Su Marija kalbamės apie tai, kas bendro tarp meno ir mados, kada amatas išeina iš meistrystės ribų ir pakyla į kūrybinio pripažinimo lygį, kada rūbas gali būti konceptualiu kūriniu, o kada meno istorija nugula ant dėvimosios mados, o taip pat apie pasikeitusį visuomenės požiūrį į madą bei pačias naujausias mados tendencijas.
– Klasikiniame požiūryje į meną mada ar drabužių dizainas geriausiu atveju buvo laikomas amatu. Kaip save vadina šiuolaikiniai, įvertinti drabužių kūrėjai: daugiau amatininkais ar labiau menininkais?
– Kaip drabužių kūrėjas vertina save yra labai individualus klausimas. Faktas tas, kad gyvename laikais, kai amatai ir meistrystė iš naujo įgauna vertę ir pripažinimą. Taigi, tai nebe „tik amatas“, o ypatingos žinios, patirtis, meistrystė.
Mano pačios drabužinė neturi tikslo it parduotuvių vitrina atspindėti visko, kas nutinka naujo mados pasaulyje.
Mados pasaulyje irgi į aukštumas vėl keliamas ne tik idėjinis kūrybiškumas, bet ir rankų darbas tas idėjas įgyvendinant. Vėl atrandamos primirštos nėrimo, mezgimo, audimo, siuvinėjimo ir kitos technikos, o prioritetu tampa ne tik technologiniai pasiekimai, bet ir tradiciniai kūrybos metodai. Nuostabu, kai meninė kūryba apsijungia su ypatingomis amato žiniomis.
– Ne tik aukštąją madą priimtina vertinti kaip meno kūrinius, bet ir garsesnių dizainerių kurtus drabužius. Sakykite, kur ta riba, kai dizainerį galime vadinti menininku?
– Menas yra emocija. Kūrėjo emocija ir tuomet kūrinys, kuris kuria naujas emocijas, įkvepia, sukrečia. Mada, kaip ir kitos meno kryptys gimsta iš emocijos ir kuria emocijas. Mada irgi gali įkvėpti, gali šokiruoti, provokuoti. Įdomiausia tai, kad mada kaip ir kitos meno rūšys, yra laikmečio atspindys. Mes tikrai ne veltui turime mados muziejus: pasaulio istoriją galima papasakoti ir per drabužio istoriją.
– Kaip vadintumėte masinę gamybą, kuri ne visada būna nekokybiška? Kuriuo etapu mada tampa nebe menu, o tiesiog vartotojiška kasdienybe?
– Visuotinai prieinamas ir šimtatūkstantinėmis partijomis gaminamas rūbas tikrai neturi nieko bendro su menu, bet ir ambicijos tokios paprastai nebūna. Lygiai taip pat yra paveikslai ir yra „printai“, yra garsiausios pasaulio skulptūros ir yra suvenyrines figūrėlės. Abu poliai tarsi atlieka dekoro funkciją, tik vieni yra vertingi, o kiti tiesiog patogūs kasdienybės palydovai. Tai tiesiog skirtingos svarstyklių pusės, kai akivaizdžiai aišku, kas yra kas, bet visuomenės poreikiams patenkinti norisi ir to, ir to.
Visgi masinė gamyba gali transformuoti meninio lygio idėjas ar net atkartoti meno kūrinių vaizdus ant rūbo ir kodėl gi ne. Kartais būtent taip masinė mada padeda paskleisti žinutę, išpopuliarinti tikruosius meno kūrinius. Viskam yra savas laikas ir sava auditorija. Tiesiog reikia viską vadinti savais vardais.
– Pandemijos laikotarpiu mada, drabužių dėvėjimas įgavo gerokai paprastesnę reikšmę. Daugelio mada apsiribojo kasdieniais patogiais laisvalaikio drabužiais, kurių pardavimai išaugo keleriopai, ir turbūt daugelis nevadintų tokių drabužių kūrimo menu. Kaip, jūsų nuomone, dizaineriai turėjo ir turi persiorientuoti, kad išlikti savimi šiais, madai net tokiais dėkingais laikais?
– Taip, globali pandemija privertė sustoti, tapti sėslesniais ir atrasti patogumo privalomus. Natūralu, kad mada reaguoja į aktualijas, prisitaiko ir atspindi globalias socialines, kultūrines tendencijas. Laikai nėra tik nedėkingi madai – pastarasis laikas buvo netikėta patirtis visoms industrijoms. Kartais tai tapo ir naujų galimybių situacija. Taip mes neturėjome kur, kam ir dėl ko puoštis, tad prisijaukinome patogumą.
