Prekių ženklo sumanytojai Laurai Valačkaitei idėja kurti drabužius kilo prieš pusantrų metų. Ji džiaugiasi, kad visos jos kurtos kolekcijos sulaukė didelio pasisekimo tarp lietuviškai madai neabejingų moterų.
„Viskas prasidėjo nuo paprastos drabužių kolekcijos, skirtos kiekvienai dienai. Net pačiai keista, kad ji sulaukė didelio dėmesio. Vėliau sekė prašmatnesnė drabužių linija iš blizgančios medžiagos, kurią merginos pirko savo šventėms“, – pasakoja dizainerė.
Naujoji kolekcija „Vol.4 Sustainable Fashion“ pasiūta iš perdirbto džinso. L.Valačkaitė socialiniame tinklalapyje pasiskelbė, kad ieško senų, tėvų ar senelių jaunystės džinsų. Į jos skelbimą atsiliepė kelios merginos. Daugiausia senų džinsinių drabužių merginai davė jos senelis. Jį taip sužavėjo anūkės idėja, kad atidavė visus per gyvenimą sukauptus džinsinius drabužius. Kai kuriems jų buvo 10, o kai kuriems net ir 40 metų.
„Iš pradžių norėjau siūti džinsinius švarkus iš parduotuvėje pirkto džinso. Kolekcijoje nėra identiško džinso, tad kiekvienas drabužio modelis yra skirtingas. Skiriasi tekstūra, spalva. Kiekviena mergina su šiuo drabužiu atrodys unikaliai ir nepakartojamai. Visi drabužių modeliai puošti specialiai šiai kolekcijai pieštomis iliustracijomis, ryškiomis plunksnomis, stilingomis emblemomis“, – pasakoja kūrėja.
Dizainerė neslepia, kad kai kurias klientes iš pradžių gąsdina tai, kad drabužiai pasiūti iš seno džinso. Merginos mano, kad seni džinsiniai drabužiai buvo išardyti ir iš jų pasiūti nauji. Tačiau taip tikrai nėra. Iki virsmo stilingais džinsiniais švarkais ir liemenėmis buvo nueitas ilgas kelias.
„Iš pradžių džinsas buvo dezinfekuotas, vėliau skalbiamas aukštoje temperatūroje, išgarintas. Bijoti, kad kažkada švarkelis buvo senelio džinsai, tikrai nereikia. Šie drabužiai pasižymi ne tik unikalumu, bet ir nepriekaištinga kokybe. Jei džinsas nesusidėvėjo per 40 metų, tikrai nepasikeis per porą metų. Ši kolekcija skirta merginoms, kurios rūpinasi gamta, joms nėra priimtina masinė gamyba. Joms rūpi ne tik gražiai atrodyti, bet ir rūpintis pasaulio gerove“, – šypsodamasi sako L.Valačkaitė.