Profesoriaus teigimu, daug atsakymų į šiuos klausimus sugulė naujajame leidinyje, kuriame aptariamas individo įvaizdis, kodėl norime atrodyti taip, o ne kitaip. Knygos aprašyme teigiama, kad „įvaizdžio apibrėžčių yra nesuskaičiuojama daugybė, tačiau šis fenomenas sietinas su asmens savikūra, saviraiška ir savivaizdžiu, kitaip tariant, psichika, sufleruojančia individo savimonę.
Svarbiausi pasirinktos temos akcentai – individo santykis su visuomene, kurioje jis nesitikėjo gimti, su jos kultūra, socialinėmis, taip pat estetinėmis ir moralinėmis nuostatomis, vertybėmis, darančiomis didelį poveikį išvaizdos kultūrai, pavaldžiai tradicijoms, papročiams, įpročiams ir (arba) stereotipiniams jos vertinimams.“
Kodėl svarbu leisti vaikui pasirinkti drabužį?
Per knygos pristatymą prof. dr. E.Skerstonas trumpai užčiuopė keletą su įvaizdžiu susijusių aspektų. Vienas jų – savikūra ir kada gimsta įvaizdinis aš?
„Šiandien ruošdamiesi renginiui visi pagalvojote, kaip norite atrodyti. Vyrai tikriausiai tik susišukavo ir, ką po ranka rado spintoje, tai ir apsivilko. Moterys tam tikriausiai skyrė bent 15 minučių. Vien tai, kad ryte pagalvojate: ką šiandien rengsiuosi, reiškia, kad sau rūpite, ir savikūros procesas prasidėjo.
Taigi, išsiruošėte, pravėrėte namų duris, peržengėte slenkstį ir sutikote kaimyną – nuo šios akimirkos – jūs jau nebe tas „aš, kuris išėjo“, o tas, kuris kam nors prisistato. Tada mes jau tampame įvaizdiniais. Klausimas, kodėl mums svarbus tas įvaizdinis aš?
Iš esmės svarbu gyvenime kaip nors prisistatyti, kai esi vyresnio amžiaus, tačiau viso to pradžia siekia vaikystę. Ir čia, manau, labai didelė pareiga tenka tėveliams, artimiausiai vaiko aplinkai, kurie formuoja jo supratimą apie meninį skonį, arba meninę nuovoką.
Mūsų pirmavaizdis, kokie norime būti, gimsta mūsų vaizduotėje. Pirmas kūrybinis projektas yra vaiko pageidavimas vilktis kokį nors drabužį. Pavyzdžiui, mergaitė sako: šitos suknelės nesivilksiu. Mama sako: tu ją vilksiesi. Šiuo atveju, tai yra ne vaiko, o mamos noras, vaikas nesupranta. O mes nesuprantame, kad mūsų norai yra vertybė. Man visai neįdomu, kas ir ko nori, svarbu – ko noriu aš.
Uždrausdami vaikui pasirinkti tą drabužį, kurio jis nori, užmušate jo iniciatyvą, drąsą, jį gniuždote. Tai ataka į vaiko psichiką. Viso to padariniai gali išlįsti po daugelio metų. Ateityje vaikas gali bijoti prieštarauti, neturėti savo nuomonės, jo saviraiškos poreikiai gali būti dideli, o galimybės juos įgyvendinti – labai ribotos. Taigi čia yra kūrybinio projekto pradžia, kurio likimas bus labai abejotinas būtent dėl šių išvardytų priežasčių.
Vyresni žmonės dar atsimena tą močiučių, atsirėmusių į duris, frazę: „Šitaip atrodanti(-is) tu man niekur neisi.“ Kyla klausimas – kodėl? Kodėl tokia arba toks negaliu eiti, kas atsitiks? Iš namų išeinu aš ar močiutė? Mums tokiais atvejais visada atrodo – kas čia tokio? Pasakėme, ir tiek. Esame tėvai, norime valdyti, dominuoti“, – kalbėjo prof. dr. E.Skerstonas.
Vardinės tapatybės reikšmė
Pasak jo, Lietuvoje mažai aptarinėjami tokie dalykai kaip vardinė tapatybė – ką mums reiškia vardas? Yra siuvinėjamos monogramos, gaminami papuošalai su mūsų vardais ar inicialais. Profesoriaus teigimu, tai galbūt yra tam tikras ryšys su pasąmone, su tuo tikruoju „aš“, tik vyksta per daiktiškąją tapatybę.
Ateityje vaikas gali bijoti prieštarauti, neturėti savo nuomonės, jo saviraiškos poreikiai gali būti dideli, o galimybės juos įgyvendinti – labai ribotos.
