Prieš daugiau kaip vienuolika metų tobulo darbo pasiūlymo Vilniuje atsisakiusi Jurga išsikėlė gyventi už Atlanto – į angelų miestą Los Andželą. Įsitvirtinti ten, o juolab pradėti dirbti sau nebuvo lengva. Kaip pati sako, juvelyrės kelio užuomazgos prasidėjo dar vaikystėje, kai „padėdavo“ mamai su jos grafikos maketais, o ir šiaip mėgo meistrauti. Užaugusią norai nuvedė į Paryžių, o vėliau – ir į Los Andželą.
Apie tai, kas pastūmėjo juvelyrikos link, pradžią Jungtinėse Valstijose, namais tapusį Los Andželą, darbą mados pasaulyje, pomėgius ir, žinoma, papuošalus 15min kalbėjosi su jų kūrėja.
– Kaip prasidėjo jūsų kaip juvelyrės kelias?
– Visuomet labai mėgau krapštytis ir meistrauti. Mama dizainerė nuo mažų dienų įtraukė į savo veiklą. Pamenu, esu savaip bandžiusi padėti: mažametė ant jos grafikos maketų pilstydavau tušą (dar ne kompiuterių laikais), pamačiusi, ką pridirbdavau, ji turėdavo tuos maketus žaibiškai plauti. Po darbo Paryžiuje pas dizainerę Isabel Marant pradėjusi gaminti papuošalus per penkerius metus juos „peraugau“ – atsibodo medžiagos ir formos nuspėjamumas. Tad palankiusi juvelyrikos pamokas nusprendžiau, kad noriu rimčiau tuo užsiimti.
Palankiusi juvelyrikos pamokas nusprendžiau, kad noriu rimčiau tuo užsiimti.
Tebesimokau, bet juvelyrus samdausi. Vieni jų – draugų šeimos manufaktūra Meksike, kiti dirba su manimi Los Andžele, dar vieni – „Cartier“ dirbę meistrai. Kelias buvo tikrai vingiuotas, bet nuo mažų dienų žinojau, kuri sritis man patinka. Vaikystėje lankyta dailės mokykla buvo daugiau pramoga, tingėjau „zulinti“ akademinį piešimą. Ilgai svarsčiau ir apie tekstilės studijas, paskui – apie tapybos magistrą. Tačiau nusprendžiau eiti tuomet atrodžiusiu logiškiausiu keliu – tęsti prancūzų kalbos mokslus ir varyti į Paryžių. Taip ir padariau.
– Kiekvienas savo gyvenime pasirenkame sritį, veiklą, darbą, kuris yra arčiausiai širdies ir padeda mums atsiskleisti. Esate dirbusi mados pasaulyje, rašėte apie drabužius, paskui pasirinkote gaminti papuošalus. Ar ši veikla yra ta, kuri geriausiai jus atskleidžia?
– Iš tiesų esu dariusi labai daug ką, susijusio su mada, ir viskas patiko. Los Andžele dirbau startuolyje, kuriame buvau antras pasamdytas žmogus – reikėjo ir biurui vadovauti, ir su Londono kūrybine agentūra kurti internetinę parduotuvę, tai reiškia, kad konferenciniai pokalbiai prasidėdavo dar maudantis duše. Sritis, prie kurios mados pasaulyje beveik neprisiliečiau, bet tenka pasigilinti dabar, – ryšiai su visuomene.
Taip pat planavau padirbėti didmeninės prekybos srityje pas I.Marant, bet suviliojo Los Andželas, taigi gyventi į Paryžių nebegrįžau. Labai patinka kūrybinis procesas, kai fotografuojame papuošalus. Daug dalykų norėčiau daryti, jei turėčiau kelis gyvenimus. Tačiau, kai žinai, kad esi čia ir dabar, turi atsirinkti prioritetus.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte kitoje Atlanto pusėje?
Grįžau atgal į savo palmių miestą. Pradėjau intensyviai kurti papuošalus. Baladojausi po įvairius miestus belsdamasi į duris su savo dirbiniais.
