Lietuvoje nežinoma 54-erių dizainerė R.Pocevičienė pakerėjo ispanų širdis, kai prieš ketverius metus svarbiausiame tarptautiniame flamenko mados festivalyje SIMOF Sevilijoje pristatė pirmą savo flamenko suknelių kolekciją. Nuo jos kuriamo grožio išties neįmanoma atitraukti akių. Šiandien dizainerė Ispanijoje garsi savo kūryba, kelerius metus iš eilės skina aukščiausius apdovanojimus flamenko mados renginiuose.
Į saulėtąją Ispaniją Rima su šeima – vyru ir dviem vaikais – išsikėlė gyventi prieš septyniolika metų. Pagrindinė priežastis – tuo metu šlubavusi dukros sveikata. Gydytojai jai įtarė astmą, todėl šeimai patarė paieškoti šiltesnio klimato.
Visada noriu padaryti tai, ko dar nesu dariusi. Taip nutiko ir su flamenko suknelėmis.
„Nutarėme išvykti tik metams. Ispanijoje tuo metu gyveno mano sesuo ir pusbrolis. Aplankėme jį, įsikūrusį mažame, 60 km nuo Sevilijos esančiame Almontės miestelyje. Mums čia labai patiko. Andalūzija sužavėjo klimatu, tad nutarėme čia pasilikti. Sutvarkėme vaikų mokslo reikalus ir atvykome metams“, – sako pašnekovė ir juokiasi, kad taip nejučia prabėgo ir visi septyniolika.
Pirmas klausimas, pamačius Rimos kūrinius, išsprūdo labai natūraliai: kodėl iki šiol apie ją nieko nežinojome? O ji nusijuokusi atsakė, kad laukė akimirkos, kol Lietuva ją atras.
– Rima, papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kūrybos kelias ir kaip jame atsirado flamenko suknelės?
Atvykusi į Ispaniją pamačiau flamenko sukneles ir jos smarkiai patraukė mano akį.
– Gyvendami Lietuvoje turėjome siuvimo įmonę, siūdavome pagal užsakymus, tai pat drabužius, kuriuos veždavome į Rusiją. Siuvu seniai, labai mėgstu rankdarbius, kadaise svajojau surengti jų parodą. Visą laiką tai buvo pomėgis, o paskui tapo ir profesija. Atvykusi į Ispaniją pamačiau flamenko sukneles ir jos smarkiai patraukė mano akį, buvo vienintelė mintis: turiu tokią pasiūti. Bičiuliai paskolino siuvimo mašiną ir dar tik pradėjusi čia gyventi pasiuvau pirmąją suknelę. Visada noriu padaryti tai, ko dar nesu dariusi. Gyvendama Lietuvoje kadaise pamaniau, kad nesu siuvusi tikro kailio palto, tai ėmiau ir pasiuvau tokį. Taip nutiko ir su flamenko suknelėmis.
Įsikūrus Ispanijoje pasisekė ir dėl darbo – dirbau vertėja savivaldybėje, paskui – pas vieną dizainerę. Darydavau viską: kirpdavau, siūdavau, modeliuodavau. Visą laiką kirbėjo mintis pradėti tuo užsiimti pačiai, nes kildavo idėjų, kaip ir ką daryčiau kitaip. Padirbusi keletą metų 2008-aisiais atsidariau savo siuvimo įmonę „Atelier Rima“.
– Prabėgo dar penkeri metai ir savo pirmąją kolekciją pristatėte didžiausiame tarptautiniame flamenko mados festivalyje Sevilijoje. Kaip ten patekote?
Ko siuvi čia taip pasislėpusi, kad tavęs niekas nemato? Važiuok į Seviliją.
– Almontės miestelis, kuriame gyvename, mažas. Užsukdavo čia įvairių modeliuotojų. Kartą manęs paklausė: „Ko siuvi čia taip pasislėpusi, kad tavęs niekas nemato? Važiuok į Seviliją.“ Vieną kitą kartą išgirdusi tokius siūlymus nutariau išbandyti savo jėgas. Prisistačiau tarptautinio flamenko mados festivalio organizatoriams, parodžiau savo darbus ir 2013 m. mano kurtomis suknelėmis vilkintys modeliai jau žingsniavo podiumu. Galima sakyti, kad sėkmė iškart aplankė. Buvo daug susidomėjusių, žmonėms patinka, nes mato, kad kuriu kitaip nei kiti. Net mados direktorius sako: „Rima, tavo stilius išskirtinis, iškart galima atskirti drabužius.“
– Kaip manote, kas labiausiai sužavėjo festivalio organizatorius?