Visgi visuotinė laisvalaikio drabužių tendencija kartu paskatino ir pasiilgti tikrojo mados žavesio, to jausmo, kai ypatingas rūbas tiesiog pakylėja. Aš nemanau, kad patogioji laisvalaikio apranga pasitrauks iš tendencijų, bet gal patogumas gali suspindėti, o spindesys pagaliau būti patogus..?
– Jeigu žiūrėtume plačiau, mados industrijoje menininkų išties nėra tiek jau daug. Pagrindiniai žaidėjai yra susikoncentravę rinkodaros, vadybos, pardavimo ir pan. srityse. Kaip tikram menininkui, kuris ne visada yra stiprus tose srityse, nepaklysti ir nesuklysti pasirenkant savo komandą?
– Tikrų menininkų nėra tiek daug plačiąja prasme. Ir puiku. Čia kaip visada ne kiekybės, o kokybės klausimas. Visgi, mes pagaliau išsivaduojame iš stigmos apie vargšą, laiku nepripažintą menininką. Pagaliau drąsiai priimame faktą, kad kūryba neprivalo būti tik vardan kūrybos, bet nusipelno ir komercinio pripažinimo. Tuomet aplink menininką susiburia komanda ir tai yra natūralus pasiskirstymas rolėmis. Kūrėjas tikrai neprivalo būti gabiu vadybininku, svarbiausia teisinga sinergija.
Pagaliau drąsiai priimame faktą, kad kūryba neprivalo būti tik vardan kūrybos, bet nusipelno ir komercinio pripažinimo.
– Moterų universitete, Mokslo ir meno kurse dėstysite apie tai, kas yra bendro tarp meno ir mados. Tai, kada mada yra menas ir kada menas yra mada?
– Vertinant per istorinę prizmę mada retai kada prilyginama dailei, muzikai, skulptūrai ir panašiai. Tačiau neabejoju, kad požiūris į mados ir meno sąvokas turėtų būti platesnis. Puiku, kad vis dažniau keliame klausimą ar mada yra menas? Visgi diskusija neretai užsilieka tik siauroje ir subjektyvioje „taip arba ne“ lentynoje. O gaila, nes tema yra išties įdomi.
Tad, kas yra mada? Ir kas yra menas? Neabejoju, kad šių sąvokų nereikėtų supriešinti, nes susidaro įspūdis, kad sukuriama amžinai dvasingo meno ir tariamai komerciškai bedvasės mados akistata. Aš kelčiau pamatinį tikrųjų verčių klausimą. Neabejoju, kad mada gali būti meno kūrinys ir lygiai taip pat neabejoju, kad po meno sąvoka neretai nugula ir tokios garbės neverta kūryba.
Neretai vienu iš argumentų atskiriant madą nuo meno tampa funkcinės paskirties buvimas. Menas yra aukščiau funkcionalumo. Bet, jei vaza gali būti meno kūriniu, tai kodėl rūbas negalėtų? Taip, mada turi praktinę funkciją, bet tai neatima iš jos kūrybinio pamato. Be to, mada madai nelygu.
Mada gali būti aukštoji, dėvimoji, masinė, nišinė, alternatyvi, o gali būti ir tiesiog meninė instaliacija. Visgi, esminė sąvoka šioje diskusijoje yra kūryba. Ar gali intelektualus mados meno kūrinys nugulti ant žmogaus kūno „drobės“? O gal apskritai mada net gali būti laikoma įtakingiausiu menu, kuris ne tik yra artimiausias žmogaus kasdienybės palydovas, bet turi ypatingą galią apjungti mases?
Be to, madą galime laikyti ir ypatingai interaktyviu menu, nes visų pirma yra kūrėjas autorius, o tada kūrėjas kiekvienas mados vartotojas, kuris savo kasdienybėje interpretuoja madą savaip. Juk nei vienas nesirengiame tik vieno prekių ženklo ar dizainerio kūryba būtent taip, kaip ji buvo pristatyta ant podiumo. Mūsų drabužinėse susipina skirtingų metų, skirtingų autorių darbai, skirtingos idėjos. Ir tuomet kūrėju tampame kiekvienas iš mūsų.
Atskira tema yra mados ir klasikinio meno sinergijos. Kai, pavyzdžiui, klasikinis menas įkvepia šiuolaikinės mados kūrybą, atsikartoja simbolika, raštai, spalvos, formos. Įvairiausios daugiadalykės kolaboracijos yra mūsų laikmečio tendencija, nes kūryba nebeturi būti įrėminta tam tikro žanro ribose. Kūrybiškumas, autentiškumas, savitumas, iš naujo atrandamos vertės ir vertybės kuria ir platesnį požiūrį į realybę. Tuomet menui svarbiausia yra tikrumas, o ne išraiškos forma.
– Ką akcentuosite ir apie ką bus jūsų žinutė studentėms?