– Jei tiksliai pamenu, Los Andžele apsistojau 2005-ųjų rudenį. Kaip tik buvau gavusi tobulą darbo pasiūlymą Vilniuje, bet nusprendžiau, kad noriu ne to puikaus darbo, o nežinomybės ir naujų dalykų – argi ne beprotystė?! Iki tol Los Andžele lankiausi keletą kartų, nieko nepažinojau, o mano anglų kalba buvo gana juokinga. Tačiau tąkart vykdama nujaučiau, kad pasiliksiu. Pamenu 2005 m. žurnalo „Time“ straipsnį apie Los Andželo kaip mados miesto atsiradimą. Jame buvo kalbama apie „Juicy Couture“ merginas, Paris Hilton, Robertson gatvės butikus ir Rachel Zoe.
Nors tai senasis lėkštasis Los Andželas, kurį kardinaliai pakeitė Hedi Slimane'as, 2012 m. čia perkėlęs „Yves Saint Laurent“ kūrybinę studiją, bet tuo straipsniu prasidėjo gatvės ir sportinių drabužių stiliaus dominavimo laikotarpis. Jis taip pat atspindėjo miesto drabužių gamybos ir juvelyrikos mastelį bei pajėgumus. O kur dar puikus oras ir tuo metu nedidelės butų nuomos kainos!
Tiesa, mano pirmasis darbas greit baigėsi, nes įgriso nepagarbiai su savo darbuotojais besielgianti įmonės vadovė. Tada sulaukiau dar vieno viliojančio pasiūlymo dirbti Lietuvoje, bet darbdaviai nesutiko su sąlyga, kad norėsiu dažnai grįžinėti į Los Andželą. Taigi grįžau atgal į savo palmių miestą. Pradėjau intensyviai kurti papuošalus. Juos fotografuodavau, baladojausi po įvairius miestus belsdamasi į duris su savo dirbiniais. Tačiau vieną dieną nusprendžiau, kad trūksta patirties, labai daug su savo kontaktais nepadarysiu, todėl dar turiu padirbėti kitiems.
– Žinau, kad Vilniaus nepamirštate ir gana dažnai čia parskrendate. Kaip apibūdintumėte savo ryšį su Angelų miestu – ten ar čia, Vilniuje, yra jūsų namai?
– Kai ilgai užsibūnu Vilniuje, sakau, kad tuoj vyksiu namo. Negaliu teigti, kad tikrai namus radau Los Andžele, man Vilnius labai artimas, brangus ir mielas. Manau, Vilniuje tikrai gera gyventi, jis optimalus, inovatyvus, kultūringas, dvasingas, senas... Tiesiog buvo įdomu išbandyti jėgas ir svetur, nors, dabar atrodo, dar kartą kitur gyventi tikrai nesikelčiau. Kita vertus, niekada nežinai (šypsosi).
– Apibūdinkite save kaip asmenybę – kokia esate? Be ko negalėtumėte gyventi? Kokia vadinamąja gyvenimo filosofija vadovaujatės?
– Tikriausiai esu rami, kantri, tyli pamišėlė! Negalėčiau gyventi be šeimos ir draugų, kavos, džinsų ir marškinėlių, gero oro, saulės ir dar daugelio dalykų. Nors iš tiesų, prisipažinsiu, kartais jaučiuosi, kad man nieko nereikia ir nieko nenoriu, tik ramiai sau krapštytis.
Dirbu daug ir man tai patinka. Visada stengiuosi turėti kuo užsiimti, nes ilgai sėdėdama vienoje vietoje, pavyzdžiui, lėktuve, šezlonge ar laukdama eilėje atsiimti vairuotojo pažymėjimą, imu muistytis ir nerimauti, kad laikas pabėgs. Mano filosofiją būtų galima apibūdinti taip: su kitais elkis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.
– Kuo svajojote tapti vaikystėje?
– Gal pievų gėlių eksperte? Ar būna tokia profesija?! (juokiasi). Kalbant apie dabartį, jeigu ne mada, norėčiau fotografuoti.
– Kas jums yra tobulas laisvalaikis ir ar dažnai sau tokį leidžiate?
