Susitikimas su Coco Chanel
Savo prisiminimų knygoje „Aš, Maja Pliseckaja“ autorė atvirai pasakoja apie tai, kaip, gimus jai neišnešiotai, septynių mėnesių, akušerė mamą guodusi, neva, kokia guvi mergaitė pasaulį išvydo, ji ne tik išgyvens, bet dar ir į Paryžių nuvažiuos... Pranašystė išsipildė 1961-aisiais, kai sovietų primabalerina, tiesa, jau tada dėl sąstingio kritikavusi Maskvos didįjį teatrą, vis dėlto buvo išleista išvykti su scenos partneriu į Opéra Garnier sušokti trijų spektaklių „Gulbių ežeras“.
Kai liesa smulkutė prancūzė, apsupta aukštų lieknų manekenkų, ištiesė pasisveikinti savo grublėtą ranką, šokėja pirmąsyk gyvenime tą akimirką pajuto, kad niekas kitas moters amžiaus neišduota, kaip jos rankos.
Prancūzų aukštuomenė ir meno elitas tiesiog aikščiojo iš susižavėjimo. Tarp tokių apsvaigusių nuo Majos talento – ir choreografas Roland’as Petit, ir aktorius Jeanas Vilaras, ir poetas bei žurnalistas Louis Aragonas, ir Paryžiaus primabalerina Yvette Chauviré, ir šokėjas bei choreografas Jeanas Babilée, taip pat švedų aktorė Ingrida Bergman. Paryžiuje gastrolių metu Mają lydėjęs ukrainiečių kilmės choreografas Serge’as Lifaris, beje, tarpukariu ir pokariu vadovavęs Paryžiaus operos ir baleto teatro baleto trupei, ūmai pareiškė, kad pamatyti Rusijos primabaleriną pageidauja ne kas kitas, o pati jos didenybė Coco Chanel – sutartu laiku ji laukia savo butike Cambon gatvėje.
Kai liesa smulkutė prancūzė, apsupta aukštų lieknų manekenkų, ištiesė pasisveikinti savo grublėtą ranką, šokėja, sako, pirmąsyk gyvenime tą akimirką pajutusi, kad niekas kitas moters amžiaus neišduota taip, kaip jos rankos. Tuomet Paryžiaus mados diktatorei buvo jau per aštuoniasdešimt.
Tuo, kas vyko, šokėja iš už geležinės uždangos ilgai negalėjo patikėti ir įsivaizduoti, o vėliau visa tai prisiminė kaip sapną: juk iki tol niekada nebuvo buvę, kad dviem žiūrovams – Majai ir Serge’ui – Coco Chanel surengtų rudens-žiemos kolekcijos peržiūrą. Rusų balerina visa tai stebėjo sulaikiusi kvėpavimą ir savo akimis netikėjo, kad garsiausia pasaulio modeliuotoja – vos per kelis žingsnius nuo jos.
Manekenių demonstravimu Coco tądien buvusi labai nepatenkinta: merginas kritikavo ir net barė, neva šios nemoka publikai deramai pateikti drabužio. Kai dizainerė Majai pasiūlė išsirinkti labiausiai patikusį, balerina taip sutriko, kad nė vieno rusiško skiemens neišlemeno. Beje, paradoksalu, kad Maja Pliseckaja, tiek daug bendravusi su Paryžiaus menininkais, iki savo gyvenimo pabaigos taip ir neišmoko prancūzų kalbos. Tačiau tai netrukdė užkariauti milijonų prancūzų simpatijų.
Tada drabužį Coco išrinko savo nuožiūra – baltą ansamblį – šilkinį švarką su militaristinio stiliaus sagomis ir sarafaną. Kaip prisiminė legendinė šokėja, bėgant dešimtmečiams, jis taip ir neišėjo iš mados. Kai dizainerė paprašė balerinos pavaikščioti su dovanotu drabužiu, vaizdas, kurį išvydo Coco, ją tiesiog pakerėjo. Ji ėmė ploti ir kvietė šokėją pasilikti dirbti modeliu jos mados namuose.
Trijulės susitikimas baigėsi tuo, kad Coco Chanel svečius pakvietė į savo namus, į to paties pastato antrąjį aukštą, ir aprodė prabangią savo papuošalų kolekciją, kurioje patys įsimintiniausi Majai pasirodė du eksponatai: apyrankė su smaragdu – caro Nikolajaus antrojo pusbrolio dovana – ir rubinų vėrinys, kurį kadaise (XVIII a.) ant riešo nešiojusi pati Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė...
