Tai įrodo ir prekių ženklo „Cacka Pacacka“ papuošalų kūrėja Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė, per palyginti neilgą laiką subūrusi tūkstančius jos kūrybos gerbėjų. „Cacka Pacacka“ – tai mano gyvenimo būdas, filosofija ir planas, kaip padaryti pasaulį gražesnį. Per laimingas, save mylinčias moteris“, – sako Ieva.
– Ieva, galbūt jau vaikystėje itin mėgote puoštis ir linkote į rankdarbius?
– Vaikystėje visiškai nepripažinau suknelių ar baltų didelių kaspinų plaukuose. Mano vaikystė prabėgo auginant žiurkėnus, gaudant tritonus ir lakstant dviračiu. Dar dabar turiu tėčio padarytą lanką. Nepamenu, į ką šaudydavau, bet pats faktas, kad mergaitė žaidė su tokiais žaislais, iškalbingas (šypsosi).
Norą gražiai atrodyti ir puoštis pajutau sulaukusi paauglystės. Tuomet ir prasidėjo stiliaus paieškos. Visada mėgau išvaizda išsiskirti iš kitų ir esu dėkinga tėvams, kad jie man tai leido. Mano mama – profesionali mezgėja. Ji išmokė mane ir nerti, ir megzti, ir siūti. O tėtis gamina nuostabius darbus iš medžio – net prabangioms jachtoms yra daręs baldus ir kitas nepaprastai sudėtingas detales. Mūsų šeimoje įprasta nuolat ką nors dirbti ir kurti.
– Kaip jus įtraukė būtent papuošalų kūrimas?
– Du ryškesni gyvenimo įvykiai gerokai prisidėjo prie to, kad pasukčiau šiuo keliu. Gera mano draugė turėjo gražią idėją, pasitikėjo manimi, todėl tapau rankdarbių žurnalo „Karoliukai“ redaktore. Natūralu, kad dirbdama tokioje srityje pradedi daugiau domėtis, atrasti naujų dalykų.
Iki šiol puikiai prisimenu, kai sumaniau pasigaminti ryškius auskarus iš užtrauktukų. Deja, antro tokio pat nepavyko pagaminti, o ir šiaip tas daiktas, kurį pasiuvau, nepriminė auskaro, tad nusprendžiau jį perdaryti į segę. Ją tuoj pat nugvelbė mama, įsisegė į švarką ir atrodė nuostabiai. Taip po truputį ėmiau kurti papuošalus iš užtrauktukų. Pirmuosius užsisakė kolegės, draugės. O tada pamaniau: kodėl nesusikūrus „Facebook“ puslapio? Taip mažais žingsneliais perėjau tik į kūrybą ir cackų pasaulį (šypsosi).
– Ką jums asmeniškai reiškia „Cacka Pacacka“?
– Tai – mano gyvenimo būdas, filosofija ir planas, kaip padaryti pasaulį gražesnį. Per laimingas, save mylinčias moteris. To ir siekiu kurdama, rašydama, išklausydama ir bendraudama su savo klientėmis ir gerbėjomis. Labai geras jausmas gauti grįžtamąjį ryšį ir suprasti, kad stengiuosi ne veltui. Kartais juokiuosi iš savęs, kad nedirbu tik tada, kai miegu. Bet, kaip minėjau, tai yra mano gyvenimo būdas, negaliu to vadinti darbu. Net vyras truputėlį purkštauja, kad per mažai esu mama ir žmona (šypsosi).
– Jūsų pasirinktas prekių ženklo vardas išties išskirtinis. Kaip dar stengiatės išsiskirti iš kitų papuošalų kūrėjų?
– Vardas užaugo pamažu. Beje, už jį esu dėkinga savo vyrui – tai jis sumanė mane, tiksliau, mano darbų visumą, taip pavadinti (šypsosi).
Labiausiai didžiuojuosi savo papuošalais iš užtrauktukų. Nuo jų viskas prasidėjo, todėl jaučiuosi jiems skolinga ir stengiuosi jų nepamiršti, nuolat suteikti naują formą, pateikti įdomiau ir naujoviškiau. Taip pat kuriu papuošalus-transformerius. Visos klientės džiūgauja, kad gali vieną daiktą pritaikyti įvairiais būdais.
