Projektui „Grožis be filtrų“ papročių žinovė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja pasidalijo mintimis ne tik apie grožio supratimą mūsų prosenelių, senelių Lietuvoje. Kalbėjomės apie mamų, močiučių ir kitų artimųjų įtaką pasitikėjimui savimi žengiant per brandos slenksčius, grožio klaidas ir receptus, o taip pat saiką, kuris gelbsti nuo kraštutinumų.
Ar tikrai grožis yra šiuolaikinis kraitis?
„Anksčiau vaikai tėvų namuose nebūdavo dykaduoniai. Kiekvienas vos tik paaugdavo ir galėdavo kažką sąmoningai padaryti, gaudavo pareigų ar darbelį pagal jėgas. Tėvai gi pagal kiekvieno stropumą, darbštumą, rūpestingumą, skirdavo dalį – dažniausiai pinigais ar žeme – tiek sūnums, tiek dukterims savarankiško gyvenimo pradžiai“, – priminė etnologė G.Kadžytė.
Dabartiniais laikais, etnologės nuomone, kraitis yra ne grožis, o išsilavinimas, žmogaus sukauptas potencialas gyvenimo pradžiai. Buvo laikas, kai tėvai išlaikydavo įsimylėjėlių poras, tačiau dabar, kaip pastebi, G.Kadžytė, jauni žmonės dažniau patys kuria bendrą gyvenimą, pasirūpindami iš ko ir kur gyventi.
Grožio idealas skirtinguose visuomenės sluoksniuose skiriasi
Graži moteris – tai platūs klubai, iškili krūtinė skaistus veidas, ilgos, storos kasos. Moters idealas – kad „ir prie svečio, ir prie pečiaus, ir prie tanciaus, ir prie ražančiaus“? Vis dėlto, kaip atkreipia dėmesį etnologė G.Kadžytė, visose visuomenėse, taigi, ir Lietuvoje, skirtinguose sluoksniuose grožio supratimas skyrėsi.
„Dvarų panaitės iš kilmingų šeimų turėjo būti blyškiaveidės, smulkutės, persmaugtu liemenėliu, taip gorsetais suvaržytu, kad net kvapo trūksta. Ir tik todėl, kad mes labiau įpratę save vertinti kaip paprastų žmonių, labiau žemdirbiškosios, kaimo kultūros tautą, grožį siejame su tuo, kas natūralu: žmogus turi būti sveikas, darbingas, vaisingas, kad perduotų paveldą ateinančioms kartoms“.
Grožis, sveikata ir charakteris – susiję
Ar grožis buvo siejamas ne tik su sveikata, bet ir su gerosiomis charakterio savybėmis? Etnologės nuomone, taip, nes charakteris ir sveikata labai susiję: „Jeigu žmogus cholerikas, isterikas, tai jau nėra sveikas. 99 proc. ligų, kaip sakoma, nuo nervų“.
Kalbėdama apie grožio supratimą, kuris buvo būdingas žemdirbiškai kultūrai, G.Kadžytė vardija, kad moteris turėjo būti stamantri, pakankamai pilna, gražių apvalių formų, nes tai reiškė sveikatą, sugebėjimą dirbti, gimdyti vaikus, kurių, jei viskas gerai, šeimos turėdavo ne po kelis, o net po keliolika. Reikėjo juos išmaitinti, išauginti.
„Auginančioms vaikus močiutės patardavo, kokiomis žolelėmis prausti, kokias dar priemones naudoti, tarkim, jeigu vaikelis pageltęs – kad atgautų kūdikio rausvumą. Jeigu gimdavo mergaitė, be abejo, būdavo siekiamybė, kad ji ištekėtų, nes jeigu neištekės, kur dėsis. Vienišas žmogus visada būdavo lyg ir nuošalėje, tad vestuvės anuomet būdavo labai svarbu“, – pabrėžė etnologė.
Didžiausia puošmena – gražūs plaukai
Jeigu mergaitė turtingų tėvų, grožį galbūt galėjo atstoti pinigai, bet jeigu neturtingų – tik jaunumas ir grožis. Puošmena visų pirma buvo vešlūs, ilgi plaukai, kurių nedengdavo merginos kol mergaudavo, o ištekėjusios moterys, aišku, slėpdavo po skarelėmis.
