Skaičiai – bauginantys
Kaina, kurią sumokame už drabužį, nėra tik 50, 20, 10 ar 5 eurai. Gamtai tai kainuoja daug daugiau. Tam, kad į mūsų spintą atkeliautų vienas drabužis, reikia begalės resursų. Skaičiuojama, kad reikia 10 000 litrų vandens tam, kad būtų pagamintas vienas kilogramas tekstilės. Ką jau kalbėti apie resursus, reikalingus pagaminti medžiagai, ją paversti audiniu, tada drabužiu. Gamtai kainuoja ir kelias, kurį nukeliauja drabužis, pavyzdžiui, iš Bangladešo į Lietuvą.
Suvartoti didžiuliai kiekiai netvariai pagamintų, trumpai panešiotų ir nebenorimų drabužių ir toliau yra didžiulė našta Žemei. Didžioji dalis visų drabužių keliauja į sąvartynus ar yra sudeginami ir taip toliau teršia gamtą.
Mados industrija – viena taršiausių gamybos sričių. Skaičiuojama, kad ji atsakinga už dešimtadalį dėl žmonių veiklos išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir net už penktadalį vandens nuotekų.
2018 m. mados pramonė pagamino 2,1 mlrd. tonų anglies dvideginio dujų. Tai sudaro 4 proc. viso pasaulio anglies dvideginio išmetimo. Ir tai yra daugiau nei Prancūzijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės CO2 išmetamas kiekis kartu sudėjus.
Tam, kad šie gąsdinantys skaičiai pagerėtų, reikia globalių pokyčių, tačiau prisidėti privalėsime kiekvienas: tai, kas šiandien nugulę mūsų spintose turės keistis.
Jei mados pramonė nepaspartins savo atsako į klimato kaitą, iki 2030 m. ji bus atsakinga už maždaug dvigubai daugiau teršalų, negu reikia tam, kad būtų įgyvendinti Paryžiaus klimato susitarimo planai, kuriais siekiama neleisti, kad pasaulinis temperatūros kilimas peržengtų 2 °C, ir sutarta išlaikyti klimato kaitos sukeltas temperatūras žemiau 1,5 °C.
Todėl šiai industrijai reikia drastiškų pokyčių.
Keičiasi ir spintų turinys, ir požiūris
Pokyčiai lietuvių – ne tik mados entuziastų, bet kone visų vartotojų – spintose jau matomi plika akimi, sako dizainerė ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) lektorė Justina Semčenkaitė.
„Palyginkime, kokios žiemos buvo, kai mes buvome maži, kai neidavome į mokyklą, nes būdavo tiesiog per šalta, o dabar tos mūsų žiemos labai priartėjo prie pietietiško klimato, kai mes ir su sportbačiais, ir be kojinių galime vaikščioti net sausį, vasarį, o kovo mėnesį iš viso laisvai“, – portalui 15min sako J.Semčenkaitė.
Dizaineris, tvarią madą skatinančio renginio „Sustainable Fashion Week“ organizatorius, Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas S.Gandžumianas sako, kad Lietuvoje jau keičiasi ir požiūris į vartojimą.
„Dažnas klientas nori, kad nusipirktas drabužis būtų ilgaamžis, kad medžiaga būtų bioskaidi, galvoja apie utilizaciją. Net teikiu tokią paslaugą – priimu atgal pagamintus drabužius, siūlau patobulinti, kažką padaryti kitaip drabužiuose, gal šiek tiek atnaujinti. Geriausiai matai iš žmonių, su kuriais bendrauji tiesiogiai – bendra filosofija tikrai kitokia“, – pastebi dizaineris.
Didžiausia kaltininkė – greitoji mada
Greitoji mada yra didžiųjų pasaulio gamintojų bandymo patenkinti pasaulio apetitą, kurį tuo pačiu pati ir sukelia, prastos kokybės, greitai pagamintais ir pigiais drabužiais, rezultatas.
Šiandien vartotojai drabužius dėvi dvigubai trumpiau nei prieš du dešimtmečius, tad pasaulio ekspertai neabejoja – greitoji mada privalo „sulėtėti“.
Klimato kaitoje mada užima lyderiaujančią poziciją.
„Vartotojas turi tolti nuo greitosios mados vartojimo, nuo drabužių, kurie kainuoja 2, 3, 5 ar 10 eurų ir kuriems pagaminti reikia daugiausiai teršiančių resursų. Pagaminti poliesterio marškinėlius kainuoja labai daug resursų. O jie išmetami po mėnesio ar po dviejų savaičių. Mes ne tik vandenį išmetame, tačiau ir žmogiškuosius resursus, ir išmetamąsias dujas. Akivaizdu, kad klimato kaitoje mada užima lyderiaujančią poziciją“, – įsitikinęs dizaineris S.Gandžumianas.