– Kaip manote, ar svarbu atrasti savąjį braižą ir jį išlaikyti, ar svarbiau nuolat eksperimentuoti ir keistis?
– Svarbūs abu dalykai. Mėgstu eksperimentuoti ir negalėčiau kurti vis to paties. Man nuolat reikia ieškoti, augti, tobulėti, nustebinti save ir klientes. Bet svarbu visa tai darant turėti savo braižą ir stilių. Kitaip tarp gausybės kitų paskęsi.
– Jūsų kūryboje vyrauja šviesios spalvos, daug ryškių spalvų detalių. Tai turbūt daug ką pasako apie jūsų asmenybę ir mintis, emocijas, kurias norite perteikti.
– Nežinau, kurios spalvos man pačiai artimesnės – ryškios ar pastelinės. Manau, tai priklauso nuo nuotaikos ir metų laiko, nes saulės kiekis tikrai stipriai mane veikia. Kartais norisi kurti ir puoštis švelniai, subtiliai, kartais smagu padžiazuoti. Žinoma, labai daug priklauso ir nuo užsakovių norų, bet visada konsultuoju ir padedu atrasti aukso vidurį, kad nebūtų nei per blanku, nei per ryšku. Stengiuosi visada būti pozityvi ir tuo pozityvumu įkvėpti aplinkinius (šypsosi).
– Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas?
– Nors turiu atskirą cackų kambarį, kur yra mano valdos, bet jau kurį laiką svajoju apie atskirą studiją, kurioje galėčiau užsidaryti ir kurti, kad kartais būčiau nepasiekiama niekam. Kurdama atsiriboju nuo visko, kas tuo metu vyksta. Pasineriu į kitą pasaulį, dirbu visiškoje tyloje. O jeigu diena šviesi – geriau ir būti negali. Bet kokia mintis, pašalinis žmogus ar klausimai mane trikdo ir išblaško, todėl labai pykstu, kai taip nutinka. Pagauti tą kūrybos bangą nėra lengva. Labiausiai nemėgstu dirbti vakarais ir naktimis, bet, deja, būtent vakarais gana dažnai tenka užbaigti pradėtus darbus.
– Kaip manote, kiek svarbu šių laikų kūrėjui komunikabilumas, charakterio savybės? Juk labai dažnai kūriniai įsigyjami ne iš rankų, o nuotoliniu būdu.
– Teko girdėti, kad žmonės perka nebe prekę, o pardavėją. Manau, kad pasakyta labai daug tiesos. Kuo daugiau pasirinkimo variantų, tuo žmonės tampa išrankesni. Man dažnai tenka išgirsti, kad su manimi malonu bendrauti, kad esu kantri ir nepikta. Kad patinka mano rašomi tekstai, kad daug ką įkvepiu. Kaip minėjau, tikrai stengiuosi parduoti ne tik daiktą, bet ir emociją, filosofiją ir skleisti tam tikrą žinią. Manau, kad pagal tai mane žmonės ir atsirenka. Mano klientės tikrai ypatingos.
– Ar jus dažnai galima sutikti šalies dizainerių darbų mugėse, parodose? Ne visi kūrėjai jose jaukiai jaučiasi. Kaip yra jums?
– Aš tikrai stengiuosi nepraleisti progos dalyvauti mugėse. Tiesa, atsirenku, kur dalyvauti, nes manau, kad nereikia šmėžuoti bet kur ir bet kaip. Geriau mažiau, bet kokybiškiau. O apskritai mugėse jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Man labai gera gyvai pabendrauti su savo cackų bendruomene (taip vadinu „Cackos Pacackos“ gerbėjas), tad visada su nekantrumu laukiu tokių progų ir paruošiu staigmenų. Mugėse orientuojuosi į galimybę su žmogumi užmegzti ryšį, o ne parduoti. Gal tai ir nulemia sėkmę?
– Ar yra tekę sulaukti itin neįprastų pageidavimų?
– Negalėčiau įvardyti neįprastų užsakymų. Kiekvienas jų yra išskirtinis, kaip ir žmonių poreikiai. Kartais visko aptarimas, išanalizavimas ir diskusijos trunka ilgiau nei papuošalo gamyba. Tiesa, man būna labai smagu kurti, kai vyrai užsako papuošalus savo moterims. Tampame paslaptingais bendrininkais. Su kiekvienu diskutuojame apie tai, kas tiktų jo mylimajai, kviečiu papasakoti apie ją, kad galėčiau sukurti jai tinkamą papuošalą. Gera klausytis, kaip vyrai moka mylėti, bet jie ne visada supranta, kad tai savo mylimosioms reikia sakyti garsiai ir dažnai.