„Jeigu plaukai žvilgantys, kasos – storos, tai irgi ne tik grožio, bet ir sveikatos požymis. Dzūkas rašytojas Romas Sadauskas Demeniškių kaime rengdavęs Tarmių atlaidus vienuose iš jų yra pasakojęs, kad jo gimtinio kaimo merginos turėjusios labai gražias, storas kasas, nes jas plaudavo vandeniu su ežeriuko užutekyje augančiais ajerais. Visos moterys žinojo, jog ajerų lapai ne tik klojami po kepamos duonos kepaliukais, bet ir kad ajerų nuoviras stiprina plaukus. Šviesiaplaukės prisirinkdavo ramunėlių, kad šiomis praskalauti plaukai įgautų auksinio atspalvio, tamsiaplaukės naudojo topolių spurgų nuovirus“, – vardijo G.Kadžytė.
Kokias grožio priemones naudoti, kaip ir kitą gyvenimiškąją išmintį vyresnės moterys perduodavo mergaitėms patarimais, bendra veikla ir pan.
Kuo praustis, kad veidas būtų skaistus?
Veidą dėl grožio, sakydavo, reikia prausti ryto rasa. „Kai anksti rytą atsikeli, pabraidai basomis po rasas viskas suaktyvėja, kraujas pradeda geriau tekėti, – sakė etnologė. – Praustis rasa būdavo labai geras dalykas, nes kiekvienas lašelis toks skaidrus ir šaltas. Joninių naktį jaunimas palydėdavo saulę, šokdavo ir per patį tamsumą, vidurnaktį, eidavo maudytis, o saulei tekant ir ryto rasoje išsivoliodavo“, – pasakojo etnologė.
Kitur sakoma: prauskis kovo sniegu. Tai pavasarinio tirpsmo sveikas, šaltas, natūralus prausiklis. Kol atmosfera nebuvo užteršta, G.Kadžytės žodžiais, viena buvo upėse ir ežeruose praustis ir plaukus skalauti, kas kita – šulinio vandenyje, kuris dažniau kietokas, tad ypač plaukams prisirinkdavo lietaus vandens.
Kad ir koks žmogus būtų, ras sau vietą
Išvaizda ir sveikata rūpindavosi ne tik jaunos, bet ir vyresnio amžiaus moterys. Dar ir dabar gajus posakis, kad norėdamas sužinoti, kokią turėsi žmoną per visą gyvenimą, pažiūrėk į jos motiną. Jei stamantri, sveika, tiesi – tikėtina, jog ir dukra tokia išliks.
Visada žmonių būta visokių, tačiau kiekvienas, pasak etnologės, rasdavo sau vietą, kaip kad minima XIX a. dainoje „Tur bajoras tris dukras“: Aukšta, laiba – dėl bajoro/Tamsi, juoda – dėl čigono/Trumpa drūta – dėl artojo. „Kokio sluoksnio moteriškė, tokių savojo sluoksnio standartų laikėsi. Šiandien taip pat – kad ir koks žmogus būtų, jis vietos ir laimės gali sau rasti“, – neabejoja G. Kadžytė.
Svarbiausia – saikas
Jei žmogus turi kokį nors trūkumą, kodėl jo nepaslėpus, jei įmanoma. Arba kodėl neparyškinus turimo privalumo. „Bet svarbu saikas, – atkreipia dėmesį etnologė. – Tarkim, kas nors pasibalindavo veidus miltais, tai kiti juokais pūsdavo, kad ta pudra lėktų. Saiko stokojantis žmogus nenatūraliai, nemaloniai atrodo“.
Pasiblaškius po trumpalaikes madas, galop grįžtama prie to, kas natūraliai gražu ir sveika. Kaip priminė G Kadžytė, vienu metu buvo madingas šokoladinis įdegis: nuo ankstyvo pavasario žmonės saulėje vartydavosi stipriai nudegdami, ir tik po kurio laiko suprato, kad tai ir melanomą gali išprovokuoti ir kitas sveikatos problemas.
„Senųjų dvarų panelės, kurios žiemas leisdavo Vilniuje, Kaune, kituose Europos miestuose, vasaromis parvažiavę į kaimo dvarus eidavo pasivaikščioti tik rytą po pusryčių arba vakarop, kai nekaršta. Ir visada – su skrybėlaitėmis, pirštinaitėmis, skėčiais, kad saulė kuo mažiau paveiktų. Dirbantys laukuose, kaip matome iš senų nuotraukų, nešiodavo šiaudines skrybėles – ne tik vyrai, bet ir moterys ant skarelių. Jeigu saulė veidą užgriebdavo, parėję namo nusiprausdavo pienu, dar geriau – išrūgomis. Iki šiol nudegę šoka ieškoti grietinės ar bent kefyro“, – sakė G.Kadžytė.
