– Ar lietuviška mada įdomi pasaulinei rinkai?
– Taip, čia galima prisiminti Gruzijos pavyzdį, kai visiškai neįžymus gruzinas tapo labai įžymiu dizaineriu ir mados namų kūrėju. Kalbu apie dabartinį „Balenciaga“ dizainerį – Demna Gvasalia. Taigi nesvarbu, iš kur tu esi, aktualiausios yra tavo idėjos. Žinoma, tam, kad idėjos būtų pamatytos ir išgirstos, padeda tinkamas laikas ir tinkama vieta. Nėra naudos iš neišgirstų ir neįgyvendintų idėjų. Sakyčiau, kad nesvarbu, ar esi iš Lietuvos, ar Gruzijos, ar kitur, – svarbiausia, kaip tu dirbi ir stengiesi viską padaryti.
Idėjas skleisti labai paprasta šiais technologijų laikais, dabar tiesiog auksinis amžius. Jau 15–20 metų galime naudotis internetu, vienu spustelėjimu galima peržiūrėti ir pakomentuoti bet kokį straipsnį. Nors daug žmonių nežino, kur ta Lietuva, jie netrunka pamatyti straipsnį ar įdomų vaizdo įrašą.
– Kaip vertinate sąlygas dirbti, kurias turi Lietuvos dizaineriai?
– Sąlygos tokios, kokias pats susikuri. Mano credo – dirbk su tuo, ką turi. Lietuvoje viskas gana gerai, tik stinga dėmesio šiai meno sričiai. Juk mada nėra tik daiktai. Šiuo atžvilgiu valstybė absoliučiai niekuo neprisideda, o jei prisideda, tai labai silpnai. Kalbant iš verslo pusės, iš valstybės nėra jokios naudos. Jaunam, pradedančiajam verslui labai sunku. Tačiau lygiai taip pat valstybė nei skatina, nei prisideda ir prie kitų verslų.
Lietuvoje mados situacija liūdna. Yra daug mokymo įstaigų ir iš jų išeinančių žmonių, bet, kaip ir visur, pradžioje jie būna labai silpni.
Lietuvoje mados situacija liūdna. Yra daug mokymo įstaigų ir iš jų išeinančių žmonių, bet, kaip ir visur, pradžioje jie būna labai silpni. Aš pats nesimokiau mados dizaino. Taip jau nutiko, kad užsispyrimo buvo daugiau nei galimybių suklysti. Jaunimas, kuris ateina pas mus stažuotis, mokytis, dažnai būna susipažinęs su vos apčiuopiamais mados pagrindais, žino istorinių dalykų, bet praktiškai yra beviltiškas. Tuos jaunus žmones reikia mokyti iš naujo.
Dažnas mados studentas galvoja, kad mada – tai gražūs eskizai, daug sekėjų socialiniame tinkle „Instagram“ ar įžymūs žmonės, aprengti per tam tikrus šou. Iš tikrųjų, po kokių dvejų metų praeina ta banga, kai visi tavęs nori, nes atsiranda kitų jaunų kūrėjų, o tu tampi pabodęs. Tačiau vis tiek kažkaip privalai išlaikyti visą verslo modelį. Taigi pradedi prekiauti, kurti kam nors kitam, kolaboruotis. Kai kurie nemoka arba nežino, kaip tai padaryti. Žiūrint iš verslo pusės, tokių dizainerių Lietuvoje labai daug.
– Ar tikite, kad kada nors į madą ir jos kūrėjus bus atkreiptas tinkamas dėmesys?
– Reikėtų remti jaunus kūrėjus vos jie susikuria verslą. Tuos, kurie turi ilgametę patirtį, galima palikti ramybėje ir padėti kritiniais atvejais. Aš dažnai stebiu, kaip visuomenė komentuoja dizaino sritį. Žmonės paskaito straipsnį ir sako – o dieve, prisiuvo vėl tų pačių maikių. Jie neatkreipia dėmesio į tai, kad net jei mados brandas sukuria kažką visiškai neišsiskiriančio, per tai atsiranda daug darbo vietų – siuvėjams, meistrams, gamybos vadovams, pardavėjams, konsultantams, fotografams ir t. t. Reziumė tokia, kad iš šių įmonių pinigų tie patys komentatoriai gauna pašalpas, ligonlapius ir pan.
Žmonės mano, kad drabužių kūrimas paprastas darbas, bet jis neša didžiulį pelną valstybei. Gaila, kad pati valstybė nepakankamai vertina šį verslą, kuris pasauliniu mastu yra multimilijoninis. Ką turi turtingiausios pasaulio šalys? Mados brandus. Pavyzdžiui, „Zara“, – nesigilinkime, kaip šiam brandui sekasi su žmogaus teisėmis, bet tai vysto didžiulius pinigus.
Žmonės visada norėjo ir norės gražiai rengtis, todėl reikia paramos jauniems kūrėjams. Baigusiam mokslus žmogui sunku įkurti legalią įmonę su legaliu verslo pagrindu, nes tam reikia piniginio įnašo. Savivaldybės ar pati valstybė galėtų skirti paramą bent jau dešimčiai geriausių jaunų dizainerių. Bent jau penkiems ar vienam, laimėjusiam konkursus ir turinčiam pasiekimų dizaino srityje.
