Panevėžietė Lolita Rubinienė prieš 10 metų net pagalvojusi nebūtų, kad kada nors jos pagrindine veikla galėtų tapti juvelyrika. „Juolab kad niekada nebuvau didelė juvelyrikos mylėtoja“, – prisipažįsta ji.
Savo gyvenimą moteris visada siejo su sportu – baigusi kūno kultūros bakalaurą ir sporto edukologijos magistrą, ji darbavosi mokykloje. Tačiau atsiradus vaikams, jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
„Aš visada buvau už žindymą ir būtent tai priartino mane prie to, ką darau dabar. Susilaukusi vaikelio, ėmiau galvoti, kaip būtų galima pieną išsaugoti“, – šypsosi ji.
Lietuvoje Lolita buvo pati pirmoji, pradėjusi daryti tokio tipo papuošalus. Pasak jos, Amerikoje tai labai populiaru jau nuo 2012-ųjų, o mūsų šalyje kelią šie aksesuarai skinasi po truputį – tai visiškai nauja ir unikali veikla. Tačiau užsakymų kiekiais moteris nesiskundžia.
„Visiškai nesigailiu, jog pradėjau šią veiklą. Tai šiuo metu yra mano pagrindinis darbas“, – džiaugiasi L.Rubinienė.
Gamyba trunka beveik mėnesį
Lolita pasakoja, kad gamybos procesas susideda iš kelių etapų, kurie trunka kone mėnesį.
„Viskas prasideda nuo to, kad mamos atsiunčia 5–10 ml savo pienuko. Jį apdirbu tą pačią dieną. Tolimesnis apdirbimo procesas trunka dar 2–3 savaites. Su pienu reikia dirbti iš lėto, paskubinti neišeina. Ir tik tuomet galima lieti papuošalą. Tai užtrunka dar apie savaitę“, – sako ji.
Kaip tiksliai apdirbamas pienas, Lolita neatskleidžia – tai komercinė paslaptis. Ji pati užtruko daugiau nei pusę metų, kol galiausiai technologiškai suprato, kaip tokį aksesuarą pagaminti.
„Jei norėtumėte pati pasigaminti, internete rastumėte įvairios informacijos. Tačiau ne visą. Blogai apdirbus pieną ar netinkamai paruošus liejimui, po 2–3 savaičių papuošalas iš balto virs rudu ar juodu. Reikia tam tikros aparatūros ir laiko“, – įspėja Lolita.
L.Rubinienė neslepia, kad rinkoje vis atsiranda ir kitų, norinčių pradėti gaminti tokius papuošalus. Tačiau kol kas dar niekam nepavyko išsiaiškinti, kaip turi būti apdirbtas pienas. Todėl šiuos aksesuarus gamina vienintelė Lietuvoje.
„Būna man sako: aš žinau, kaip tu darai – sumaišai tą su tuo ir viskas. Tai aš visada atsakau: pabandykite ir pažiūrėkite, kas išeis, o tada jau galėsime pakalbėti“, – juokiasi ji.
Itin jautrus darbas
Panevėžietė pasakoja, kad šis darbas yra visai kitoks nei likusių juvelyrų. Jis nesibaigia papuošalo pagaminimu ir išsiuntimu klientei.
„Šis darbas yra be galo jautrus, prisiliečiu prie labai glaudaus, artimo ryšio. Sužinau daugybę istorijų – kai kurios jų liūdnos, mamos pasakoja, kad neteko vaikučio arba kad jis serga... Tenka ir pačiai tvarkytis su tokiomis žiniomis, nes esu empatiškas žmogus, kartais tikrai būna nelengva“, – pripažįsta Lolita.
Pasak jos, mamos dažnai išsipasakojusios prašo ir patarimų. Todėl darbe ji kartais jaučiasi net kaip psichologė ar gydytoja.
„Būna, kai kurios ieško patarimo dėl žindymo. Visada palaikau, patariu. Praėjus kuriam laikui, moterys parašo, kad viskas susitvarkė, mano žodžiai padėjo. Tokie momentai labai džiugina“, – šypsosi ji.
Iš motinos pieno Lolita gamina įvairiausius papuošalus: auskarus, pakabukus, žiedus, apyrankes, plaukų segtukus. Kaip pati sako, ji stengiasi įgyvendinti viską, ko trokšta besikreipusi klientė.
„Žindymas – labai trumpas ir labai svarbus etapas tiek mamos, tiek kūdikėlio gyvenime. Žindymas krūtimi kuria glaudų ryšį tarp jų. Todėl mamos nori tą ryšį įprasminti liečiamu pavidalu. Juk nuotraukas taip pat gaminame tam, nes ten užfiksuotos mums svarbus momentas, kurį norime ne tik širdyje nešiotis“, – 15min pasakojo Lolita Rubinienė.
