad nusipirkti to vieno kokybiško negali sau leisti, nes per brangu. Vis daugiau kalbama apie vaikų išnaudojimą, siuvant greitosios mados prekių ženklų drabužius. Kaip jūs vertinate šią situaciją?

– Geras drabužis visais laikais kainavo brangiai. Mūsų močiutės turėdavo vieną du paltus per gyvenimą, juos taupydavo, puoselėdavo, gebėdavo juos pasitvarkyti, susiadyti. Ir medžiagos anksčiau buvo tik kokybiškos, nes buvo gaminamos profesionalų, atsižvelgiant į reikalavimus. Pasikeitė laikai ir žmonių supratimas apie drabužio vertę.

Dabar švarką ar kelnes galima nusipirkti už 10 eurų; aš keliu klausimą, kaip tas drabužis gali tiek kainuoti, iš ko jis yra pasiūtas ir kokiomis sąlygomis? Dabar visiems visko reikia, pasiūla yra labai plati, dažnai žmonės savęs net neklausia, ar tas drabužis buvo pasiūtas etiškomis sąlygomis ar visiškai neatsakingai, išlaikant vienintelę vertybę – kainą, ir teršiant pasaulį. Dažnai žmonės užsimerkia ir nenori matyti realybės.

Nesakau, kad visi už paltą turėtų mokėti 1000 eurų, bet galbūt vartojant mažiau ta kaina išeina tokia pati – tu neišleidi mažiau pirkdamas pigesnius drabužius, nes perki jų daugiau. Manau, kad drabužiai tikrai nepabrango, jie atpigo, o geros kokybės išliko tokie pat brangūs kaip ir anksčiau, tik tiek, kad išaugo žmonių apetitas – daugumai svarbu turėti keletą pigių nei vieną kokybiškesnį daiktą.

Tas masinis naujų daiktų pirkimas mane gąsdina.

Po truputį atsiranda to atsižvelgimo, domėjimosi, kas ir iš kur, bet tai vyksta tokiu mažu mastu, kad, palyginti su šiuolaikiniu masiniu vartotojiškumu, tai tėra lašas vandenyne. Nežinau, per kiek laiko gali pasikeisti masinis mentalitetas, o masės visada laimi.

Kai dirbu kitam, ne aš diktuoju sąlygas, turiu prikąsti lūpą ir prisitaikyti. Nors ir tai, kartais savo pasiūlymais gali mėginti ką nors keisti. Kai dirbau „Nina Ricci“, primatavimui odinis paltas irgi būdavo siuvamas iš tikros odos. Prašydavau ją pakeisti dirbtine, forma dėl to nepakis. Jiems tai buvo tokia naujovė, tačiau ilgainiui priprato prie ekologiškesnio darbo proceso.

Savo asmeniniuose projektuose labai į tai atsižvelgiu, jei kada ateityje turėsiu savo firmą, darbo procese apie tai bus tikrai susimąstyta, nes nebegaliu daugiau prisidėti prie viso šio užburto rato. Nes jei netgi tie, kurie susimąsto, ignoruos problemas, tada niekas nepasistūmės į priekį.

Besaikis, logika nepagrįstas vartojimas turi labai skaudžius padarinius. Nekalbu apie prekes iš antrų rankų, bet tas masinis naujų daiktų pirkimas mane gąsdina.

Rasos Juškevičiūtės nuotr./Dizainerė Eglė Čekanavičiūtė
Rasos Juškevičiūtės nuotr./Dizainerė Eglė Čekanavičiūtė

– Po truputį vieni po kitų garsių pasaulyje mados namų atsisako naudoti tikrą kailį, neseniai „Chanel“ pranešė nebenaudosiantys natūralios egzotiškų gyvūnų odos. Kaip jūs tai vertinate?

– Žinoma, tai yra puiki iniciatyva. Tačiau yra ir antra medalio pusė. Tarkime, dirbtinė oda, netikras kailis gaminami iš naftos. Mano manymu, problema neišnyksta – galime keisti žaliavą, bet vartotojiškumas išėjęs iš bet kokių ribų, jis bet kuriuo atveju yra kenksmingas. Kalbant apie tikrą odą ar mėsą, šiais laikais gyvūnai auginami labai taupant sąnaudas, dažnai paminant etiškas sąlygas, kad būtų galima užtikrinti žemą produkto savikainą.