– Ar pastebite konkurenciją tarp papuošalų kūrėjų?
– Aš visuomet į kitas papuošalų kūrėjas žiūriu kaip į koleges, o ne kaip į konkurentes. Tačiau labai gaila, kad didžioji dauguma jų visas laiko konkurentėmis. Tiesa, kūrėjomis vadinu tikrai ne visas. Ir savęs kartais nedrįstu taip pavadinti. Kūrėjas atranda ką nors nauja, įkvepia kitus, ieško, o ne pramonės principu štampuoja tą patį dideliais kiekiais.
Man labai liūdna, kad ši sritis kiek išsikreipė. Aš tikrai skatinu visas kurti ir ieškoti, bet apmaudu, kai tokios kūrėjos vėliau įvairiuose forumuose aptarinėja kitų kuriančiųjų (tikrai tai darančių, bent jau ieškančių) darbų kainas, šmeižia ir t. t. Arba apeliuoja tuo, kad „pas mane pigiau nei pas aną“. Atrodo, kad turguje mėsą pardavinėja... Jos tarsi pyksta ar pavydi, kad kiti išdrįsta paprašyti tikros kainos už savo darbą. Manau, kad kai įdedi tikrai daug darbo, tai tiesiog renkiesi, arba laukti to, kuris tave įvertins, arba paminti savo orumą ir parduodi už bet kiek, kad tik pirktų.
– Palietėte opią temą. Ar dažnai susiduriate su pasakymu „per brangu“?
– Tai tikrai opi tema. Bet manau, jog išaugsime iš to mąstymo, kad rankų darbas turi būti pigesnis nei pramonės produktai. Man visiškai neskauda širdies dėl tų, kuriems mano kūryba atrodo per brangi. Turiu galvoje tuos, kurie gali sau leisti įsigyti patinkantį kūrinį, bet mano, kad neverta, o ne tuos, kurie tikrai tiesiog negali sau to leisti.
Žmonės vertina rankų darbo daikto kainą pagal jo savikainą, bet neįvertina, kad jo atsiradimas ne toks paprastas. Juk daugiausia kainuoja laikas, patirtis, pateikimas, bendra idėja ir visa kita. Aš gerbiu save ir kitus kuriančius žmones, bandau išlikti ori ir protingai įvertinti savo darbo kainą. Nors, tiesą sakant, net ir esamos kainos neatitinka realybės. Be to, pastebiu, kad įsigydami brangesnį daiktą labiau jį vertiname ir juo džiaugiamės. Nenorėčiau, kad mano papuošalai būtų lengvai pasiekiami bet kam ir jų būtų pilnos pakampės. Taip jie tik prarastų savo prasmę ir vertę. Kaip jau minėjau, geriau mažiau, bet kokybiškiau ir tikriau.
– Neseniai tapote mama. Ar tai turėjo įtakos jūsų kūrybinei veiklai: galbūt tam liko mažiau laiko ir noro, o gal priešingai – aplankė dar daugiau idėjų?
– Išties dukros atsiradimas buvo labai svarbus įvykis mano gyvenime, neabejoju, kaip ir kiekvienos mamos. Esu dėkinga savo kuriamiems papuošalams už tai, kad vėl atradau senąją save, kokia buvau iki gimstant dukrai. Ir įvyko paradoksas: teoriškai, jai gimus, laiko turiu mažiau, bet padarau daugiau, nes tą turimą laiką panaudoju dar efektyviau ir naudingiau. Be to, turiu stimulą – nudirbusi daug darbų visada apdovanoju save kokybišku laiku su savo dukra ir šeima.
– Esate labai aktyvi asmenybė, išbandžiusi nemažai skirtingų veiklų. Ar galima sakyti, kad jau atradote tai, kas jums teikia didžiausią džiaugsmą?
– Būtent dėl savo veiklumo atradau daug didelių ir mažų džiaugsmų. Kadangi esu maksimalistė, žinau, kad dar daug jų neatrasta ir tikrai neapsiribosiu tik esamais atradimais.