– Šios paskaitos tikslas – naujas, platesnis požiūris į madą. Tam pasitelkiant antropologinę mados fenomeno analizę, apžvelgiant konkrečius pavyzdžius, kai mada sėkmingai apsijungia su daugiadalykėmis meno rūšimis. Tikrai verta sugriauti ne vieną mitą apie komercijos bei kūrybos akistatas, meno pasaulio metamorfozes ir galiausiai – apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų dalyvauja tendencijų kūrimosi, vystymosi ir žlugimo procesuose. „Mada (ne) menas“ tema, kuri iš pirmo žvilgsnio tolima atrodančią teoriją priartina prie kiekvieno iš mūsų. Mados ir meno istorijos tampa pasiekiamos ranka, o gal net mūsų drabužinėse galima rasti meno? Gal kiekvienas iš mūsų galime būti kūrėju?
Kažkada „dėvėtais drabužiais“ vadinti rūbai buvo taupumo pasirinkimas ir retas kuris tuo didžiavosi, o dabar štai – vintažas yra stilingos, sąmoningos, kūrybiškos asmenybės pasirinkimas.
– Kaip šiandien yra vertinama mada, kaip pasikeitė visuomenės požiūris į ją (jeigu pasikeitė)?
– Mes gyvename didelių pokyčių eroje: iš naujo persvarstome vertes ir vertybes, pagaliau šalinamės aklo vartojimo ir išdidžiai akcentuojame sąmoningumo prioritetus. Tuomet norime ne tik vis atnaujinti drabužinę, bet didžiuojamės daiktais su istorija. Vienas paprasčiausių pavydžių, kuris įrodo, kad skirtingais laikmečiais tuos pačius reiškinius vertiname visai skirtingai yra vintažo kultas. Kažkada „dėvėtais drabužiais“ vadinti rūbai buvo taupumo pasirinkimas ir retas kuris tuo didžiavosi, o dabar štai – vintažas yra stilingos, sąmoningos, kūrybiškos asmenybės pasirinkimas. Žmonės noriai ieško retų, puikiai išsilaikiusių, bet senų drabužių, aksesuarų, indų, baldų ir t. t. Staiga tai nebe dėvėti daiktai, o pirkiniai su istorija.
Šiuolaikinis vartotojas nebenori anoniminės mados. Mes pagaliau domimės prieš pirkdami. Mums jau rūpi prekių ženklo vertybės, skaidrumas ir atsakomybė. Mes tapatinamės su tuo, ką dėvime. Jeigu esame sąmoningesni savo kasdienybėje, renkamės sveikesnį gyvenimo būdą, esame ypatingai dėmesingi mitybai, ieškome mažiau aplinką teršiančio transporto, tai lygiai taip pat ir mūsų drabužiai turi atitikti mūsų naujuosius prioritetus.
Mes vėl vertiname išskirtinumą, rankų darbą, amatus, kūrybiškumą, savitumą. Tuomet mados kūrinys pagaliau nusipelno pagarbos. Tad, ieškodami to išskirtinumo iš naujo atrandame ir vietinių kūrėjų prioritetizavimą.
Šis sąmoningumo perversmas yra laikmečio sociokultūrinė revoliucija, kuri prasidėjo jau seniai, bet globalioji pandemija šiuos procesus ne sustabdė, o kaip tik sustiprino. Nes sukrėtimas, neužtikrintumas, priverstinis sustojimas privertė susimąstyti net tuos, kurie vis dar laikėsi aklo kapitalizmo.
Visgi noriu pabrėžti, kad vartojimas pats savaime nėra blogis – svarbiausia yra tai, ką mes su tais pirkiniais veikiame. Mados produkcijos irgi galima turėti tiek, kiek norisi patenkinti individualius poreikius, saviraišką ir t. t. Tik dabar mes prieš pirkdami jau vadovaujamės kitais kriterijais, o patys pirkiniai nebėra tokie laikini. Ir net tuomet, kai mums yra nebeaktualūs, dabar daiktai sėkmingai gali būti perduoti kitiems, perdirbti ir panašiai.
Šis laikmetis yra požiūrio revoliucija, o mada visada atspindi globalias socialines, kultūrines, politines, ekonomines tendencijas. Taigi, mes visada norėsime mados, tik keičiasi pasirinkimai, kokia ta mada turi būti.
– Kuris istorinis mados laikotarpis yra jums pačiai artimiausias ir kodėl?
– Aš žiūriu į visumą: nuostabu stebėti, kaip keičiantis istorinėms aplinkybėms, skirtinguose laikmečiuose keičiasi požiūris į tai, kas yra estetiška ir patrauklu, o kas yra tabu.
