Kas ir kokia seksistinė ir senamadiška bebūtų ši I.Shaw 1939-ųjų istorija, joje išties išdėstomos to meto tiesos apie miesto gyvenimą ir su niekuo nepalyginamą džiaugsmą grožėtis žmonėmis.
Tie malonumai, kurių dauguma pastaruosius 16 mėnesių buvo pradingę, grįžo, kai išlindome iš savo olų. Bent vieno akylo stebėtojo pasitenkinimui, nemaža dalis mūsų, matyt, praleido tą laiką permąstydami keletą visuotinai priimtų tiesų apie tai, kam ką galima dėvėti.
Pavyzdžiui, Khoa Sinclairas karantiną traktavo kaip eksperimentų laiką, galimybę ir taip iš nelanksčios dvilytės sistemos jau išlaisvintą savo stilių perkelti į „kitą moteriškumo lygmenį“.
Taigi neseniai K.Sinclairas (26 m.) šiltą popietę išėjęs pasivaikščioti į Domino parką, esantį Vilijamsberge, Brukline, pasipuošė. Jo tatuiruotos rankos kyšojo iš trumpų, siaurų klostuotos „Issey Miyake“ suknelės rankovių.