Saikingumas visada buvo ir išliks svarbus. Etnologės žodžiais, jei kas turi saiko jausmą, niekada neįpuls nei į badavimą, nei į persivalgymą, neįpuls į nusivylimą, kad viskas jame negražu, ar į pasipūtimą, kad toks jau gražus, jog nėra gražesnio.
„Saikas – kai žmogus turi savivertę, realiai atitinkančią jo esybę. Kai neperspaudžiama nei į vieną, nei į kitą pusę. Tada daugelis problemų savaime atkrinta“. Etnologė Gražina Kadžytė.
Vertinga ne tik pozityvi patirtis
Paauglėms, jaunoms mergaitėms brandaus, ramaus požiūrio į save dažnai trūksta. Tačiau etnologė primena mylinčių mamų, krikšto mamų, močiučių ir kitų įtaką: „Mes matome – jeigu šeimoje nestinga dėmesio vienų kitiems ir meilės, vaikams lengviau pereiti paauglystės slenksčius, nes žinos, kad visada bus su kuo pasitarti, kam paverkti, bus kas nuramina, pataria, padeda. Blogiau, kai suaugusieji užsiima savo karjeromis ar individualių malonumų siekiais, pamiršdami svarbią tiesą: jeigu jau sukūrėte šeimą, pakvietėte į šį pasaulį vaikus – esate už juos atsakingi“.
Patarlė juokauja: vaikai – pakol skverne laikai. Vadinasi, kol vaikai namuose, pasak G.Kadžytės, už juos atsakingi suaugusieji turi perduoti savo tėvišką, motinišką, senelių meilę, lygiai taip pat – ir gyvenimo patirtį.
„Ta patirtis gali būti įvairiai perimama. Gali būti pozityvioji patirtis, kai išmokoma savųjų sveikatos ir grožio receptų, bet gali būti pasakojimai apie patirtus neigiamus dalykus, perspėjant, kad tikrai neverta jų kartoti. Tarkim, XX a. 6-7 dešimtmečių jaunimas paleisti iš kolūkių sulėkė į Kauną, Vilnių studijuoti ir merginos per pačius žiemos šalčius, per pusnis lėkdavo į šokius išeiginiais bateliais, plonomis kaprono kojinėmis. Pasižiūrėkite, kiek dabar šlubuoja, sąnariais skundžiasi senyvų žmonių, dėl grožio susigadinusių sveikatą“, – atkreipė dėmesį etnologė.
Gerai, kad dabartinis jaunimas nevengia šiltų batų, šalikų, kepurių. „Vyresnės moterys, kai kurios vis dar vaikšto nepridengta galva, nors šaltis plaukams kenkia, ir ausys nuo vėjų prikursta. Protingos merginos kaip reik apsimūturiuoja šaliais. Tos, kurios atranda senesnių kartų išradingus skarelių rišimo būdus – gražiai, įdomiai atrodo. Nežinau, ar tai mada, ar supratimas, kad sveikata reikia rūpintis, nes dar teks ilgai gyventi, tačiau tai yra teisinga“, – pasidžiaugė etnologė.
Apie savęs priėmimą
Paklausta, kokių nelaisvės pavyzdžių, kai dėl vyraujančių grožio standartų bandome iš savęs padaryti, kas nesame, o taip pat – tikros meilės sau apraiškų pastebi, papročių tyrinėtoja laisvę, laimę, meilę vadino neapčiuopiamais dalykais. Kiekvienas juos kitaip įsivaizduoja, kiekvienam jie skirtingus dalykus reiškia.
„Jeigu žmogus nori save keisti, vadinasi, nėra savimi patenkintas. Jei savimi nepatenkintas, nori nuolatos keistis, vadinasi savęs tokio nemyli. Nepagalvoja: jeigu Dievulis mane taip sukūrė, vadinasi, numatė, ką ir kodėl turiu šioje žemėje nuveikti. Neseniai skaičiau labai teisingą pastebėjimą apie Beatą Nicholson, jog didelė vertybė – jos pozityvumas: džiaugtis tuo, kokia yra ir ką daro. Ir visus tai labiausiai patraukia“, – sakė etnologė G.Kadžytė.
Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil” .