– Flamenko suknelė yra griežta, ryški. Man visada norisi ją šiek tiek sušvelninti. Tai patinka ir kitiems. Dabar mados festivalio organizatoriai nebenori manęs paleisti, kasmet laukia ir teiraujasi, ką nauja jiems parodysiu. Visą laiką stengiuosi juos nustebinti. Prieš šou būna fotosesija, kuriai atvežu keletą suknelių. Visi puola žiūrėti, ką Rima šiemet sukūrė (juokiasi).
– Kokie reikalavimai taikomi norint patekti į svarbiausią flamenko mados renginį? Ir ar sunku jame išlikti?
Flamenko suknelė yra griežta, ryški. Man visada norisi ją šiek tiek sušvelninti. Tai patinka ir kitiems.
– Šis festivalis labai populiarus, jame daug kas nori dalyvauti. Anksčiau, prieš dešimt metų, nusidriekdavo dizainerių eilės, tad patekti į šou būtų buvę neįmanoma. Krizė pakeitė situaciją, aš ja pasinaudojau, todėl dabar nebegaliu užleisti savo pozicijų.
Norėdamas čia patekti, turi parodyti, kad tavo darbai šio to verti. Jau turėjau savo įmonę, tad viskas buvo paprasčiau. Čia likti sunku – ir kainuoja, ir turi sukurti tam tikrą skaičių suknelių. Daugelis dizainerių neišsilaiko. Jaučiuosi iš tiesų vertinama, net savo laiką turiu – mano suknelių pristatymai vyksta sekmadieniais.
– Kiek modelių per metus turite pasiūti šiam renginiui?
– Flamenko mados festivalyje dalyvauja šešiolika manekenių, tad visada stengiuosi sukurti bent 32 sukneles. Kadangi dar būna viena pagrindinė, iš viso pristatau 33 arba 34-ias.
– Kodėl jus patraukė būtent flamenko mada?
– Čia, kaip per muziką ir šokį, gali save išreikšti. Kurdama šią suknelę galiu daryti viską: pridėti ko tik noriu ir kaip noriu. Tai vienintelis tautinis drabužis, kuris turi madą. Mūsų lietuvišką tautinį drabužį mažai gali pakeisti, o čia viskas kinta kasmet. Žinoma, mados tendencijos diktuoja ir flamenko suknelių madą. Labai patinka tos ryškios spalvos: gali primaišyti, prikurti įvairiausių kombinacijų. Man flamenko suknelės yra kaip paveikslas. Kai ją kuriu, atrodo, kad piešiu. Tai geriausiai leidžia išreikšti save.
Sakoma, kad siuvimas nėra menas, bet nesutikčiau. Labai susidraugavome su dailininke Rima Paukšte, ji labai padėjo kuriant pastarąją kolekciją – jos piešiniai papildė mano suknelių modelius. Manau, kad bendradarbiausime ir toliau, atradome bendrą kalbą. Man labai patinka jos kūryba.
– Be suknelių, ar šis tradicinis ispanų muzikos ir šokio stilius įtraukė jus? Šokate flamenką?
– Ne. Nė karto nebuvau užsivilkusi flamenko suknelės! Sakiau sau, kad apsivilksiu ją, kai išmoksiu šokti.
– Juokaujate?! Tai mokotės šokti?
– Ne, nes nėra laiko. Nutariau, kad darysiu tai, kai išeisiu į pensiją – išmoksiu šokti ir pasisiūsiu suknelę. Juk negalėsiu apsivilkti bet kokios, turės būti mano suknelė. Kai einu į Balandžio mugę, velkuosi kelnes, palaidinukę su rauktinukais, bet ne flamenko suknelę. Man atrodo, kad ji – ne man, manau, su ja atrodyčiau kaip einanti į karnavalą (juokiasi). Man labai gražu žiūrėti į kitas, bet pačiai, atrodo, ji visiškai netiktų.
