Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, kolekcija jau pelnė tarptautinį juvelyrikos apdovanojimą ir yra pristatoma netradiciniu būdu – iš pirmo žvilgsnio kiek groteskiška poezija, kalbančia apie individualumo iliuziją visuomenėje ir mūsų namus.
Rugsėjo mėnesį CELSIUS 273 betono juvelyrika pelnė II vietą „GIT’S World Jewelry Design“ apdovanojimuose, kur dizainerė finale varžėsi su Tailando ir Irano atstovais.
Kaip teigia pati autorė, ši kolekcija – apie vienatvę minioje, nenumaldomą, nevalingą norą priklausyti – sau, bendruomenei ar rytojui.
G.Liudvinavičiūtės juvelyriniuose objektuose sovietinis daugiabutis yra it kasdienio gyvenimo simbolis, kvestionuojantis ir slenkantis mūsų suvokimo ribas: kur baigiasi bendruomeniškumas ir prasideda individualumas; ar galime sakyti, kad esame savimi, kai užaugame aplinkoje, kuri mus nevalingai keičia – norime to ar ne?
Kaip atspirties tašką dizainerė, naudoja sovietinio daugiabučio langų motyvą ir kvadratą, simbolizuojantį atskirus butus, kurdama masyvios architektūros utopiją, sumažindama ją iki juvelyrinių dirbinių.
Menininkė teigia, kad gyvendami daugiabučiuose negalime pabėgti iš bendruomenės, nes pats daugiabutis ją sukuria kaip duotybę. Kartu -paantrina, kad tokią duotybę iš esmės mums sukuria ir atėjimas į šį pasaulį.
„Esame įtraukti į socialinį burbulą, ir negalime ištrūkti iš bendruomenių, net atsiskirdami“, – sakė dizainerė.
Pati autorė teigia, kad dabar kaip niekad svarbu pergalvoti, ką mums reiškia namai, bendruomenė ir mūsų individualumas: „Vis daugiau laiko leisdami namuose kartais pamirštame, kas gyvena už sienos, o kartais – ir kas mes esame. Greitėjant gyvenimo tempui vis mažiau laiko lieka permąstyti, rodos, kasdieninį gyvenimą ir supančią aplinką.“
Paklausta, kodėl pasirinko tokį netradicinį pristatymo būdą – poeziją, dizainerė teigia, kad poezija palieka daugiau vietos interpretacijai, o kolekcijos tikslas nėra atsakyti į klausimus: „Norisi juos iškelti, permąstyti mūsų suvokimą.“
Odė Rytų Europos miegamiesiems rajonams
Betoninė laisvė pulsuoja į pėdas.
5 kvadratiniai metrai tylos -
Tarp monolitinių sienų.
Išsiskaičiuojam laimę
Pirmais antrais.
Ir letargu užmiegam.
Mes broliai
nerimo pilnais delnais,
Ant baltų pagalvių
žaizdomis nusėdam.
Kas žinos,
kaip kvepia pilkuma,
Maskvoje, Rygoj,
Minske ar Vilniuj?
Sapnuokit dangų,
Monolitai grius.
Mes liekame nuogi -
Ir vieniši, ir vieningi.
Atverki šarvuotas duris.
Kaimynų bute
Paskutiniame aukšte
Daužosi kolibriai.
Daugiabučių stogais
Teka vėjas rytų.
Kalbėk man,
Nors už tūkstančių mylių
Laumžirgiais lyk
Aš išgirsiu.
Uodžiu tuštumą
Atvertuos languos
Uždekime šviesą,
kad būtų jaukiau namuos.
Vos keli centimetrai iki tų – tų kitų,
Kurių apsimetam nepažįstant.
Tokie vieniši tarp žmonių.
Vos už sienos.
