Darbo vieta sau
„Man patinka kurti vienetinius drabužius, nes tai tampa tikru iššūkiu. Nemėgstu rutinos, norisi išskirtinumo, savitumo, todėl stengiuosi kiekvieną drabužį sukurti skirtingą, išmėginti kažką naujo. Jei mano rūbai galėtų kalbėti, jie visi pasakytų, kaip kruopščiai juos stengiuosi kurti, su kokia pakilia nuotaika ir džiaugsmu tai darau“, – taip apie savo kūrinius kalba dizainerės kelią pradedanti M.Alavočiūtė.
Vis dėlto šie žodžiai šiandien galėjo skambėti kiek kitaip, jei mergina vieną dieną nebūtų ryžusis visko mesti ir visiškai atsiduoti didžiausiai savo aistrai – drabužių kūrimui. Dar taip neseniai gižietė dirbo Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje įsikūrusiame Paežerių dvaro ansamblyje ir paslapčia svajojo apie dizainerės karjerą. Vakarais grįžusi po darbo namo ji sėsdavo prie rūbų nėrimo, tačiau to laiko jai akivaizdžiai buvo per mažai. O ir darbe jaunai merginai norėjosi pokyčių bei sprendimų laisvės. Galiausiai ji pasiryžo tam, kam ryžtųsi tikrai ne kiekvienas žmogus – metė darbą. Tai padariusi ji pamažu ėmė įgyvendinti savo svajones.
Net ir gyvenant kaime visi keliai yra atviri. Svarbiausia – turėti noro ir nebijoti siekti savo svajonių.
Jaunimo garantijų iniciatyvos pirminės intervencijos projekte „Atrask save“ Monika įgijo reikiamų žinių verslui kurti ir nusprendė pretenduoti į Europos Sąjungos finansuojamo projekto „Naujas startas“ skiriamą subsidiją. Už gautas lėšas M.Alavočiūtė įsigijo kompiuterinę mezgimo mašiną, kompiuterizuotas daugiafunkcines siuvimo mašinas, lyginimo sistemą, lazerines graviravimo-pjaustymo stakles ir kitą panašią įrangą. Ji dabar merginai padeda greičiau ir lengviau kurti drabužius.
Įkūrusi IĮ „Monalos dizainas“, ji džiaugiasi susikūrusi sau darbo vietą.
„Net ir gyvenant kaime visi keliai yra atviri. Svarbiausia – turėti noro ir nebijoti siekti savo svajonių“, – sakė jauna dizainerė.
Atsitiktinė pažintis
Nuo mažens dainuojanti, grojanti fortepijonu, aktyviai dalyvaujanti visuomeninėje bei kultūrinėje veikloje M.Alavočiūtė domėjosi ir rūbų kūryba.
„Pamenu, kai būdama keturiolikos metų pasiėmusi popieriaus lapą piešdavau rūbus. Tiesa, viskas tuo ir užsibaigdavo. Vieni pirmųjų mano darbų buvo smulkūs gaminiai, nerti papuošalai, maudymosi kostiumėliai, kepuraitės. Neslėpsiu, kad svajojau sukurti kažką įdomaus ir savito. Norėjosi save realizuoti, daryti tai, dėl ko nebūtų gaila laiko ir pastangų. Norėjau išlaisvinti susikaupusias idėjas, kurti drabužius tokius, kokie patinka man, ir nedrąsiai parodyti juos kitiems. Galiausiai nusprendžiau, jog pakaks svajoti, o reikia imti ir daryti. Taip gimė mano pirmoji suknelė“, – prisiminė pašnekovė.
Galiausiai nusprendžiau, jog pakaks svajoti, o reikia imti ir daryti. Taip gimė mano pirmoji suknelė.
