Būdama 15-os Ingrida išvyko mokytis į Vokietiją, į ten esančią lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją. Vėliau gyvenimas dėliojosi pagal planą – universitetas, dantų technikės pareigos, ramus ir užtikrintas darbas laboratorijoje…
Visgi tas saugumas Ingridos visai neramino. Širdy vis tiek knibždėjo mintys apie kažkada svajotą juvelyrės darbą. Stalčiuje dulkėjo seni eskizai, perlai, karoliukai, kristalai… Ir po 10 metų atėjo laikas visa tai ištraukti.
O ir aplinkybės sukrito tinkamos – kraustymasis į Lietuvą, naujas etapas čia, tai kodėl gi ir ne nauja specialybė? Paaukoti teko nemažai, tačiau svarbiausia, kad svajonė išsipildė ir mūza kūrėjos vis dar neapleidžia.
– Ingrida, kaip atrodė jūsų gyvenimas iki juvelyrikos?
– Baigusi mokyklą mokiausi dantų technikos ir dirbau dantų technikos laboratorijoje 10 metų. Taip pat mokiausi grožio paslaugų, mikropigmentacijos, turėjau mažą grožio saloną, kuriame dirbdavau po darbo laboratorijoje. Mano visi darbai buvo labai susieti su estetika ir grožiu.
Taip pat nuo vaikystės mėgau piešti, rankdarbius. Esu prinėrusi kalną servetėlių, primezgusi šalikų, išsiuvinėjusi paveiksliukų.
– Tai kaip gimė mintis pradėti kurti savo papuošalus?
– Po mokyklos ilgai sukau galvą, ką mokytis. Norėjau turėti galimybę reikštis kūrybiškai, bet iš to ir užsidirbti. Po ilgų svarstymų tarp juvelyrikos ir dantų technikos pasirinkau dantų techniką, nes suabejojau savo mūza ir galvojau, jeigu ji mane apleis – juk liksiu be darbo.
Dantų technika pasirodė solidesnis ir „stabilesnis“ pasirinkimas. Ir šiandien tikrai negalvoju, kad jis buvo neteisingas. Apskritai, manau, kad netgi pati dantų technika mane išmokė labai daug svarbių techninių dalykų, kantrybės, nuoseklumo, tikslumo. Visa tai puikiausiai galiu pritaikyti papuošalų kūryboje. Prieš tai su freza apdirbdavau keramikinius dantukus, o dabar gręžiu perlus. Niekas kaip ir nepasikeitė.
Vakarinė mūza po ilgos darbo dienos dantų laboratorijoje mane visada apleisdavo.
– Pirmuosius savo papuošalus ėmėte piešti dar 2009-aisiais, tai kodėl tiek laiko delsėte, iki kol ėmėtės realių veiksmų?
– 2009 metais pradėjau mokytis dantų technikos, bet galvoje vis tiek kirbėjo mintys apie juvelyriką. Vis galvodavau, kad nueisiu į porą kursų, nusipirksiu šiek tiek medžiagų ir pradėsiu meistrauti, bent vakarais po darbo. Pasibraižiau idėjų, parsisiunčiau mineralų iš Indijos, gėlavandenių perlų, pradėjau vakarais kurti, bet ta vakarinė mūza po ilgos darbo dienos dantų laboratorijoje mane visada apleisdavo.
Beje, turiu tokį charakterio bruožą, jei kažką darau, tai 100 proc. pasineriu kaip fanatikė. O su tokiais vakariniais pabandymais buvo neįmanoma pasiekti maksimumo. Atrodydavo – noriu ir net viziją matau, bet nieko neišeina. Pasidaviau.
Supakavau viską atgal į dėžutes su mintimi – kada nors… Bet instinktyviai žinojau, kad prie visko sugrįšiu. Ir sugrįšiu tada, kai galėsiu skirti 100 proc. laiko ir energijos. Taip ir bėgo laikas, o aš tą dėžutę su mineralais, replytėmis, brėžiniais tampiausi su savimi 10 metų neatidarydama. Iki 2019-ųjų.
