Su Lietuvos ir kitų šalių kompanijomis bei kūrėjais, taip pat tarptautinėmis agentūromis, tokiomis kaip WGSN bendradarbiaujanti V.Dias žvelgia kur kas plačiau nei mados rinka. Tik mąstant globaliai, analizuojant technologijų, finansų, tekstilės pramonės bei geopolitikos sritis, galima kokybiškai numatyti kelius ir įkvėpimo šaltinius besivystančiam mados verslui.
Apie tai V.Dias visiems, besidomintiems mada, skaitys nemokamą paskaitą „Įkvėpimo pliūpsnis“ ateinantį šeštadienį, 15 val. Vilniaus rotušėje, renginio „Mados Inventorizacija“ metu. Anot savo srities profesionalės, nujausti tendencijas ir jų paisyti yra labai svarbu, bet ne jos yra sėkmingos dizainerio karjeros pamatas.
– Pasaulio susidomėjimą subyrėjusios Sovietų Sąjungos šalys jautė Nepriklausomybės pradžioje. Ar galima sakyti, kad kartu su gruzino Demna Gvasalia ir prekės ženklo „Vetements“ sėkme, lenkiškojo „Vogue“ atsiradimu bei susidomėjimu post-sovietine estetika Lietuva ir Rytų Europos kūrėjai gavo antrą šansą pasinaudoti šia banga?
– Koks kitas Rytų Europos dizaineris yra dar žinomas be Denma Gvasalia? Taip, yra keli pasaulinėje mados rinkoje sėkmingai dirbantys dizaineriai, bet tai nereiškia, kad „pasaulis“ žvelgia į Rytų Europą kaip unikalų talentų šaltinį. Tai – netiesa.
Mados verslas yra dinamiška jėga, kur dizaineriai matuojami pagal talentą ir gabėjimus, prekių ženklai pažįstami per skleidžiamas idėjas, gaminius ir įtaką pasauliniams vartotojams.
„Sovietinė estetika“ buvo 2017-ųjų tendencija. Tendencijos išsilaiko gana trumpai, kelerius metus, tad nepainiokime tendencijų su talentais.
Visuomet drąsinu dizainerius pasitikėti savo kultūra, istorija ir vieta, kurioje kuria, bet tuopat metu maištauti ir kurti inovatyviai. Aš drąsinu vietinius dizainerius ir prekių ženklų kūrėjus įsivaizduoti savo gaminius įvairiuose kontekstuose. Kurti meistriškai, mąstyti originaliai, nenuobodžiai. Vertinti save ir savo kilmę, bet vystyti idėjas, jaudinančias pasaulio mąstu.
Naudinga susitapatinti su savo dizainu, įsivaizduoti savo gaminius, dėvimus skirtingo sudėjimo, skirtingos kilmės žmonių ir kitaip nei čia (juk ne kiekvienas yra lietuvis, gyvenęs sovietmečiu ar slavas).
Aš drąsinu dizainerius iš naujo suvokti pasaulį ir būdą, kaip jie kuria madą, pirkimo įpročius. Nekurti tiesiog drabužių, o rašyti savo manifestus, atrasti saviraiškos būdą, nesvarbu, iš kur jie yra kilę.
– „Made in Lithuania“, „Made in Poland“ ,„Made in Romania“, „Made in Estonia“, „Made in Ukraine“ (liet. „Pagaminta Lietuvoje“, „Pagaminta Lenkijoje“, „Pagaminta Rumunijoje“, „Pagamina Estijoje“, „Pagaminta Ukrainoje“) – kokią žinią pasauliui skleidžia tokios etiketės?
– Žvelgiant globaliai, „Made in Lithuania“ ar „Made in Estonia“ tiek skamba vienodai, tiek reiškia tą patį. Tai gali būti svarbu tik lokaliai. Užsieniečiams nėra didelio skirtumo tarp Latvijos ir Lietuvos ar net Rumunijos, nes jie visą regioną supranta kaip „Rytų Europą“.
– Šiandien klausimas „kur“ produktas buvo pagamintas nėra toks svarbus. Svarbiau – „kaip“ buvo gamintas ir „kodėl“, ar „kas“ jį sukūrė. Pirkdami mes vertiname produktus kaip visumą, neišskirdami šalių kaip gamintojų. Už produktą patį savaime mums svarbiau yra jo idėja bei efektyvumas. Dizainas nebeapsiriboja gaminiu ir formuoja naujas socialinio ir kritiško dizaino sistemas.
– Kokios galimybės pavieniams kūrėjams išpopuliarėti pasaulyje ir kokios būtų tiems patiems kūrėjams bendradarbiaujant, pavyzdžiui, dalyvaujant grupėmis showroom'uose, pasaulinėse madų savaitėse?
– Kolegų dialogas yra visada svarbus, kaip ir bendravimas su kitais rinkos žaidėjais – mados žurnalistais, pirkėjais, distributoriais, redaktoriais ir t.t.
Persikelti nuo „aš“ į „mes“ yra labai svarbu augantiems dizaineriams. Priklausymas organizuotai dizainerių bendruomenei visuomet sustiprina bet kokį projektą. Pasinaudojant tokia platforma lengviau užmegzti tiek vietinius, tiek tarptautinius ryšius. Jauniems kūrėjams tai šansas augti greičiau.
– Kuo galėtumėte paaiškinti „Julia Janus“ sėkmę regione? Ko kiti kūrėjai galėtų pasimokyti iš šio ženklo sėkmės?
– „Julia Janus“ vietinį identitetą išvystė visomis formomis. Suabejojusi, kokia yra baltiška tapatybė, dizainerė rado savitą atsakymą, ką reiškia būti baltu, gyventi čia, kaip gamta, maistas ir oras veikia kolektyvinę sąmonę.
Kartu su stipriu prekės ženklu ji sukūrė produkto tapatybę. „Julia Janus“ kaip prekės ženklas užpildė šiuolaikinių didesnio dydžio drabužių moterims bei vyrams spragą, o dizainerė Juljia Janus rado sprendimą, kaip kurti dydžių, amžiaus bei lyties nevaržomą demokratiją madoje.
Kita Julios sėkmės paslaptis – neblėstanti aistra darbui ir efektinga komunikacija su vietine žiniasklaida.
– Kuo apskirtai matuojama dizainerio sėkmė?
– Žinoma, mados kaip ir kitų verslo šakų sėkmė yra vertinama pagal pardavimus. Kuo daugiau parduodi, tuo daugiau galimybių turi didinti gamybos apimtis, siekti mažesnės savikainos bei didesnio pelno. Išaugę pardavimai taip pat suteikia galimybę investuoti į efektyvesnes rinkodaros kompanijas ir taip toliau. Tad toks yra paprasčiausias, nesunkiai išmatuojamas būdas įvertinti sėkmę.
Bet verslas nėra vien tik augantys pardavimai. Sėkmė taip pat yra ir gebėjimas išlaikyti protingą pusiausvyrą tarp kūrybiškumo ir verslumo. Svarbu būti kūrybiškam ir sėkmingai struktūrizuojant savo veiklą.
Turime mažų prekių ženklų pavyzdžių, gaminančių nedideliais kiekiais, bet laikomų sėkmingais dėl pasiekto žinomumo, krypties ir gebėjimo rasti savo vietą mados kultūroje.