– O kokia būtų jūsų suknelė?
– Net nežinau. Mėgstu klasikinį stilių. Ispanės gali apsirengti bet kaip – ir didele iškirpte, ir skeltuku. Manau, sau susikurčiau klasikinę suknelę – juodą su žirniukais.
– Kalbant apie jas, kas svarbiausia flamenko suknelėje?
– Kalbėsiu apie tai, kas aktualu man pačiai ir į ką kreipiu dėmesį tas sukneles kurdama. Pirmiausia, turi būti kūno siluetas: kad būtų aptempta, užpakaliukas išryškėtų. Dabar madingos plačios suknelės, bet jos neprigyja ir neprigis.
Kitas svarbus akcentas – iškirptė. Mada irgi diktuoja, kokia ji turėtų būti. Man patinka iškirptės, nes jos simbolizuoja moters grožį.
Trečias akcentas – rauktinukai. Suknios turi būti pasiūtos ne iš vieno metro, o iš daug, kad kai moterys šoka, viskas suktųsi. Būdingiausias flamenko suknelių bruožas – medžiagos su žirniukais. Jos man labai patinka. Kalbant apie spalvas – jas diktuoja mada.
– Pastebėjau, kad kai kurios suknelės sudarytos iš dviejų dalių.
– Nuo senų laikų flamenko suknelė buvo vientisa. 2014 m. pristačiau kolekciją, kurioje vyravo sijonai ir palaidinukės. Jau kitų metų kolekcijose netrūko suknelių iš dviejų dalių. Šiemet tai jau – tendencija.
– Koks jūsų suknelių išskirtinis bruožas?
– Medžiagos – sukneles siuvu iš lietuviško lino. Visada akcentavau, kad naudoju liną ir noriu įvesti jį į madą. Ispanijoje taip karšta, o lino naudojama labai mažai, čia žmonės jo taip nevertina kaip pas mus. Mano pirmoji kolekcija buvo sukurta iš lino ir fadžijos. Labai gražiai pavyko ir labai gerai sukneles pirko. Žmonės, kai įžengia į parduotuvę, tiesiog sustoja ties tomis sukniomis (šypsosi).
– Tuo net neabejoju, nes jos iš tiesų traukia akį. O šiemet pristatytoje kolekcijoje „Mūza“ irgi naudojote liną? Kuo dar išskirtinė ši kolekcija?
– Taip, ir šioje kolekcijoje yra suknelių iš lino, viena jų – vestuvinė. Vyrauja ir lietuviški raštai, motyvai, kuriuos piešė dailininkė R.Paukštė. Kai panagrinėju, tarp lietuvių ir ispanų atrandu labai daug panašių bruožų – visi tie patys raštai, nėriniai. Nėrinius perku ir Lietuvoje, ir čia, Ispanijoje. Jie tokie panašūs, susimaišo tarpusavyje ir niekas negali pasakyti, iš kur jie.
– Liną atsivežate iš Lietuvos, o kur perkate kitas medžiagas?
– Perku Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, tik ne Ispanijoje. Ne dėl kokybės, o kad išsiskirčiau ir medžiagos nesikartotų kitose kolekcijose. Būna, kad kartais iš Barselonos atsivežu vieną kitą.
– Kur ir kam naudojamos flamenko suknelės?
– Yra daugiau renginių, į kuriuos eidamos moterys puošiasi flamenko suknelėmis, bet iš jų išskiriami du pagrindiniai – Balandžio mugė Sevilijoje ir religinė šventė Romería de El Rocío. Pastarojoje šventėje moterys vilki paprastesnes sukneles, o Balandžio mugėje – ištaigingesnes. Paprastai stengiuosi ir savo kolekciją padalyti į dvi dalis: vieną – prabangesnę, puošnesnę, kitą – paprastesnę.
– Ar gerai suprantu, kad moterys flamenko suknelę perka iš esmės dėl vieno renginio?
– Taip, Sevilijoje jos perka sukneles dėl Balandžio mugės. Net į vestuves eidamos tiek nesipuošia, kaip į šią šventę. Jos seka tendencijas ir kasmet perka naują suknelę. Jei negali sau leisti įsigyti naujos, bando persitvarkyti senąją, o jei gali, įsigyja net dvi.