– Kiti sakytų – dirbate odontologijos versle, dar Vokietijoje – juk aukso puodas! O jūs visgi viso to išsižadėjote dėl kažkokio meno, kur nėra nieko aiškaus – nei kiek uždirbsi, nei kada atlyginimas atkeliaus, nei kaip pirks darbus… Juk nuolatinė įtampa!
– Kai jau žinojau, kad važiuosiu gyventi į Lietuvą, mąsčiau, ką veiksiu grįžusi. Turėjau tris variantus: dantų technika, grožio sritis arba, pagaliau, papuošalų kūryba. Žinojau, kad tam reikės didelių investicijų ir daug laiko. Nedariau nieko neplanuotai ir nutrūktgalviškai.
– Teko susiveržti diržus?
– Gyvendama Vokietijoje paskutinius metus prieš išvykdama į Lietuvą dirbau per du darbus ir taupiau juvelyrikos startui. Gyvenau be pramogų, be jokių naujų drabužių.
Teko pasėdėti ir „ant grikių“. Taupiau visur, kur galėjau. Būdavo – atsisėdi dirbtuvėse nuo ryto ir sėdi iki išnaktų. Jokių kavinių, koncertų, atostogų, suknelių. Dirbau tiek, kad nespėčiau išleisti pinigų. O jei spėju, vadinasi, per mažai dirbu.
Teko pasėdėti ir „ant grikių“. Dirbau tiek, kad nespėčiau išleisti pinigų. O jei spėju, vadinasi, per mažai dirbu.
– Kodėl to paties verslo nekūrėte Vokietijoje?
– Tiesą pasakius, dar prieš trejus metus net negalvojau grįžti į Lietuvą. Po 19-os metų Vokietijoje buvau ten įsikūrusi, turėjau daug draugų, darbą, man ten viskas tiko ir patiko, nieko netrūko, išskyrus lietuvišką gamtą. Gyvenau didmiestyje judraus miesto gyvenimą.
Tačiau mano gyvenime atsirado vyras, kuris gyveno Lietuvoje. Ilgai nesvarstėme, kuris važiuos pas kurį, visada svajojau gyventi arčiau gamtos, o būtent taip gyveno Justinas. Gan greitai susikroviau daiktus ir 2019 metų rudenį grįžau į Lietuvą, į Dzūkiją, apsuptą miškų ir ežerų. Ideali vieta kurti!
– Kaip atrodė pati „Birsėnaitės“ prekių ženklo pradžia?
– Grįžusi į Lietuvą įsirengiau jaukiai mažas patalpas, kur nuo ryto iki vakaro viską planavau – pačią idėją, vizualą, įpakavimo dizainą, ieškojau tiekėjų, išbandžiau ir užsisakiau skirtingų detalių, perlų, mineralų, tikrinau jų kokybę, ieškojau geriausių ir tinkamų mano kūrybai.
Šitas niekam nematomas kūrybinis procesas truko 8 mėnesius, nuo ryto iki vėlumos, su nesėkmėmis, sėkmėmis, ašaromis nuo pervargimo ir džiaugsmo. Buvo labai intensyvu! Ačiū vyrui už kantrybę ir palaikymą. Jis vis užsukdavo į dirbtuves ir primindavo, kad gerčiau vandenį ir nepamirščiau valgyti. Dažnai ir namo ragindavo grįžti, nes visai pasimesdavau laike. Taip jau su tais fanatikais būna…
Norėjau kuo greičiau pradėti kurti, jau turėdama aiškią liniją, nesiblaškyti. Aš suvokiau, kad reikės investuoti labai daug laiko, daug ko atsisakyti. Tiesą sakant, dabar jau ruduo, o aš vasaros net nepajaučiau, ji buvo už mano dirbtuvių lango – ežerai, saulė. Bet taip išėjo visiškai natūraliai, nesinešioju viduje tokio jausmo, kad kažką praleidau. Anaiptol, labai džiaugiuosi pagaliau tai pradėjusi.
– Bet turėjo būti baisu – juk tiek laiko taupai pinigus, ruošiesi verslui, dar tiek pat laiko grynini idėją ir… O jei nepavyks?
– Man nebuvo baisu pradėti. Susiradau ir grožio salone patalpas, kur vis padirbdavau su mintimi, kad jeigu su papuošalais visiškai nesiseks, dirbsiu vėl grožio srityje. Man visada labai svarbu jausti stabilumą, nemėgstu nežinios.