Didžiausios greitosios mados kompanijos parduotuves turi dešimtyse pasaulio valstybių, o šiose parduotuvėse drabužių ir aksesuarų dažnai galima rasti vos po kelis eurus. Mažos kainos tik dar labiau skatina netvarių drabužių vartojimą.
Tačiau tendencijos keičiasi ir kone kiekvienas greitosios mados tinklas vienu ar kitu būdu deklaruoja tvarumą. Vis dėlto J.Semčenkaitė sako, kad kartais tai – tik marketingo dalis, tikrąjį tvarumą pamirštant.
„Šiuo metu tai yra ir tam tikra tendencija, kuri matosi ir versluose, ir kūryboje, bet realių pokyčių nepasakyčiau, kad ten labai vyksta. Nes tu negali didelės problemos tiesiog uždengti savo reklamine kampanija, kurioje tu pasakoji, kad šita mažytė linijytė drabužių, kuri yra parduodama parduotuvėse, yra padaryta tvariai. Tai nesprendžia problemos. Tai tiesiog padeda nukreipti fokusą nuo pagrindinės problemos“, – teigia dizainerė.
Reikia didinti vartotojų sąmoningumą
„Vartotojas vartos tai, ką tu jam pasiūlysi, – įsitikinusi J.Semčenkaitė. – Nepaisant to, ar tai bus tvaru, ar tai bus netvaru. Vartotojų yra labai skirtingų ir jie ne visada vadovaujasi vertybėmis. Daug lemia ir drabužio kaina.“
Tam pritaria ir S.Gandžumianas ir pabrėžia – svarbu ugdyti vartotojų sąmoningumą ir nuolatos kalbėti apie tvarumą, kad vartotojai nepamirštų jo svarbos.
Vartotojas vartos tai, ką tu jam pasiūlysi.
Pašnekovai pabrėžia – reikia globalių pokyčių. Jų turi imtis tiek gamintojai, tiek kūrėjai.
„Kas padėtų įmonėms truputėlį pasikeisti? Pirmiausia – įstatymai, direktyvos ir visokie kitokie apribojimai ir susitarimai.
Kitas dalykas – pati įmonės strategija. Įmonė turi klausti savęs: kur link mes einame? Ar tiesiog link biznio, kai pinigai daro pinigus? Ar vis dėlto įmonė turi kilnesnių tikslų ir nori su savo įmonės veikla prisidėti prie tvarumo ir prie planetos geresnės ateities? Tai jeigu nebus nei vieno iš šių dalykų, tai tikriausiai ir pokyčio nereikėtų tikėtis labai didelio“, – tvirtina J.Semčenkaitė.
Ar naujos medžiagos – išeitis?
Kai kurie kūrėjai ir drabužių kompanijos daug resursų nukreipia į naujų, gamtai draugiškesnių ir bioskaidžių audinių kūrimą – medžiagos šiandien gimsta iš medžių, grybų ar vaisių.
Vis dėlto J.Semčenkaitė šiuo atžvilgiu nusiteikusi skeptiškai.
„Reikia laiko sukurti naujoms medžiagoms, jas gaminti, joms įsitvirtinti ir normalia kaina išsilaikyti industrijoje. Greitai pokyčiai šioje vietoje, mano galva, neįvyks“, – sako ji.
Anot J.Semčenkaitės, naujų medžiagų vis atsiras, tačiau tai bus labiau prabangos prekė nei dažnai matomas produktas.
Tačiau naujos medžiagos gali bent dalimi pakeisti plačiai naudojamas senąsias. Štai elastanas – itin paplitusi medžiaga, naudojama trikotažo, džinsų ir įvairių kitų drabužių gamyboje.
„Elastanas nėra bioskaidus, jis lieka gamtoje ir guli eilę metų, neardoma ir neskaidi, – sako dizaineris S.Gandžumianas. – Tačiau yra sukurta medžiaga – polilaktidas – kuris atstoja elastaną. Džiugu matyti audinį, kuris yra bioskaidus ir sumaišytas su vilna ar medvilne jis taip pat suyra gamtoje.“
Dizaineris sako, kad kūrėjams reikia galvoti apie naujas medžiagas, tačiau nepamiršti esmės.
„Be abejo, tvarume yra ir kažkiek manipuliacijos. Tvariai pagaminti medžiagą irgi reikia resursų. To paties vandens, žmonių, kurie gamins, tam tikrų technologijų teršimo, bet vis tiek mažiau negu tai greitajai madai, kuri yra didžiausias blogis“, – sako S.Gandžumianas.