„T. y. drabužyje mes įgyvendiname savo vardinės tapatybės požymius. Dovanojame monogramas, ši tradicija labai sena, imtina iš aukštuomenės tradicijų. Ir dabar, kai tenka lankyti pilis, matau monogramuotus indus, priklausančius tam tikrai šeimai. Jūs tikriausiai irgi ne vienas esate sulaukę palikimo su giminių monogramomis.
Ta tradicija buvo gaji visur, ir Sovietų Sąjungoje, perimta iš rusiškų, kadaise – iš bizantiškų tradicijų, krikščionybės pradžios. Jei pasigilintume plačiau, krikščionybėje matome šventųjų portretus su vardinėmis monogramomis. Aprašomoji tapatybės dalis, ne tik ikonografinė, yra labai svarbi“, – aiškino knygos autorius.
Pasak jo, kai kalbame apie savo tapatybę, jos profilius, reikia turėti omeny, kad patys sau esame labai svarbūs. Norėdami tuo įsitikinti, galite atlikti profesoriaus pasiūlytą eksperimentą: pasiimkite lapelį popieriaus ir per dieną, jei tik pasakote „aš, man, mano“, nubrėžkite brūkšniuką. Dienos pabaigoje, jo teigimu, tokių brūkšniukų suskaičiuosite daugiau kaip 50.
Kitas aspektas, kalbant apie vardinę tapatybę, – moterų pavyzdys. „Kai ištekate, jei norite, gaunate vyro pavardę, tiesa, dabar jos visaip trumpinamos. Klausimas – ar sunku priprasti prie vyro pavardės? Vienoms reikia labai daug laiko, kitos prie jos niekad ir nepripranta.
Vardinės tapatybės reikšmė yra labai didelė ir kartais dėl to turime tam tikrų rūpesčių. Pavyzdžiui, jei jūsų pavardė tokia, kad sunku nuspėti – jūs ištekėjusi ar ne, vyras, kuris su jumis susipažįsta, nežino, kaip su jumis elgtis. Jei jūs ištekėjusi, jis intuityviai elgsis vienaip, jei netekėjusi – galbūt jis taps jūsų gyvenimo draugu.
Iš vienos pusės čia kyla klausimas, kam slėpti savo santuokinį statusą, iš kitos – o kam jį demonstruoti? Aš visada ir drabužių, ir išvaizdos, ir savikūros bei saviraiškos atžvilgiu sakau, kad tai yra jūsų reikalas, svarbiausia – gera psichinė būklė, gerai dėl to jaustis“, – sakė prof. dr. E.Skerstonas.
Tęsdamas šią temą, jis pasiūlė pradėti nuo savęs. Kelti sau klausimą, ką aš apie save manau ir koks yra mano savivaizdis, t. y. kaip save įsivaizduoju?
„Čia reikėtų pamėginti įsivaizduoti, pamatyti save iš šalies. Labai sunku, nes mūsų vaizduotė nerodo visumos – fiziologinės biologinės tapatybės – kūno. Čia irgi yra didžiulė problema – to savivaizdžio derinimas su tuo įvaizdiniu aš, kuriuo norėčiau būti arba, kaip įsivaizduoju, koks galėčiau būti. Tada kyla klausimas, kaip to pasiekti, kuria linkme eiti?“ – aiškino profesorius.
Yra mamų, kurios supras, bet yra, ir kurios nesupras, kad vaikas turi teisę atrodyti, elgtis, kaip jo bendraamžiai, net jei mums tai nepatinka.
Yra tokia sąvoka išvaizdos mada, o dar platesnė – išvaizdos kultūra. Kai kalbame apie išvaizdos kultūrą, knygos autoriaus teigimu, kalbame ir apie įvairias saviraiškos galimybes – galite reikštis, atrodyti, kaip norite. Tačiau nebūtinai turite sekti kokia nors galiojančia tendencija. Čia jau jūsų meninės nuovokos dalykas, ką pasirinksite, kokia tendencija sekti arba nesekti.
„Yra emocinių priežasčių, kodėl jaunimas nori sekti kokia nors tendencija – nes jie nori būti šiuolaikiški. Kiekviena nauja karta vizualiai nepriima praeitos kartos – pavyzdžiui, vaikams būna gėda eiti su tėvais, nes mato jų nešiuolaikiškumą.
Yra mamų, kurios supras, bet yra, ir kurios nesupras, kad vaikas turi teisę atrodyti, elgtis, kaip jo bendraamžiai, net jei mums tai nepatinka. Prisiminkime save. O save mes pamirštame. Todėl, kad, dar kartą kartoju, mes sau esame labai labai svarbūs“, – sakė profesorius.
Kodėl egzistuoja mados?