Žinojau, kad mano papuošalai yra skonio reikalas – gal patiks tik keletui, gal šimtui, o gal išvis niekam, tik man.
– Nemėgstate nežinios, bet pasirinkote vieną iš nestabiliausių sričių...
– Manau, viskam ateina laikas, taip pat atėjo laikas mano ryžtui kurti, paleisti visus tuos įsivaizduojamus „stabilumus“ ir pradėti viską nuo nulio.
Žinojau, kad mano papuošalai yra skonio reikalas – gal patiks tik keletui, gal šimtui, o gal išvis niekam, tik man. Bet tada būčiau rami – nes pabandžiau, atidaviau 100 proc. Tada būčiau ėjus toliau, gal vėl grįžčiau pas dantukus, gal į grožio saloną. Niekada nebijojau ieškoti darbo ir apskritai dirbti. Tai gal dėl to gana lengvai visa tai pradėjau.
Aišku, kartu buvo ir jauduliuko. Norėjau viską padaryti taip, kaip įsivaizduoju, jei neišeina, darau, kol pavyksta. Jei veriant vėrinį ar gręžiant perlus kažkas nepavyksta, galiu tai daryti 10 kartų ir daugiau, kol pavyksta.
Ir kas keisčiausia, aš šitoje nesėkmių fazėje visiškai nesinervinu, man nesunku kartotis. Mama kartą mane stebėjo dirbančią ir sakė: man jau žiūrint „nervas ima“, kaip tu gali taip smulkiai krapštinėtis visą dieną. Manau, šitos ramybės išmokau dantų technikoje. Labai puiki savybė.
– Lemtingąjį žingsnį pastūmėjo žengti ir tai, kad pati neradote, kuo pasipuošti per savo vestuves, tiesa?
– Taip, prieš vestuves ieškojau auskarų sau! Ir Lietuvoje neradau to, ko norėjau. Pati asmeniškai nemėgstu blizgučių, norėjosi subtilumo, modernios klasikos, bet ne nuobodžios, visur matytos. Neradau niekur viduriuko tarp juvelyrikos, bižuterijos ir geros kokybės, kuri nekainuotų tūkstančių.
– Minėjote, kad meistro technika būna labai brangi… Reikės dar daug laiko, kol tai atsipirks?
– Kiekvienas verslas skiriasi, kiekvienam verslui reikalingos skirtingos investicijos. Be to, aš nepradėjau gaminti iškart dideliu tiražu. Visko pradžioje buvo po vieną, po du.
Teko susipirkti techniką perlams ir metalui apdirbti, juvelyro frezą, grąžtelius, fotostudiją pasistatyti dirbtuvėse, fotoaparato objektyvą ir taip toliau. Kada tai atsipirks, nenutuokiu. Po truputį. Negalima norėti visko iš karto juk.
Be to, kuo mažiau tikiuosi arba išvis nesitikiu, tada viskas išeina labai natūraliai. Ar ši taisyklė tinka visiems, nežinau, bet man – tai tikrai.
– O ir jūsų pradžia atrodo įspūdinga – papuošalų nuotraukos darytos Monake… Kiti sakytų – kam reikia, juk galima ir Lietuvoje tą patį padaryti, ir daug pigiau turbūt.
– Natūraliai išėjo ir fotosesijos Monake. Man svarbiau pats žmogus, t. y. modelis, o ne vieta. Gabrielė yra labai graži, protinga ir autentiška, labai mėgstu jos natūralų grožį, paprastumą, šilumą bendraujant. Jai patinka mano kūryba, o aš labai džiaugiuosi, matydama ją su mano kurtais papuošalais. O kadangi Gabrielė gyvena Monake, vykome pas ją.
– O kalbant apie konkurenciją – atrodo, kad dabar kas antras save vadina kūrėju. Šioje srityje konkurencija didelė, gal net žiauri?