Lietuvą gelbsti ir patirtis, ir tvirta tekstilės pramonė
15min kalbinti dizaineriai įsitikinę – lietuvis mados vartotojas draugiškesnis gamtai nei dažnas kitas pasaulio gyventojas.
„Lietuviai su savo istorija ir vartojimo įpročiais dėl istorijos – kalbu apie laikus, kai nebuvo daug daiktų ir reikėjo suktis kaip išmanai – yra linkę būti tvaresni nei kad Vakarų Europos gyventojai. Nes mūsų kolektyvinėje pasąmonėje šie dalykai įsirėžę.
Tačiau yra kitas dalykas – mes jau esame pilnavertiška europinė valstybė, gauname tą patį, ką ir kitos valstybės, t. y. naujus drabužius už labai mažą kainą. Dėl to įpročiai keičiasi, bet manau, kad Lietuva šiuo klausimu yra viena iš tų tvarkingesnių valstybių“, – įsitikinusi VDA lektorė.
Esame pilnavertiška europinė valstybė, gauname tą patį, ką ir kitos valstybės, t. y. naujus drabužius už labai mažą kainą.
Pasaulio klimato kaitos ekspertai akcentuoja – kiekvienoje industrijoje svarbu atsigręžti į vietines medžiagas. Naudojant vietines, o ne atvežtines medžiagas mažėja transporto sukeliamas anglies dvideginio kiekis atmosferoje.
„Lietuvos tekstilės pramonė pažangi, ji turi resursų. Žinoma, ir gamybos, ir teršimo resursų, – šypsosi dizaineris S.Gandžumianas. – Visada geriausia gaminti vietoje ir iš vietinių medžiagų.
Lietuvoje yra labai gerų žaliavų, ypač turime labai geros kokybės kanapių pluoštą, tikrai aukštos kokybės lino pluoštą. Sakyčiau, kad vos ne pusės Italijoje gaminamo lino kilmės adresas Lietuva. Ir tai yra džiugu, kad mes turime tokius resursus. Tikrai galime daug dalykų gaminti vietoje. Nes ir tas medžiagų surinkimas iš kitur, ypač iš Kinijos, Taivano, ar kitų tolimų regionų nėra tvaru.“
Didesnę spintos dalį sudarys drabužiai iš antrų rankų
Pašnekovai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje sparčiai populiarėja dėvėtų drabužių parduotuvės. Nors anksčiau didžioji dalis gyventojų jas aplenkdavo, dabar dažnai prie jų nusidriekia eilės.
Dizainerė ir VDA lektorė J.Semčenkaitė sako kad ateityje didžiausias pokytis ir vyks antrinėje drabužių rinkoje.
„Turint galvoje tai, kaip greitai vystosi perpardavimo rinka – tai greičiausiai, kad šioje vietoje labiausiai ir pasijaus pokytis. Juk vien tik mūsų vienaragis „Vinted“ kiek daro Lietuvai įtakos ir kaip keičia lietuvių spintas jau dabar. Ir ne tik lietuvių – ši rinka gana didelė, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Tai greičiausiai, kad šitas sprendimas pasiteisins labiausiai“, – sako dizainerė.
Dopaminas, kai perki drabužį, susuka galvą.
Tačiau ji taip pat atkreipia dėmesį, kad jei drabužis pirktas iš antrų rankų, dar nereiškia, kad vartojame tvariai.
„Tarsi apsiperkame dėvėtų drabužių parduotuvėse, bet ne visą laiką pagalvojame, ar reikia, ar iš tikrųjų reikalingas tas daiktas, ar iš tikrųjų jis mums tarnaus ilgai ir ar mes jį dėvėsime.
Ypač kalbant apie vyresniąją kartą, kuri neturėjo daug daiktų ir dabar jų nori, ir kalbant apie jaunimą – tiek apie paauglius, tiek apie jaunus profesionalus – kurie galbūt norėtų pirkti vien tik iš tvarių prekės ženklų, bet finansinė situacija nelabai to leidžia. Tada jie renkasi antrinių drabužių parduotuves arba internetines platformas.
Bet dopaminas, kai perki drabužį, susuka galvą: tu nebesupranti, ar tau reikia, ar nereikia. Yra daug nesąmoningo vartojimo“, – sako dizainerė.
Kryptis – sąmoningas vartojimas
J.Semčenkaitė sako, kad perkant ir dėvint drabužius svarbu sąmoningas vartojimas – santykio su rūbu suvokimas.