– O kur jas paskui deda? Kolekcionuoja?
– Taip, namo palėpėje paprastai yra kambarys, skirtas suknelėms laikyti. Vienos jų turi 30, kitos – 40 suknelių ir jas kolekcionuoja. Mada ateina, praeina, paskui vėl sugrįžta. Kartais ką nors tose suknelėse pakeičia, vėl apsivelka.
– Kas ir kokios yra jūsų klientės?
– Įvairios. Žinoma, ispanės arba, pavyzdžiui, už ispanų ištekėjusios rumunės. Daug dirbu su japonėmis – vienos čia gyvena, kitos atvažiuoja. Turiu savo internetinę parduotuvę, tad yra klienčių ir iš Švedijos, Prancūzijos, Italijos.
Visada labai mėgau originalumą. Net kai siūdavau drabužius, kuriais prekiaudavome Rusijoje, stengdavausi išsiuvinėti, detalėmis juos išskirti. Niekada nemėgau, kaip pati sakau, siūti normalių drabužių. Man įdomūs sudėtingi dalykai, tad jei ateina moteris ir sako: „Noriu kokios nors paprastos suknelės“, atsakau: „Och, kaip nuobodu...“ Ateina kita ir sako: „Noriu ko nors nerealaus!“ Štai čia – mano klientė (šypsosi).
– Kalbėdama apie kolekciją užsiminėte apie vestuvinę suknelę iš lino. Siuvate ir jas?
– Taip ir šiemet jau antrą kartą savo kurtas vestuvines sukneles gegužę pristatysiu SIQ madų šou. Man šis renginys labai patinka. Jis rengiamas gražiose istorinėse vietose: prie katedrų, vienuolynuose. Jo tikslas – skatinti rankų darbo produkciją. Pernai pristačiau 12 modelių, šiemet ketinu pristatyti 20.
– Iš balso jaučiu, kad esate labai aktyvus ir užimtas žmogus. Ar turite laiko pailsėti?
– Ne, neturiu (juokiasi). Pavargstu, bet mano darbas man labai patinka. Taigi išeina, kad dirbu ir ilsiuosi vienu metu. Praėjusį savaitgalį vykau aplankyti dukros šeimos, praleidau pas juos tris dienas, pailsėjau, nes neturėjau siuvimo mašinos, kaip žmogus išsimiegojau (šypsosi). Sakiau, kai norėsiu pailsėti, važiuosiu lankyti anūko.
– Kiek žmonių dirba jūsų siuvykloje?
– Dirbame keturiese. Turiu dvi parduotuves – vieną savo miestelyje Almontėje, kitą – Sevilijoje. Daug žmonių negaliu turėti, nes čia kūrybinis darbas. Tad daug dalykų darau pati. Jei nedaryčiau, išeitų visai kas kita.
– Esate kūrėja, tad, spėju, jums nesvetimas įkvėpimo stygius?
– O taip! Vieną dieną galiu kalnus nuversti, kitą dieną – nieko nepadaryti. Kai kuriu kolekciją, vadovaujuosi savo jausmais. Būna, kad reikia kurti ir kokią savaitę negaliu nieko daryti, užsiimu visais kitais reikalais, tik ne kūryba. Neturiu idėjų, viskas užsiblokuoja. Tada vieną dieną atsiveria ir galiu kalnus nuversti. Pagal užsakymą suknelę gali pasiūti, o čia jau reikia įkvėpimo.
– Kas labiausiai patinka Ispanijoje ir ar dažnai grįžtate aplankyti tėvynės?
– Atvykstame, kai galime. Nors nei aš, nei mano vyras tėvų nebeturime. Stengiamės važiuoti vasarą, nes žiemą labai šalta (juokiasi). Man labai patinka gyventi Ispanijoje. Saulė suteikia energijos kūrybai, pažadina pozityvumą, gerai nuteikia. Man čia labai smagu.
– Gal vieną dieną savo flamenko suknelių kolekciją planuojate pristatyti Lietuvoje?
– Norėčiau, bet kol kas nežinau, kaip tai padaryti. Visada sakiau, palauksiu, kol Lietuva mane atskleis (šypsosi). Būtų labai įdomu.
Daugiau dizainerės darbų rasite www.atelier-rima.com.