– Konkurencija kaip ir visose srityse yra didelė, bet aš apie tai negalvoju! Pasaulis didelis, jei nepatiks papuošalai lietuvaitei, patiks gal prancūzei. Nesistengiu įbrukti ir parduoti. Kuriu tą, ką pati nešiočiau, man papuošalai kaip paveikslai – nutapau ir parodau. Esu tikra menininkė, ne verslininkė. Ir be galo džiaugiuosi, kad per tokį trumpą laiką atsirado, kam jie taip pat patinka!
– Bet kaip šiais laikais būti unikaliu ir išskirtiniu tarp visų?
– Nelyginu savo kūrybos su kitų, kiek daro ar kaip tai daro. Darau tai, kas mano galvoje, inspiracijų, idėjų semiuosi ir gamtos, žmonių, meno. Sukurti kažką, kas dar neegzistuoja, turbūt neįmanoma.
Gerai paieškojus tikrai atrasime kažkur kažkokių panašumų, ypač jeigu tai klasikinis dizainas. O va sukurti kažką ir įdėti į tą kūrybą save, netgi į visiškai klasikinį dizainą, pateikti pagal save, aprašyti savomis mintimis – tikrai įmanoma! Ir tuomet įmanoma išsiskirti, nes mes gi visi unikalūs. Manau, būti savimi – pats geriausias būdas būti unikaliam.
Patarčiau turėti planą B ir C, ir dar D būtų neblogai. Nebijoti grįžti vėl į seną darbą arba ieškoti naujo. Ir tikėti, kad pasiseks, bet nepanikuoti, jeigu ne!
– Ką spėjote išmokti? Jeigu reiktų antrą kartą vėl viską pradėti nuo pradžių, gal kažką darytumėte kitaip, kokių klaidų nebekartotumėte? Ką galėtumėte patarti kitiems, kurie galbūt irgi svajoja apie kažką savo?
– Spėjau išmokti kai kurių techninių dalykų inkrustuojant akmenis, gręžiant perlus, veriant vėrinius. Pradžioje tikrai daug perlų skrido į šiukšlių dėžę, bet dabar jau pradedam susidraugauti. Apskritai, manau, kad su kiekvienu nauju dizainu mokausi naujų dalykų. Tai kūrybos dalis, ir mene galima taip pat tobulėti.
Jei tektų pradėti nuo pradžių, viską daryčiau lygiai taip pat. Gal tik kilimą ir grindų dangą dirbtuvėse rinkčiausi kitą – vienspalvę. Visgi nukritus 2 mm dydžio skaidriam akmenukui kartais praleidžiu ant grindų labai ilgai, ieškau ir burbuliuoju, kol randu. Ir dar, netaupyčiau perkant įrankius! Jie tarnaus žymiai ilgiau ir atliks savo darbą 100 kartų geriau. Sutaupysit laiko ir pinigų.
Nukritus 2 mm dydžio skaidriam akmenukui kartais praleidžiu ant grindų labai ilgai, ieškau ir burbuliuoju, kol randu.
O tiems, kas svajoja, bet nedrįsta, patarčiau išsiaiškinti, kodėl bijo pradėti. Tikrai nepatarčiau tiesiog viską mesti ir stačia galva pasinerti į nežinomybę. Pasitaupyti, susiskaičiuoti išlaidas.
Patarčiau turėti planą B ir C, ir dar D būtų neblogai. Nebijoti grįžti vėl į seną darbą arba ieškoti naujo. Ir tikėti, kad pasiseks, bet nepanikuoti, jeigu ne! Tiesiog sau sakyti, kad imu, darau iš visos širdies, galbūt konsultuojuosi su rinkodaros specialistu, kaip parduoti produktą. Tai menininkams tikrai nėra lengva, jie dažniausiai turi auksines rankas, bet nežino, kaip tą visiems parodyti.
– Dar nebuvo nė akimirkos, kai būtumėte pagalvojusi: ir ką aš sau galvojau, reikėjo man likti sėdėti saugioje dantų technikės kėdėje?
– Nebuvo nė akimirkos. Galvoje turiu dar 100 neįgyvendintų idėjų ir dizainų, galvoje dirbu greičiau nei fiziškai. Šiuo metu esu papuošalų ir vizualo kūrėja, modelis, fotografė, buhalterė. Visa didelė komanda viename. Ar spėju? Ne. Kartais ir 15 valandų per dieną neužtenka.