– Atvirai pasakius, esu darbo pramušta galva, todėl labai vertinu nedarbinius dalykus, kurie sugeba mane įtraukti. Labai patinka stebėti žmones, skaityti, mėgstu lankytis Los Andželo parodose, nors, manau, galėčiau tai daryti dažniau.
– Papasakokite apie savo papuošalus: iš ko jie gaminami, kokiai asmenybei jie skirti?
– Jie gaminami iš keturiolikos ir aštuoniolikos karatų aukso, deimantų ir pusbrangių akmenų. Negalėčiau ir nenorėčiau apibūdinti tos moters, nes manau, kad ji visokia. Labiau koncentruojuosi į patį daiktą ir jo skleidžiamą informaciją. Patinka matyti, kaip tie patys papuošalai skirtingų žmonių nešiojami skirtingai atrodo. Jie turi kasdien džiuginti nešiotoją.
– Kur semiatės idėjų savo darbams?
– Idėjos ateina pačios, reikia tik perprasti kūrybinio proceso metodus.
– Viename interviu esate sakiusi, kad papuošalų vaidmuo yra įžiebti žmoguje emocijas. Kokias emocijas jie sukelia jums? Ir ar tai priklauso nuo konkretaus papuošalo?
– Patinka, kai žiūrėdamas į nuotrauką, daiktą, žmogų, kalbėdamas, liesdamas jauti stiprią energiją, kuri užburia, įkvepia, kad gyvendamas neužmigtum. Tai formos, spalvų panaudojimo, plastikos, paskirties, funkcijos samplaika. Gali būti, kad jis tiesiog tau primena ką nors matytą vaikystėje.
– Kalbant apie juvelyriką: čia, kaip ir mados pasaulyje, vyrauja tendencijos. Ar sekate tas tendencijas, ar kuriate tiesiog tai, kas pačiai miela?
– Taip, domiuosi, galbūt šiek tiek mažiau nei anksčiau, kai religingai stengdavausi žinoti, kas ir kaip vyksta. Įdomiai dirba Gaia Repossi. Ji tobulai atgaivino šeimos verslą, įmantri naujoji „Repossi“ parduotuvė Vandomo aikštėje Paryžiuje įrengta su Remu Koolhaasu. Patinka danė Sophie Bille Brahe, kuri laisvai galėtų būti naujoji „Cartier“ dizainerė. Taip pat patinka, ką daro ką tik iš „Tiffany“ pasitraukusi Francesca Amfitheatrof ir buvusi „Balenciaga“ papuošalų dizainerė Charlotte Chesnais. Manau, kad informaciją reikia rinkti, bet paskui, kuriant, viską pamiršti ir plėsti savo pačios ribas.
– Kurio juvelyro darbai artimi jūsų širdžiai?
– Man patinka Attilio Codognato, Aldo Cipullio darbai.
– Kiek ir kokių papuošalų, jūsų manymu, turi turėti moteris?
– Mažus auksinius arba sidabrinius auskarus su akmenimis ar be jų. Žiedai suteikia gyvumo ir padeda rankoms pasakoti istorijas – man gražu, kai merginos nešioja šeimos joms perleistus žiedus. Pakabutis tyliai išslenka iš už marškinėlių iškirptės ar pradingsta marškinių susegime. Apyrankė tarsi gydo užsimaukšlinus viską maskuojantį juodą golfą. Galbūt dar galima turėti senovinę segę ar auksinį žiogelį. Iš tiesų papuošalų negali būti per daug. Tik visko vienu metu nenešiočiau.
– Koks yra jūsų mėgstamiausias papuošalas?
– Tai priklauso nuo momento. Gal tėčio mamos žiedas su žadeitu?.. Nors retai jį mūviu, bet dažnai išsitraukiu, kad kartu idėjų prigeneruotume ir apie gyvenimą pamąstytume.
– Ar kada svarstėte pradėti gaminti papuošalus / aksesuarus vyrams?
– Nuolatos apie tai mąstau ir susilaukiu užsakymų vyrams iš jau sukurtų „June Nineteen“ papuošalų. Galbūt vieną dieną sukursime kolekciją ir jiems.
