Negalėčiau tvirtinti, kad sugriežtintos pečių linijos ir kieto konuso formos sijonai reiškia, kad moterims meilės visai nebereikia, kad jos trokšta kažko kito. Bet iš vyrų kaklaraiščių paltams pasiskolinti damastų raštai ir „Prada“ dujokaukės krepšį primenanti cahier rankinė atrodė lyg kažkokia agresyvios epochos nuojauta. Tokia silpnosios lyties garderobo estetika šį vasarį atrodė sukrečianti.
Žvelgiant į mados podiumus tapo aišku, kad moteris kitą žiemą keis gundymo principus. Vis dėlto ji norės atkreipti partnerio dėmesį, tačiau nesikankins stypčiodama ant aukštakulnių. Atvirkščiai, ji rinksis batus grubiu padu „carro armato“ (it. tanko šarvai), juos ausis kartu su trumputėmis liurekso kojinaitėmis, kurios reikalingos tam, kad pabrėžtų sijono-kelnių ilgį.
Vakarui tiks švarkai iš vyriško Welso princo (it. Principe di Gales) audinio „a scatola“ (it. dėžės formos). Jie paslėps visus figūros nesklandumus ir, iš pirmo žvilgsnio, atrodys tikrai labai vyriški. Dar ir dėl to, kad po tokiais švarkais bus būtina vilkėti odos liemenę. Tačiau galiausiai viskas stos į savo vietas, nes dailiosios lyties įvaizdį suminkštins po šiuo garderobu vilkimas „apatinukas“.
Tai tokia suknelė iš plonyčio šilko tvilo, kuri, atrodytų, niekaip netinka žiemai, bet galiausiai viskas harmoningai susibalansuoja – dėl skirtingų svorių, faktūrų, atspalvių. Ir, be abejonės, storų, prie „aptinuko“ iš pažiūros visiškai netinkančių milo kojinių ir lakuotų „francesine“ (it. koledžo batelių). „Kiton“ mados namų savininkė ir stilistė iš Neapolio Maria Giovanna Paone šią harmoniją paaiškino primityviai, bet tiksliai: „Viršuje – vyriška, apačioje – moteriška.“
Vyriška – reiškia karališkas damastas, gabardinas, plaukuota, bet standi vilna su kašmyru. Prisiminkite, tai absoliučiai priešinga vyro spintai. Eglutės audinio ir „piede de poul“ ( it. gaidžio pėda) faktūra ir moteriškame garderobe yra, tik paltas – standus, net kietas.
Sunku būtų teigti, kad „Brunello Cucinelli“ vilnos su kašmyru paltas – nežavus, nors labai neįprasta praėjus vos mėnesiui, stebėti tokį lyčių kontrastą.
Vyriškumo apraiškas moters garderobe kažkiek sušvelnins nertiniai. Jie – iš šiauštų atšiaurių pluoštų, tačiau vilkimi ant nuogo kūno. Taip žiemą liepia vilkėti medikai. Pasak jų, odos dirginimas gelbėja bronchus ir plaučius nuo infekcijų.
Švelnumo vyriškai moteriai kitą žiemą suteiks ir kailiai. Neįprasti, dėvimi „itališkai“, reiškia, be rankovių, ant megztuko, tarsi puspalčiai, tarsi pončai arba liemenės, kartais lyg šalis suvyniojami ant kaklo. Žinoma, kitokio nei audinys atspalvio, švelnūs, pasteliniai arba daugiaspalviai.
Tikriausiai šis vyriškumas taptų antipatišku, jei legendiniai Italijos madų namai, pavyzdžiui, „Agnona“ nesugebėtų iš archyvų ištraukti visokių senienų. Galbūt todėl kartais podiumai padvelkdavo netikėta Renesanso stancų nuotaika, pavyzdžiui, Florencijos Palazzo Vecchio Cinquecento salės atmosfera, kur spindi veidrodžiai auksiniais rėmais, akina kilimų dekoras, kelia baimę damasto minkštasuoliai ir kvapą gniaužia staltiesių nėrinių prabanga.
