Įkvėptas poetės Marinos Cvetajevos eilių, T.Baranauskas sukūrė įvairialypę, tamsią ir faktūrišką kolekciją, kurioje naudojamos ne tik medžiagos, bet ir anglys, ekologiški dažai ir oda.
– Tavo kolekcija įkvėpta rusų poetės Marinos Cvetajevos eilių – kaip jos tave ar tu jas atradai?
– Šių metų kolekcija yra tarsi pratęsimas tos, kurią kūriau prieš kelerius metus gindamasis bakalauro darbą. Jau tada mano inspiracija buvo Cvetajeva ir jos emocinė destrukcija. Maniau, kad nuo šios temos pabėgsiu, bet niekaip nepavyko – ji aktuali ir šiandien. Tokie dalykai kaip lyčių asimiliacija, slow fashion, didesnis dėmesys patiems drabužiams nei madai, noras stabdyti ir rekonstruoti visų pirma save, man yra įdomūs ir vis grįžtu prie jų.
– Kokias temas nagrinėsi šia kolekcija? Pats eilėraštis, kuris figūruoja kaip kolekcijos inspiracija, persmelktas vienišumo, baigties jausmo ir liūdesio (Yж сколько их упало в эту бездну/Разверстую вдали!/Настанет день, когда и я исчезну/С поверхности земли... (Marina Cvetajeva, 1913)).
– Šis poetės eilėraštis – apie žmogų, kuris supranta, kad reikia sustoti, išsivalyti ir imtis ko nors naujo. Todėl ir kolekcija tokia – nuo visiškai švaraus iki nejučia purvinėjančio rūbo, atsiranda ir deformuoti kostiumai.
Visuose mano darbuose svarbi emocinė prizmė: ieškau jausmų, kurių gėdijamės – nuo mirties baimės iki baimės pasakyti kažką gražaus. Pristatysiu rūbų derinius tarsi atstovaujančius klasikai, bet pamažu įgaunančius įvairių destruktyvių dekoratyvinių motyvų. Nors manau, kad šioje kolekcijoje atsirado žymiai daugiau aptakumo, plastikos ir moteriškumo, kita vertus, negaliu pabėgti nuo vyriškų detalių ir atspindžių.
– Sąmoningai stengiesi kiek atitolti nuo neigiamų emocijų?
– Manau, kad eilėraštį galima labai įvairiai interpretuoti – tai gali būti ir paskutinis pokalbis su savimi, ir laiškas kitam, o gal tiesiog etapas, po kurio ateina šviesa. Kiekvienam pasitaiko tiesiog tragiškų ir žlugdančių momentų, tuo metu susitelkiame į save... Ir vis dėlto, kolekcijoje nesistengiu sukurti jokių simbolinių prasmių, tai procesas. Šis eilėraštis ir mano darbas yra tarsi ėjimas link naujos pradžios.
– Minėjai vyriškas detales savo moteriškoje kolekcijoje, kokios jos?
– Pavyzdžiui, natūralia anglimi dekoruoti švarkai.
– Taip ieškoma netradicinių sprendimų?
Galbūt vieniems atrodys kvaila, kiti burnos, bet mūsų tikslas yra išjudinti lietuvius.
– Pastaruosius metus dirbame su prekinio ženklo koncepcijos ir idėjos kūrimu – natūralumas ir pirmapradiškumas tapo svarbiomis dalimis.
Mūsų studija vadinas „The Coal“ (angl. „anglis“) – tai atspindi ir mūsų viziją: kurti paprastą dizainą, naudoti natūralius audinius ir ekologiškus dažus. Galbūt vieniems atrodys kvaila, kiti burnos, bet mūsų tikslas yra išjudinti lietuvius.
– Turbūt darbai vienetiniai, o gal planuoji plėstis ir ilgainiui orientuotis į masinius pardavimus?
– Taip, visų drabužių yra tik po vieną. Iš pradžių maniau, kad galbūt ką nors iš šios kolekcijos nupirks, bet dabar suprantu, kad nieko nebus. Mūsų vartotojai yra kitokie. Tarkime, štai čia yra paprasto kirpimo švarkas, bet galiu garantuoti, kad jo nepirks – pradės kabinėtis, kodėl nėra užsegimų, kodėl tokios ilgos rankovės, kur kišenės ir petukai... Lietuviai yra išlepę ir ieško priekabių.
Kūrėjai gali atsakyti į visus klausimus, bet manau, kad pirkėjams jų nereikia. Aišku, norėčiau, kad mano kūrybą pirktų, bet ne tai mano tikslas. Aš stengiuosi pratinti žiūrovų akį prie naujų idėjų.
– Šis „Mados infekcijos“ podiumas tau debiutinis, tačiau esi nemažai asistavęs kitiems dizaineriams. Kaip jautiesi perėjęs į „rimtų dizainerių lygą“?
– Iš vienos pusės, kaip ir ramu, nes gerai žinau virtuvę, suprantu, ką reikia padaryti iki renginio, o kilus klausimams – kam skambinti. Mane tik truputį baugina repeticija, nes iki galo dar nesu apsisprendęs, kaip vaikščios modeliai, kokia jų eilės tvarka ir panašiai. Bet tikiuosi, kad miegodamas sugalvosiu sprendimą.
– Papasakok, apie švarką, kurį skaitytojai pamatys nuotraukoje, kuo jis ypatingas?
– Švarkas man pačiam yra aiškiausias ir labiausiai kontrastuojantis su kitais modeliais. Jame visai įdomiai sąveikauja atspalviai – balti dažai, anglis, medžiaga. Pats tepiau dažus ir dalyvavau gamybos procese. Šis švarkas – kolekcijos aukso viduriukas.
Tomas Baranauskas, kuriantis slapyvardžiu Thomas Bara, yra tikras mados industrijos senbuvis. Dizaineris yra pristatęs 5 kolekcijas, surengęs 6 parodas, bei dalyvavęs 6 konkursuose ir asistavęs net 6 garsiems dizaineriams festivalyje „Mados infekcija“.
Festivalis „Mados infekcija“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje vyks kovo 18–19, per dvi dienas žiūrovai išvys net 16 lietuvių dizainerių ir svečių iš užsienio kolekcijų.