Aš nieko neturiu nei prieš kailį, nei prieš odą, pati turiu odos gaminių ir nesu vegetarė, bet nepalaikau beribio vartojimo. Nemanau, kad bus didelė tragedija, jei žmogus per visą gyvenimą turės vienus kailinius ar odinį švarką pirks dėvėtų prekių parduotuvėje.

– Kita tema, kalbant apie mados pasaulį, yra kuriamas moters idealas, renkantis liesus modelius, bet dar žiauriau skamba garsių prekių ženklų vadovų pasisakymai – kaip neseniai „Victoria's Secret“ rinkodaros direktorius Edas Razekas sakė, kad šie šou yra svajonė, todėl tokios svajonės dalimi tikrai neturėtų būti nei translyčiai, nei plius dydžio modeliai. Su kuo jums pačiai yra tekę susidurti?

– Kadangi teko daug dirbti ir matyti, sakyčiau, kad modeliai yra išnaudojami. Dažnai tikrai pamirštama, kad ta jaunutė mergina irgi yra žmogus. Į kūną žiūrima kaip į objektą, kad tai – vos ne pakaba. Per primatavimus, kur merginos darbas yra būti primatavimų, arba kabinos, modeliu, kartais su ja išvis net nesisveikinama, man tai atrodydavo kraupu.

Kadangi teko daug dirbti ir matyti, sakyčiau, kad modeliai yra išnaudojami.

Kartais joms tenka stovėti visą dieną avint aukštakulnius ir net vandens nepasiūloma. Tikrai nesiskaitymas su modeliais čia yra dažnas reiškinys. Manau, gerai, kad žmonės pradeda garsiai apie tokius dalykus kalbėti, ir filmų industrija, ypač jauni aktoriai, prie kurių priekabiaujama, o bijodamos prarasti karjerą merginos nedrįsta garsiai pasisakyti.

Kalbant apie svorį, šiuolaikinių modelių mados būti itin lieknam ir moteriškų formų diskriminavimas man atrodo labai antihumaniška. Moterį gamta sukūrė su šiek tiek apvalumų, todėl visada buvo labai keista, kad parduodamas įvaizdis yra neva tobula moteris, kuri neturi jokių riebalų ir savo kūno sudėjimu daugiau primena vyrą. Modelių problema man atrodo labai svarbi mados industrijoje.

Gyčio Vidžiūno nuotr./Eglė Čekanavičiūtė (pirma iš kairės) 2018 m. „Injekcijos“ finale
Gyčio Vidžiūno nuotr./Eglė Čekanavičiūtė (pirma iš kairės) 2018 m. „Injekcijos“ finale

– Lieka tikėtis, kad kada nors tai ims keistis. Pakalbėkime apie šį tą linksmesnio – paryžiečių stilių. Žurnaluose, mados portaluose apie tai dažnai kalbama kaip apie reiškinį. Gal ir labai klystu, tačiau iš tų keleto viešnagių Paryžiaus gatvėse neteko pastebėti nieko išskirtinio. Veikiausiai čia daugiau kalbama apie mados pasaulio ar su juo susijusias atstoves. Kokios jums atrodo paryžietės?

– Man, su pertraukomis čia pagyvenusiai septynerius metus, paryžietės stiliaus suvokimas yra elegantiška pelytė. Labai gerai susiderinusi, bet per daug nekrintanti į akį, labai subtiliai pasidažiusi, nors kartais ir raudonu lūpdažiu.

Tų madisčių aš irgi nelabai mačiau, galbūt jų daugiau matyti dirbant mados industrijoje, kokia nors vadovė tikrai bus labai madingai apsirengusi, bet šiuo atveju tokios yra ne tik paryžietės, čia jau tokia sritis.

Man paryžietės stiliaus suvokimas yra elegantiška pelytė.