„Jeigu aš noriu pirkti labai daug rūbų – tai iš kur kyla šitas noras? Gal aš turiu kažkokių kompleksų? Gal aš anksčiau tų rūbų neturėjau ir dabar noriu juos pirkti? Jeigu aš noriu keisti savo įvaizdžius ir man reikia daug drabužių, ar tikrai man reikia kiekio? Ar man reikia tam tikro skaičiaus, kuris galėtų laviruoti? Tai atsakymas būtų sąmoningumas. Sąmoningumas suprasti kas tu esi, kokia yra tavo spinta ir kokią įtaką tai daro visai industrijai ir galų gale planetai“, – kalba J.Semčenkaitė.
Anot pašnekovės, svarbu nepamiršti, kad drabužis gali tarnauti ilgai, tik tam reikia įdėti šiek tiek darbo.
„Labai keista, kad mes gyvename tokioje visuomenėje, kai drabužyje atsiradus skylutei jo vertė tampa lygi nuliui. Juk nėra tą skylutę sunku užtaisyti. Bet kadangi mes turime visiškai laisvą prieigą prie drabužių už mažą kainą, mums tiesiog gaila savo laiko.
Mums gaila savo laiko ir tarsi geriau tą drabužį kažkaip pašalinti iš savo akiračio per daug nesusimąstant, kur jis nueis. Nueisime į parduotuvę, nusipirksime kažką naujo, gausime dopamino ir visiškai su tuo senu drabužiu nesitapatiname.
Labai keista, kad mes gyvename tokioje visuomenėje, kai drabužyje atsiradus skylutei jo vertė tampa lygi nuliui.
Tai jeigu šioje vietoje tas mano minėtas sąmoningumas atsirastų – kad tu gali pasitaisyti – juk vis dar turime galanterijos taisyklas, siuvyklas ant kiekvieno kampo, tai nėra sudėtinga. Jeigu mes tikrai persiverstume savo spintas ir susitvarkytume, pokytis būtų matomas“, – sako VDA lektorė.
S.Gandžumianas akcentuoja, kad svarbu kurti ilgaamžius drabužius – apie tai galvoti nuo pat jų kūrimo pradžios.
„Dažnai keičiame kokiai striukei pamušalą, kuriai dvidešimt metų. Tikrai džiugu, kad žmogui taip patinka, kad jis nešioja tai iki šiol. Vadinasi, tas drabužis užėmė poziciją, ir žmogus tiek laiko nevartojo papildomai“, – pasakoja dizaineris.
Jis mini ir teisingos drabužių utilizacijos svarbą. „Mūsų šiukšlių vežėjai jau apie tai seniai galvoja. Yra rūšiavimo konteinerių mieste, kuriais pats aktyviai naudojuosi ir matau, kad žmonės juos sąmoningai naudoja, kartais susidaro net kelių žmonių eilė. Žinau, kad yra žmonių, kurie atkerpa net sagas, nuima poliesterio pamušalą, – elgiasi tikrai sąmoningai.“
Kaip žinoti, ar drabužis tvarus?
J.Semčenkaitė akcentuoja, kad norint, jog visuomenė rinktųsi tvaresnius drabužius, svarbu edukacija ir domėjimasis.
„Reikia bandyti eiti atbuline tvarka. Aš turiu drabužį, tada klausiu savęs: iš kur jį gavau? Ar jis tvarus – klausimas ir plačiąja prasme. Jeigu aš tą drabužį gavau iš savo pusseserės, kuri jį nešiojo, bet jai tiesiog nusibodo, nors ji jį pirko ir greitosios mados parduotuvėje, bet dabar aš jį nešiosiu ir po to planuoju dar kažkam perduoti ir rūpintis tuo drabužiu, tai galima sakyti, kad tai yra tvariau nei tiesiog naują tvariai pagamintą drabužį nusipirkti“, – sako dizainerė.
Pašnekovė sako, kad perkant naują drabužį reikėtų pasidomėti prekės ženklo filosofija ir vertybėmis. Jei vertybės sutampa ir kompanijai svarbu tvarumas, reikėtų pasidomėti, ar gamintojas išties imasi veiksmų gaminti tvariau, ar tai daugiau rinkodaros strategija.
Tuomet reikėtų pasidomėti, kokioje šalyje drabužis pagamintas.
„Ir reiktų žiūrėti, ar kompanijos politika yra skaidri. Ar jie anonsuoja, kur gamina drabužius, kur yra jų fabrikai? Ar jie pasakoja ką nors apie savo darbuotojus? Nes prekės ženklai tą informaciją žino, tad jeigu viskas yra tvarkoj, kodėl gi ja nepasidalinus?“, – sako J.Semčenkaitė.