– Galima sakyti, kad Lietuvoje, kalbant apie madą, vyrauja neraštingumas?
– Gali būti. Žmonės mano, kad mada nėra aktuali, bet kodėl tuomet jie eina į parduotuvę naujų, švarių, gražių drabužių? Nesvarbu, ar tu gezas, marozas su trimis paloskėmis, ar stilingas dendis, vis tiek renkiesi sau gražius, kokybiškus gaminius. Net jei kas nors perka „Louis Vuitton“ rankinės kopiją, nori, kad ta kopija būtų tarsi iš naujausios kolekcijos.
Žmonėms nereikėtų apsimesti, kad jiems nerūpi mada. Žinoma, nereikia jos ir sudievinti. Galima tiesiog pripažinti, kad jei norisi turėti vienokį ar kitokį statusą, teks domėtis mada. Į tai reikia žvelgti kaip į kitas būtinas paslaugas.
– Ar pats domitės jaunais mados kūrėjais Lietuvoje?
– Pripažinsiu, turiu labai nedaug laiko domėtis kuo nors, išskyrus darbą ir šeimą. Tačiau kai pamatau ką nors įdomaus, ar koks jaunas kūrėjas į mane kreipiasi, stengiuosi padėti kiek galiu. Sausio 25 d. vesiu seminarą, kuriame pabandysiu paaiškinti, ko dizaineriams geriau nedaryti. Suklysti yra lengva, pagundų taip pat labai daug. Visada noriu patarti, kiek tik leidžia mano kompetencija. Pats tikrai ne viską žinau, bet reikia dalintis tuo, ką suprantu. Didžioji dalis Lietuvos dizainerių nenori atskleisti savo sėkmės formulių, kurias susikūrė per 10–15 metų.
– Jau minėjote idėjų, kuriomis turi pasižymėti dizaineris, svarbą. O kiek svarbu verslumas, vadybiniai įgūdžiai? Kiek dizainerio sėkmę lemia aplink jį susibūrusi komanda?
– Pasiseka tiems, kurie nuo pat pradžių sutinka žmones ir sukuria komandą. Bet dažniausiai atskiri žmonės turi ambicijas ir vizijas, kurias pradeda realizuoti taip, kaip išmano. Mes taip pat patys kūrėme ir logotipus, ir mąstėme apie įmonės principą. Vėliau atsiranda didesnė komanda, kuri tavimi tiki.
Po 5–6 metų, kai būsite savo mados namų dizaineris, jums nereikės pačiam daryti apskaitos, bet bent žinosite, kaip tai atliekama.
Vien žodžiais patikėti lengva, bet niekas nenori to daryti. Gerokai lengviau parduoti jau gatavą savo idėją, atlikus pirmuosius žingsnius. Tuomet ateina ir kiti. Iš patirties galiu patarti – remkitės savo žiniomis ir mokykitės, ko dar nemokate. Po 5–6 metų, kai būsite savo mados namų dizaineris, jums nereikės pačiam daryti apskaitos, bet bent žinosite, kaip tai atliekama. Tai darys įtaką jūsų medžiagų pasirinkimui, kainoms ir pan.
– Į kokias kūrimo tendencijas turėtų orientuotis dizaineriai? Vis labiau siekti technologinių sprendimų?
– Taip, mes ir patys vis labiau judame link technologijų, nors tokie sprendimai visada labai brangūs. Tačiau reikia link to judėti, nes technologijos anksčiau ar vėliau perims kai kuriuos dalykus. Jau sukurtas ir masinei gamybai adaptuotas robotas, kuris siuva lengvuosius drabužius. Neprisimenu skaičių, bet per tam tikrą darbo laiką jis pagamina šimtą kartų daugiau produkcijos nei keli žmonės. Tokių drabužių kokybė taip pat nepriekaištinga, nes robotas neklysta.
Taigi galime įsivaizduoti, kad su laiku meistrų, kurie siuva kelnes ar sukneles, nereikės. Technologijos šių žmonių nepakeis šiandien ar rytoj, bet link to judama. Mūsų įmonė taip pat pradeda adaptuoti gaminius, bandome įdiegti kažkokias elektronines detales.
Visada yra du keliai – galima žvelgti į istoriją ir tradicijas, arba ne. Pavyzdžiui, italai daug ką daro rankomis, nepaisant to, kad jau gali to nebedaryti. Tačiau jie laikosi tradicijų. Mes, kaip komercinės srities atstovai, turime žiūrėti į tai, kas naudinga įmonei, todėl norime madą komercializuoti.
– Kokios savybės jums garantavo sėkmę?
– Manau, kad sėkmę gali garantuoti keli dalykai. Mano atveju tai garantavo atvirumas, sąžiningumas su klientais, pastangos būti originaliais. Aš iki šiol negaliu vienu sakiniu nusakyti, kas yra „Robert Kalinkin“. Mes ieškome savęs, buriame klientų ratą.
Sėkmė ateina per protingą darbą. Kol kas visi dirbame labai sunkiai, reikia daug ką daryti. Tikslas yra dirbti protingai, tada bus paprasčiau. Visiems, kas nori pradėti kurti madą, galiu pasakyti, kad svarbiausia – gerbti klientus, nes tai žmonės, kurie apmokės jūsų sąskaitas, jumis domėsis, norės ir pirks jūsų drabužius.