Prof. dr. E.Skerstono teigimu, gimdami paveldime keletą savybių-jausmų: mėgdžiojimą – darome tai dažnai, bet tai nėra blogai; atmintį – pasąmonė įrašo dalykus, kurie mums labai svarbūs, mes įsimename tai, kas gražu; turime įgimtą orumo jausmą, jaučiame, kai varžomos mūsų laisvės, taip pat turime gėdos jausmą – jis labai skiriasi nuo orumo jausmo, nors jie dažnai painiojami.
„Sakoma, aš orus, dėl to turiu apsirengti, gėdijuosi savo kūno – bet tai yra skirtingi dalykai. Orumas susijęs su galimu pažeminimu iš išorės, ataka į psichiką – įskaitant ir tai, ką jau minėjau, – visokius draudimus. Žinoma, yra riba, aš čia nekalbu apie anarchiją, kraštutinį liberalumą, kai galima daryti viską, ką nori. Jei pažiūrėtume į gėdos jausmą, Antikos laikais tokios sąvokos nebuvo. Psichinė biologinė ir fizinė biologinė tapatybės buvo suvokiamos tokios, kokios duotos gamtos.
Beje, gamta pati sutvarkė įvairiausius dalykus: kiek ir ko turi būti, kaip ir kas turi elgtis, kur ir kas turi gimti ir t. t. Mes nežinome, kur gimsime. Tarkime, gimstame Irane. Socialinė, kultūrinė aplinka, religija – tokios, kokios ten yra. Ir štai asmuo ugdomas toje terpėje, su visais savikūros dalykais, madų, ne madų ir pan. Staiga jis sako: aš negaliu toje terpėje gyventi, mane visa tai slegia. Ir pabėga.
Žmogus nori laisvės. Nesvarbu, vyras ar moteris, jis nori laisvės.
Pats savo akimis esu matęs, kaip Dubajaus turtingų vyrų žmonos išvažiuoja į Paryžių, nusimeta čadras į spintą ir pasidariusios gražius makiažus eina į diskoteką. Žmogus nori laisvės. Nesvarbu, vyras ar moteris, jis nori laisvės. Tas vyrų despotiškumas yra kita tema, bet įsivaizdavimas, kad aš dominuoju kitos asmenybės atžvilgiu yra blogas, bet jis yra istoriškai susiklostęs per išgyvenimo instinkto poreikius.
Ir štai palikimas – sulaukėme mūsų laikų, tampame visi protingi, emancipuoti, mes suprantame, išmokstame vieni kitus gerbti – nors, tiesa, ne visi, čia irgi klausimas – kokį žmogų mes gerbiame? Tenka išgirsti: ai, ji lengvai gavo darbą, nes labai graži.
Bet grožis gali būti ir didžiulis trūkumas. Todėl, kad yra ir pavydo, kuris, beje, irgi yra įgimtas. Žmogus sau mano: o kodėl negaliu aš, jei gali kitas? Aš irgi noriu turėti tai, ką tu turi. Noriu atrodyti taip, kaip tu, nes į tave visi žiūri.
Technologijų pažanga irgi turi ryšio su elgesiu kaip mada. Kur yra tas kriterijus, kad turėčiau pasitikėti tuo subjektu, kuris turi 270 tūkst. sekėjų? Kodėl jo meninė nuovoka turi būti tobula? Neturi. Neiškristalizuota, neįrodyta, neapibrėžta. Apie grožį galime daug kalbėti, nes tai iš vienos pusės yra visiškas abstraktas, iš kitos – įspūdingas reiškinys, keliantis daug filosofinių klausimų.
Grožis gali būti ir didžiulis trūkumas. Todėl, kad yra ir pavydo, kuris irgi yra įgimtas.
Jei žengtume dar toliau, ta pati išvaizdos kultūra yra susijusi ir su politika, ir religija, ir kiekvieną veiksnį, kuris daro didelį poveikį kultūrai, reikėtų mokėti įvertinti. Važiuodami į svečius kraštus visada siūlome atsižvelgti į tų šalių kultūrą, prisitaikyti prie jų ir pan. Tai yra tarpasmeninio bendravimo tam tikros gairės, kaip reikėtų elgtis, jeigu nori būdamas svečiu pritapti prie tų žmonių. Kai kurie ir nepritampa.
Psichinė biologinė tapatybė iš esmės yra dominuojanti. Negali jos pakeisti, kad ir kiek stengtumeisi, nebent laikinai. Tai įrašyta DNR arba tuose smegenų signaluose, kurie mums sako: aš toks esu ir noriu būti toks, koks esu, o visa kita yra mano asmeninio pasirinkimo dalykas“, – kalbėjo profesorius.