Pažintis su Pierre’u Cardinu... ir ne tik su juo
Prancūzus stebino fanatiškas balerinos atsidavimas menui: net ir prapliupus lietui su perkūnija, kai žiūrovai dangstėsi skėčiais, Maja liko scenoje po atviru dangumi ir šoko taip dramatiškai, kaip ją įkvėpė Camille’io Saint Saënso „Mirštančios gulbės“ garsai
Tai nutiko Avinjono teatro festivalyje 1971-aisiais, kai mados metras su Nadia Léger (ši iš Vitebsko kilusi prancūzų dailininkė, modernaus meno atstovė, tuo periodu kartu su kutiurjė kūrė scenos kostiumus, įmantrius papuošalus, ypač seges) atėjo į Majos Pliseckajos koncertą, kuriame ji šoko „Karmen“, „Mirštančios gulbės“ ištraukas. Tada prancūzus nustebino fanatiškas balerinos atsidavimas menui: net ir prapliupus lietui su perkūnija, kai žiūrovai dangstėsi skėčiais, Maja liko scenoje po atviru dangumi ir šoko taip dramatiškai, kaip ją įkvėpė Camille’io Saint Saënso „Mirštančios gulbės“ garsai. Modeliuotojas taip susižavėjo šokėja, kad panoro iškart po koncerto susipažinti, o jau po metų jai sukūrė visus baleto „Ana Karenina“ kostiumus.
Vėliau tą patį pakartojo ir to paties pavadinimo filmui, netrukus piešė drabužių eskizus baleto spektakliams pagal A. Čechovo kūrybą: „Žuvėdra“, „Dama su šuniuku“... Kai Rusijos primabalerina kuklindamasi paklausė, ar maestro negalėtų sumodeliuoti kostiumų kino juostai „Pavasariniai vandenys“ (pagal I. Turgenevą), prancūzas savo pritarimu net nedvejojo ir entuziastingai sutiko. Anot Majos, dizaineris ją per visą gyvenimą yra apipylęs karališkomis dovanomis. „Jis modeliavo už tūkstančius, bet iš manęs nepaprašė nė skatiko“, – yra sakiusi legendinė šokėja.
Dar prieš dvidešimt metų, darydamas su šia primabalerina interviu, iš jos išgirdau, kad „kaip rusė, jaučiuosi tada, kai valgau silkutę, o kaip prancūzė, kai apsivelku Yves’o Saint Laurent’o suknelę“.
Ji iki gyvenimo pabaigos neturėjo ištikimesnių draugų už savo sutuoktinį kompozitorių Rodioną Ščedriną, belgų choreografą Maurice’ą Béjart’ą, tiesa, anapilin išėjusį 2007-aisiais, ir Pierre’ą Cardiną. Maja savo spintoje nematė kito prekių ženklo kaip „Pierre Cardin“. Tiesa, šis jos prisipažinimas gal kiek sutirštintas, simpatijos kiek hiperbolizuotos, nes dar prieš dvidešimt metų, darydamas su šia primabalerina interviu, iš jos išgirdau, kad „kaip rusė, jaučiuosi tada, kai valgau silkutę, o kaip prancūzė, kai apsivelku Yves’o Saint Laurent’o suknelę“.
Beje, šio dizainerio kostiumai papuošė Mają, kai ji 1973-aisiais šoko spektaklį „Serganti rožė“, kurį specialiai šiai balerinai pagal Gustavo Mahlerio muziką pastatė choreografas Roland’as Petit. Nors Yves’as Saint Laurent’as turėjo savo mūzą – aktorę Catherine Deneuve, tačiau siekė antrosios – Majos Pliseckajos. Ir apskritai šis dizaineris rusų kultūrai nebuvo abejingas, netgi savo ištikimąjį mopsą pavadino Mužik.
O Pierre’as Cardinas? Šiandien jis eina 93-iuosius, ir šios moters dėka, kadaise dažnai susitikdamas su ja viešbučiuose, savo namuose Paryžiuje ar jos namuose Maskvoje, giliau pažino sovietinio gyvenimo ypatumus ir įsitikino, koks vis dėlto skaudus skirtumas tarp socializmo ir kapitalizmo, taip pat pamatė, kad socialistinėje visuomenėje daugybė talentingų žmonių, tačiau pasmerktų vergauti už menkus honorarus ir stulbinamai prastas gyvenimo sąlygas.
Maja Pliseckaja buvo pati talentingiausia maestro manekenė, jo stiliaus ikona, mados namų reklaminis veidas, spinduliuojantis ne tik šiaip moteriškumą, bet ir kultūrą, artistiškumą; gebantis drabužį pateikti taip, kad jis veiktų tarsi atskiras personažas. Štai kodėl Maja Pliseckaja praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, jau būdama solidaus amžiaus, tapo mylimiausiu garsaus Niujorko mados fotografo Richardo Avedono fotomodeliu. Anot Pierre’o Cardino, gimusi sovietinėje aplinkoje, Maja savo laikysena ir mąstymu, savo įvaizdžiu taip ir netapo sovietine moterimi – tokia, kokias matydavome rusų kine, sporte, gamyklose ar net ant sovietinio mados podiumo...