Visa tai vienaip ar kitaip atsispindėjo ant kai kurių kūrėjų podiumo, primindami 8-ojo dešimtmečio audinius, iš kurių kirpo paltus ir švarkus Cristobalis Balenciaga, Cristianas Dioras, Ives Saint-Laurentas ir Valentino Garavani...
Moteriška – tai trapūs ažūrai, lyg pasiskolinti iš Caterinos de Medici drabužių skrynios. Naujas „Gucci“ mados namų kūrybos vadovas Alessandro Michele kuo puikiausiai suvokė, kuo jis gali pranokti savo pirmtakę Fridą Giannini. Ogi, panašiai kaip daro „Dolce&Gabbana“ mados namai, jungdamas sena ir nauja.
Milano turtuolių palikuonys jau gieda himną naujam intelektualumui, kai podiumu žengia moteris pitono odos paltu su minkštais kailiuko dekorais, tačiau talija – suveržta trispalviu visiems gerai pažįstamu tasmos diržu. Tai – sena ir nauja.
Galbūt maloniai nuteikianti Renesanso nuotaika butų privertusi pamiršti ritmingą Milano savaitės kalendorių, jei ne agresyvūs Roberto Cavalli podiumo akordai: nepatikėsite, bet italių dievinamas odos švarkas „chiodo“ kitąmet beveik sieks žemę. Tai pirmosios dienos naujiena. Ir vėl mintys apie agresiją. Nors Milane ji žavi, provokuojanti, bet verčia įtempti raumenis.
Iššūkiai, technologijos, atradimai ir pasikartojimai. Kai kam mada gali pasirodyti lyg žaidimas, bet per šešias savaites dienas pristatytas 184 kolekcijas suka galingą mados industrijos mašiną. Būtent jos dėka Milanas ir laimi prieš kitas mados sostines.
Per penkiolika minučių stilistas perteikia publikai ne tik kolekcijos idėją, socialinį kontekstą, bet ir atspindi mūsų laikmetį, mados namų stilių. Per tas penkiolika minučių žurnalistas privalo suprasti ir paaiškinti kitiems stilisto idėją. Kad žinotume, kaip gyvensime, kaip vilkėsime kitąmet. Tokia mados savaitės specifika.
„Mada – tai ne tik muziejinis drabužių spindesys, tai sunkus daugybės žmonių darbas“, – taip Milano mados savaitę 2016–ųjų vasarį atidarė Italijos premjeras Matteo Renzi ir iš karto tapo mados pasaulio dievaičiu.
Mados žinovai akylai seka premjero žmonos garderobą ir kol kas nerado prie ko prikibti. Tai sukėlė įtarimų, kad būtent sinjora Renzi turėjo įtakos premjero sprendimui pasekti savo pirmtakų iš Didžiosios Britanijos ir JAV pirmosios ledi pavyzdžiu ir surengti Milano Palazzo Reale (it. Karalių rūmuose) pietus mados galingiesiems.
Gyva flora dekoruota salė, rafinuotas jūros gėrybių meniu, intelektuali muzika ir prie ilgo stalo jie – Giorgio Armani, Donatella Versace, Diego della Valle, Renzo Rosso, Ermanno Scervino, Anna Dello Russo, Anna Wintour ir Franca Sozzani ir dar daug daug kitų, elegantiškų, vilkinčių eilutėmis „su misura“ (it. pagal išmatavimus) ir tobulai įliemenuotomis sukniomis. Nors kartą Milane šventė ne tik jų svečiams ir klientams, bet ir jiems patiems – itališkos mados legendos kūrėjams.
Keletas tipiškai toskanietiškų premjero „battuta“ (it. kandžių replikų) ir audra aplodismentų. Žaviam valstybės vyrui, Milano mados savaitei ir vyriškėjančiai moteriai. Tai taip itališka, žavu, prabangu ir žmogiškai paprasta.
