„Man imponuoja jaunimas – jis pradėjo diktuoti vyrų madą. Net klasikinį kostiumą vilki kitaip: nebijo patrumpintų kelnių, nuogų kojų ar trumpų kojinių, užsega vieną švarko sagą, o ne visas (pagal senovinį mūsų vyrų standartą). Vyrų silpnos vietos – baimė ryžtis drąsesniems sprendimams, atsainus požiūris į aprangos kodus. Užsienyje jų paisoma, tikrai atsakingai rengiamasi; palyginus lietuvius su kokiais italais, skirtumas labai didelis. Pastariesiems savaime suprantama, kad prie smokingo turi būti šilkinės kojinės iki kelių, o daugelis mūsų vyrų apie tokias net nėra girdėję, nors jos būtinai turi būti mūvimos iškilmingose ceremonijose ar oficialiuose priėmimuose. Gal kai kam tai atrodo smulkmena, bet ji reikšminga... Užsienyje yra taip. Lietuva niekada nieko nediktavo ir nediktuos. Mes galime tik atsilikti arba vytis.
Kaklaraištis visada turi būti iki diržo, ne ilgesnis. Baisi klaida – surištas didžiulis trikampis mazgas, didesnis už nosį, be to, negražu. O gražu – dvigubas mazgas, kuris yra siauresnis. Nėra skoninga ryškus ar stambiai raštuotas kaklaraištis. Aišku, jis turi būti pritaikytas prie marškinių arba prie fantazijos. Diržas derinamas su batais ir pan. Atrodo, tokie elementarūs dalykai, bet ne visi į juos kreipia dėmesį.
Reikia suprasti, kad atrodyti gerai – vienas iš gyvenimo malonumų. Bet apie kokį įvaizdį galima kalbėti, jei lietuviams trūksta elementarios tolerancijos?
Lietuvoje išvaizda nesureikšminama, vyrai nenori būti pastebimi, galvoja, kad rūpintis savimi – tuštybė, gėda. Daugeliui to nė nereikia: jie yra traktoristai ir nori būti traktoristai. Gyventi kitaip reikia norėti. Reikia suprasti, kad atrodyti gerai – vienas iš gyvenimo malonumų. Bet apie kokį įvaizdį galima kalbėti, jei lietuviams trūksta elementarios tolerancijos? Tai puikiai atskleidė neseni įvykiai, samprotavimai, kas vyriška, kas nevyriška. Todėl žmonės kartais net bijo atrodyti kitaip, nes gali būti nesuprasti. Gyvename provincijoje ir tuo mėgaujamės. Kur esame, taip ir elgiamės, taip ir atrodome.
Kadangi man tie dalykai įdomūs, aš stebiu aplinką: žiūriu, kaip žmonės elgiasi, kaip puošiasi. Stilius nėra vien apranga – tai visuma. Nepakanka vien sėdėti ant sofos, vartyti žurnalus ir svarstyti, kokias kojines ar kostiumą dėvėti. Lietuvoje mėgstama rūšiuoti, kas stilingas, kas nestilingas. Bet kartais, kai tas stilingasis prasižioja arba parodo savo manieras, dingsta visas grožis. Ir „Gucci“ kostiumas ima atrodyti kaip iš Gariūnų. Brangus laikrodis ar išpuoselėti nagai niekada neatstos inteligentiškumo.
Man kostiumas – saviraiškos priemonė. Juo deklaruoju, koks mano gyvenimo būdas, kaip noriu atrodyti. Dažniausiai jo net nekeičiu į jokį kitą drabužį. Kostiumas – proga pasipuošti, aš jo nevadinu nei dalykiniu, nei buitiniu. Jis įstato į rėmus, verčia pasitempti, duoda elegancijos; su juo vyras visada atrodo taip, kaip moteris su korsetu. O detalės gali keistis priklausomai nuo nuotaikos: gal aš šiandien noriu tikro šilko kaklaraiščio ar linksmos fantazijos, gal – akinamai baltų marškinių krakmolyta apykakle, kurie skalbiami ne skalbyklėje ir lyginami ne žmonos, o patikimi tik profesionalams. Tokie marškiniai – vienas įspūdingo vyro požymių. Kaip ir kokybiška kostiumo medžiaga, neatbrizgę rankogaliai, nenudėvėtas, neapsmukęs švarkas, ne per plačios kelnės. Tokios detalės labai daug pasako apie žmogų.
Niekada nepadlaižiauju jokioms tendencijoms. Perku tai, kas man patinka, ir tas daiktas gali būti nors dešimties metų senumo. Nemėgstu diktato, nenoriu prie nieko taikytis – diktuoju pats sau. Galiu nueiti į kokį nors Paryžiaus outletą – nejaučiu jokio diskomforto, nes kuriu įvaizdį, kuris nepavaldus laikui. Aišku, man patinka geros parduotuvės. Labai mėgstu „Gucci“, ypač jų batus, patinka „Lanvin“, nors ne viską įperku; turiu mėgstamų nenupopsintų brendų, kurie yra kitokie ir kurių drabužis, matai, yra vertybė – ne skuduras. Nors dabar eiti į parduotuves ar stebėti, kas ten vyksta, nėra mano siekiamybė. Dirbdamas stilistu tiek visko prikaupiau, kad ilgai užteks, ir visai nestresuoju, kad pirkta prieš trejus ar ketverius metus.
Daugiausia esu sukaupęs švarkų. Ir – šalikų: turbūt esu pirkęs visų garsių brendų. Bet jei kalbėtume apie kolekcionavimą, esu kvapų kolekcininkas. Turiu gal šešiasdešimt buteliukų kvepalų ir, priklausomai nuo nuotaikos, juos keičiu. Jei būna bloga, jie padeda jaustis geriau. Man kvapas – buteliuke uždaryta emocija. Jis – kaip džinas, kuris išlenda iš butelio. Kvepintis ir turėti didelį pasirinkimą – dar vieni svarbiausių gyvenimo malonumų. Darau tai dėl savęs, ne dėl kitų ir tikrai nesuku galvos, ar malonu šalia esantiems. Jei nepatinka – jų problema.
Šiame gyvenimo etape man visai nesinori tų baltų marškinių su krakmolyta apykakle. Tačiau puikiai jaučiu, kur ir kaip dera atrodyti. Kartais visai netraukia puoštis ir kur nors eiti, ir draugauti, ir rodyti pozas, bet prisiverčiu, prisitaikau prie aplinkos... Nūnai mano gyvenimas (ir hobis, ir visa kita) – gėlių žiedai, o vazų formos man dabar gražesnės už moterų formas. Todėl galiu būti be švarko, su išteptais marškiniais. Koncentruojuosi į tai, ką kuriu, ir tenkinuosi tuo, kad žmonės man sako komplimentų. Šiuo metu mano įvaizdis nublankęs, bet manykime, kad komplimentų gaunu ne vien už gėles – už visą savo kompleksą.“