Tikra paprasta paryžietė nemėgsta ryškių spalvų, mėgsta gero kirpimo švarkelius, kelnes, elegantiškas detales, bet tikrai neišsiskirs. Man paryžietė asocijuojasi su 16-ojo rajono senučiukėmis – pamatai tokią ir neįsivaizduoji, kad kas nors Lietuvoje galėtų taip rengtis: visada gražiai atrodo, viską susiderinusios, elegantiškos, pasitempusios, plaukai sušukuoti, bateliai nublizginti, perlai, karoliai ir pan., tačiau vis tiek neišsišoka.

– O kaip vertinate lietuvių moterų stilių ir įvaizdį?

– Lietuvės labai savimi rūpinasi, užsieniečiai dažnai sako, kokios lietuvės gražios, kartais gal matyti toks persistengimas dažantis, pati kažkada buvau geras to pavyzdys! Paryžiuje moterys nelabai ir plaukų dažosi, ryškių makiažų dienos metu nepamatysi, o Lietuvoje moterys ir merginos dažnai persistengia. Kalbant apie stilių, atrodo, kad moterys labiau stengiasi patikti vyrams, o ne pačios sau.

– Gyvenate vienoje didžiųjų mados sostinių – Paryžiuje. Vieniems jis palieka nuostabų jausmą, kitus priverčia jo nemėgti. Koks jūsų santykis su Paryžiumi? Kokios vietos labiausiai patinka?

– Man Paryžius yra vienas gražiausių miestų. Pati šiemet išsikrausčiau į užmiestį, pabėgau iš to šurmulio, nes miestas labai perpildytas, vis daugiau norisi grynesnio oro, žalumos. Man tai miestas, kuris teikia daug įkvėpimo, bet sakyčiau, kad gero reikia po truputį (juokiasi). Į Paryžių važiuoju du tris kartus per savaitę ir to puikiai užtenka.

Labai patinka miesto parkai, ypač tie, kurie šiek tiek užslėpti (Bersi parkas, Athlantique sodas virš Monparnaso traukinių stoties, butte Bergeyre, apžėlusios, uždarytos metro linijos – petit ceinture), neturistinė Monmartro dalis, kurioje juntama, kad kadaise tai buvo ne Paryžiaus dalis ir čia rinkosi atstumti menininkai, kurie negalėdavo įpirkti studijos pačiame mieste. Patinka visokie paslaptingi pasažai, mažos gatvelės, teatriukai, ten gali pasisemti geros energijos, taip pat patinka pasivaikščioti ar dviračiu pasivažinėti Senos pakrante. Vis daugiau atrandu įdomių vietelių Paryžiaus priemiesčiuose.

– Papasakokite, koks dabar yra jūsų gyvenimo etapas?

– Po to, kai išėjau iš „Nina Ricci“, planavau padaryti pertrauką ir daugiau dėmesio skirti savo asmeniniam projektui – apie jį papasakosiu kada vėliau (šypsosi). Idėjos dar tik dėliojasi, norėčiau padaryti ką nors su savo šeimos paveldu, nes, manau, tai yra didelė vertybė.

Tada gavau pasiūlymą padirbėti ir kaip laisvai samdoma dizainerė. Šiuo metu kaip vyriausia dizainerė dirbu mados namuose „Lanvin“ – jie rengia 2019–2020 m. rudens ir žiemos kolekciją, kuri bus pristatyta vasarį, įmonėje keičiasi direktoriai, taigi jiems reikėjo žmogaus, kuris, trumpai tariant, vadovautų paradui – aš konsultuoju jų dizaino komandą.

Po darbo „Nina Ricci“ norėjosi pokyčių, nes tas darbas užėmė per didelę dalį gyvenimo, tačiau šiek tiek pailsėjusi pastebėjau, kad negaliu ilgai išbūti be veiklos, užimtumo. Pradėjau dėstyti studentams mados universitete Chambre Syndicale de la Couture Parisienne, taigi nepasakyčiau, kad veiklos sumažėjo, tik dienotvarkė kitaip sudėliota. Ir, manau, kad vis daugiau dėmesio skirsiu dėstymui ir kuravimui. Per dešimt metų sukaupiau nemažai patirties, kuria norisi pagaliau pasidalyti. Man dabar įdomesni tampa socialiniai klausimai, šios srities ateitis. Norisi perduoti savo žinias šiuolaikiniams studentams, grindžiant tuo, su kuo pačiai teko susidurti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“