Ir universalus: klasikiniai kardiganai gali tapti profesionalaus įvaizdžio dalimi, ilgi, stori – pakeisti paltą, milžiniški – suknelėmis ir viskuo kuo nori.
Kaip ir visų populiariausių, praktiškiausių dalykų madoje, megztinio praeitis yra ūkiška, kariška ir vyriška: juos dėvėjo airių žvejai, geležinius, iš grandžių sunertus „megztinius“ vilkėjo prancūzų karžygiai, pirmojo pasaulinio karo kariai, Holivudo „megztiniuotos merginos“. Pamanytum, mezgimas – toks meditacinis, raminantis, močiutiškas kliksėjimas supamoje kėdėje...
Nustebsite, tačiau mezgimas ir megztiniai dažnai turėjo politinę reikšmę: į juos Prancūzų revoliucijos metu įmegzdavo pasmerktųjų vardus, megztinių raštai, spalvos ir simboliai reiškė socialinį ir šeimyninį statusą. Visi mums įprasti raštai turi savo žvejokliškas reikšmes: pynė – laivo virvės, rombai – tinklai, eglutė – sėkmingas laimikis, zigzagai – pavojingas kelias arba šeimyninės laimės pakilimai ir nuosmukiai. Kiekienas žvejų kaimas turėjo savo simbolius ir reikšmes. Kai jūra atnešdavo žuvusių žvejų kūnus į krantą, iš megztinio raštų buvo aišku, kam pranešti.
Natūralios vilnos spalvos žvejo megztinis, vadinamas Aranu, tapo itin populiariu šeštąjame dešimtmety, jį mėgo Grace Kelly. Kodėl žvejai vilkėjo megztinius? Šie buvo mezgami iš 100 proc. vilnos, kuri turi lanolino, atsparaus vandeniui.
Kardiganas, priekyje sagstomas megztinis, kuris dažnai atrodo išskirtinai moteriško garderobo dalis, į madingas spintas atekliavo iš kovos lauko, tiksliau – 1854 m. Balaklavos mūšio, kurio karvedys, britas lordas Kardiganas ir jo kariai dėvėjo megztus, priekyje atvirus švarkus su husariškomis kailinėmis kepurėmis. Apskritai, istorijoje yra daugybė karvedžių, kuriems stilius buvo ne mažiau svarbus, nei strategija.
Dryžuotieji bretono megztiniai, dėvėti jūreivių, tapo prancūziškosios klasikos dalimi. Viktorijos laikų moterys dėvėjo siaurus, įliemenuotus megztinius milžiniškomis pūstomis, „avies koja“ vadinamomis rankovėmis – jie buvo skirti sportui, tiksliau – žaisti tenisą ir važinėti dviračiais. Tačiau po tais megztiniais kūnai visai nesportiškai buvo suveržti kiečiausiais korsetais.
Pirmojo pasaulinio karo metu moterys norėjo paremti savo vyrus – motyvuojančios propagandos netrūko, o kariams netrūko rankomis megztų golfų.
Apie 1930-uosius Chanel dėka kardiganai tapo itin populiarūs, nes madam negalėjo pakęsti kaip vyriški megztiniai (velkami per galvą) sugadindavo moterų šukuosenas.
Tačiau Chanel nevertinamus „vyriškus“ megztinius labai mėgo vadinamosios „Megztiniuotos mergaitės“. Šį vardą jos gavo dėl siaurutėliausių, visus moteriškus vingius pabrėžiančių megztinaičių, dažnai moheros, tad vyriško megztinio asociacija išgaravo akimirksniu.
Kol šeštojo dešimtmečio „geros mergaitės“ vilkėjo tuos supeseksualius megztinius, „blogiukės“ rinkosi senelio kardiganą ir smuktelėjusius, atraitotus vyriškus džinsus derinamus su louferiais.
Šiuolaikiška, ar ne? Po šeštojo dešimtmečio megztiniai tapo tuo, kuo yra dabar – vienu svarbiausių garderobo elementų.