Realybė, kurioje gyvename, yra tiesiogiai susijusi tiek su praeitimi, tiek su ateities vizijomis. Tad, mane lygiaverčiai intriguoja įkvėpimas iš praeities, galimybė gyventi dinamiškoje dabarties realybėje, o kartu įsivaizduoti kokią ateitį susikursime patys.
Mums jau rūpi prekių ženklo vertybės, skaidrumas ir atsakomybė. Mes tapatinamės su tuo, ką dėvime.
Man mada visų pirma yra neaprėpiamas tyrimo bei analizės laukas, o tik po to mano pačios drabužinės dalis. Aš nebandau ant savęs išbandyti visko, ką esame sukūrę, bet tai netrukdo man domėtis ir pažinti skirtingų laikmečių madas. Lygiai taip pat ir dabar nėra aktualios vienos tendencijos, o mano pačios drabužinė neturi tikslo it parduotuvių vitrina atspindėti visko, kas nutinka naujo mados pasaulyje. Iš vartotojo perspektyvos žiūrint kiekvienas atras tai, kas tinkamiausia jam, bet labai įdomu pažinti ir tai ko nebūtinai galėsi ar norėsi pritaikyti sau.
– Visgi įdomu sužinoti, kokios tos šių metų mados tendencijos?
– Išsiilgusiems mados dabar yra puikus laikas, vyrauja ryškios sodrios spalvos: žalia, geltona, juodos ir baltos kontrastai, oranžinė, rožinė. Ryškios ir silueto detalės: akcentuotos, pūstos, asimetriškos arba išilgintos rankovės, odą apnuoginantys iškirpti drabužio elementai, trumpos palaidinės arba vėl į madą grįžę trumpi sijonukai.
Iš kitos pusės vis dar madingi išdidinti siluetai, plačios kelnės, žemę siekiančios suknelės, apsiaustai, didelės patogios rankinės. Iš naujo atrastas mezgimas vasarai virsta nertu tinklelio audiniu. Gausybė aksesuarų: skarelės ant galvos, plaukuose, vietoje diržo ar ant riešo. Masyvūs papuošalai tendencijų topus dalinasi kartu su vasarai ypač tinkamais plastmasinių karoliukų vėriniais.
Vienos tendencijos yra laikinos, o kitos išsilaikys ir keletą metų. Pavyzdžiui, karoliukai tikrai laikini, o štai laisvi siluetai atspindi atrastą patogumo prioritetą.
– Esate ir vyrų mados ekspertė. Kas naujo laukia šioje srityje?
– Vyrų mada išgyvena drąsius pokyčius. Mes persvarstome vyriškumo ir moteriškumo sąvokų ribas ir tai ar apskritai jos yra. Mano akimis lytiškumo atskirtis madoje tampa vis beprasmiškesnė. Vyriška mada nebebijo spalvų, raštų, aksesuarų. Vienas ryškiausių simbolinių mados produkcijos transformacijos pavyzdžių yra rankinė. Tradiciškai vertinama kaip moteriškas aksesuaras, dabar rankinės vis labiau įsitvirtina ir vyriškose mados tendencijose. Ir kalbu ne tik apie krepšius, kuprines ar lagaminėlius, bet apie realias rankines nešiojamas per petį, delne ir panašiai.
Kaip pat pati švelniausia suknelė nesukurs moteriškumo grubiai moteriai, taip ir sodrios spalvos neatims vyriškumo iš vyriško vyro.
Moterų mados auditorija drąsiai ir daug metų eksperimentuoja su vyriškais drabužiais, aksesuarais, kvepalais ir t. t. Moterys noriai dėvi vyriškus laikrodžius ar vairuoja sportinius automobilius, tad natūralu, kad vyriška auditorija irgi nusipelno laisvės išbandyti kažką naujo. Taip, pavyzdžiui, vis daugiau dėmesio skiriama ir vyriškai auditorijai skirtai kosmetikai.
Pokyčiai gąsdina tik tol, kol yra naujiena. Kažkada moteris su kelnių kostiumu irgi buvo provokacija. Aš neabejoju, kad rūbas nedaro žmogaus žmogumi, tad, rūbas tikrai negali atimti vyriškumo ar moteriškumo. Lygiai taip, kaip pat pati švelniausia suknelė nesukurs moteriškumo grubiai moteriai, taip ir sodrios spalvos neatims vyriškumo iš vyriško vyro. Rūbas turi padėti išryškinti geriausią mūsų pačių versiją, tad, tai kas tinkama yra labai individualu.
Lytiškumui neutrali mados evoliucija nereiškia, kad išnyks klasikinis vyriškumas ar klasikinis moteriškumas, ji reiškia visiems vienodas galimybes pasirinkti. Tuomet pagaliau galime sakyti, kad šiuolaikinė bei ateities mada priklauso ne moterims ar vyrams, o asmenybėms.