Greitai iš aplinkinių sulaukusi pagyrų, Monika nusprendė nesustoti ir kurti toliau. Taip ji pamažu atrado savo širdžiai labai brangią veiklą. Rūbų nėrimą mergina netgi palygino su meditacija: kurdama rūbus ji nusiramina, užmiršta viską aplinkui.
„Aš neapsiriboju vien nėrimu. Esu sukūrusi keletą proginių suknelių iš audinių, o jas papuošiau savo rankų darbo dekoracijomis“, – pasakojo M.Alavočiūtė.
Merginos kurtus rūbus įvertino ir garsus šalies modelis Solveiga Mykolaitytė. Su ja gižietę suvedė kita atsitiktinė pažintis. Dar dirbdama Paežerių dvare mergina susipažino su marijampolietėmis fotografe Edita Valinče ir aksesuarų kūrėja Jolanta Dumbliauskiene. Šios moterys į Paežerius užsuko atsitiktinai, ieškodamos tinkamos vietos planuojamai fotosesijai.
Bendraudama su marijampolietėmis Monika prasitarė, kad ji laisvalaikiu mėgsta kurti drabužius. Parodžiusi savo darbų pavyzdžius, jauna mergina sulaukė pasiūlymo juos panaudoti fotosesijoje, kurioje turėjo dalyvauti ir S.Mykolaitytė. Tokios progos M.Alavočiūtė negalėjo praleisti.
Jau greitai Monika planuoja pristatyti savo rūbų kolekciją. Tą daryti ją dar labiau paskatino minėta fotosesija su S.Mykolaityte, kuri dėvėjo būtent gižietės kurtą suknelę.
„Nors su Solveiga susipažinau tik per fotosesiją, tačiau su ja dirbti buvo labai smagu. Abi esame patenkintos rezultatais, netgi turime daugiau bendrų planų ateičiai“, – sakė Monika.
Koncentruojasi į ateitį
Šiuo metu Monikos diena neapsiriboja aštuoniomis darbo valandomis. Ji gulasi ir keliasi su vis kitomis idėjomis bei planais. Kuriant rūbus merginai visiškai negaila savo laiko ir jėgų. Ji pagaliau jaučiasi esanti savo rogėse.
Visi mano darbai – eksperimentai. Aš neneriu pagal schemas, kurios yra internete ar rankdarbių knygelėse.
„Dažnai manęs žmonės klausia, per kiek laiko aš nuneriu vieną ar kitą rūbą, tačiau tikslaus atsakymo niekada neturiu. Rūbus kuriu iš daugybės raštų, ilgai jų ieškau, atrinkinėju, lyginu, nepatikusius iškart ardau ir ieškau tinkamesnio. Visi mano darbai – eksperimentai. Aš neneriu pagal schemas, kurios yra internete ar rankdarbių knygelėse. Nerdama kuriu pati – pati ir mokausi iš savo klaidų. Darau tai, kas, mano manymu, yra stilinga ir gražu“, – prisipažino pašnekovė.
Daugybę idėjų savo galvoje turinti mergina stengiasi jas išsaugoti, nupiešdama popieriaus lapuose. Tik po daugybės koregavimų prasideda pats procesas: perkami siūlai, audiniai, vyksta konstravimas, nėrimas ir siuvimas. Dažnai galutinis rezultatas visiškai skiriasi nuo pradinės idėjos.
Merginos galvoje sukasi daugybė planų ir idėjų ateičiai, tačiau apie juos ji vengia kalbėti garsiai. Ji niekuomet nesididžiuoja tuo, ką yra padariusi, tačiau visuomet koncentruojasi į būsimus savo darbus.
„Manau, kad svarbiausia į savo kūrinius įdėti dalį širdies, daug meilės ir kruopštumo. Jei tikėsi tuo, ką darai ir nuoširdžiai dirbsi, sėkmė tikrai aplankys“, – neabejojo pašnekovė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Stiliaus idėjos: pažiūrėkite, kaip rengiasi 40–90 metų mados tinklaraštininkės
