Jeigu mano skiltį skaitote pirmą kartą, jaučiu pareigą prisistatyti, kad nebūčiau suprasta neteisingai – dirbu nestandartinio dydžio modeliu, esu publikavusi daug straipsnių apie besaikio lieknėjimo žalą, bergždžią išvaizdos „tobulumo“ siekimą, valgymo sutrikimus, kurie buvo nesvetimi ir man pačiai, panašias temas liečiu ir savo asmeninėse paskyrose.
Bendrauju su mergaitėmis ir moterimis, kurioms, kaip ir man anksčiau, taip pat atrodė ar vis dar rodosi, kad lieknos kūno linijos yra būtina grožio sąlyga. Atmesdama tą idėją, rašydama apie tai ir rodydama, kaip atrodo įprastos, kasdien sutinkamos moters kūnas – su celiulitu, su riebalu ant pilvo ir didesnėmis šlaunimis – automatiškai tapau instagramo body positivity (kūno pozityvumo) šalininke. Ir kurį laiką man tai puikiai tiko, nes nemačiau tame nieko blogo.
Dabar pradedu matyti, kad pozityvumas ir perdėtas meilės sau kurstymas jau iš esmės prieštarauja originaliai judėjimo idėjai – neutraliam savo kūno priėmimui, supratimui, kad nėra neapykantos nusipelniusio kūno, gilesniam susikoncentravimui į vidinį moters ir jos talentų įgalinimą, o ne išorinį patrauklumą.
Aš savo kūne nesijaučiu nuostabiai kasdien, bet tai ir nėra įmanoma, o šūkiai apie tai, kad privalau mylėti save, ima kelti nerimą – gal iš tiesų turiu pradėti bučiuotis su atvaizdu veidrodyje?
Aš savo kūne nesijaučiu nuostabiai kasdien, bet tai ir nėra įmanoma, o šūkiai apie tai, kad privalau mylėti save, ima kelti nerimą – gal iš tiesų turiu pradėti bučiuotis su atvaizdu veidrodyje? Jeigu pradėjome kalbėti apie tai, kad užteks moteris objektyvizuoti, turime leisti joms gyventi ir jaustis patogiai savo kūne – turime nustoti suteikti tokią reikšmę kūnui apskritai, kitu atveju prieštaraujame patys sau.
Nuo pat mano pirmųjų modeliavimo darbų sulaukdavau komentarų, kad koks iš manęs didesnio dydžio modelis. Atsigindavau (ir atsiginu dabar) – nesu plus dydžio modelis, pagal tarptautinius standartus man trūksta kelių centimetrų ant užpakalio. Galiu būti pavadinta „mid-size“, arba, geriausia – gal iš viso nustokime dėlioti moteris į dėžutes ir tiesiog sakykime nestandartinio dydžio modelis. Kol dar esame taške, kai absoliuti dauguma manekenių industrijoje – itin lieknos. Tačiau mane ir kitas panašaus sudėjimo moteris dažnai klaidingai pristato kaip „plus-size“.
Čia iškyla problema, kurią matau ir jaučiu pati. Jeigu aš esu „plus-size“, vadinasi, kad visos mano dydžio moterys yra „plus-size“? Ar tai reiškia, kad aš ir jos yra pavadinamos didesnio dydžio nei yra normalu, kas automatiškai daugelio galvose priimama kaip problema, ir reiktų galvoti, kad visą laiką su mano išvaizda buvo kažkas plus ar minus?
Ir taip, ir ne – mados pasaulyje net ir mažiausias nuokrypis nuo standarto bus laikomas, kad esi didesnė, bet tikrame gyvenime neegzistuoja nei klasikinis dydis, nei nestandartinis dydis: čia turi būti svarbu savijauta ir sveikatos būklė.
Mano galva, didžiausias pavojus yra ten, kur sukasi pinigai. Tapo populiaru pardavinėti savo produktą prisidengiant kūno pozityvumo idėja, o vaizdinei reklamos medžiagai naudoti modelio, kuris galbūt ir yra didesnis nei „klasikinis“, tačiau toli gražu ne storas ir neretai ne tokios išvaizdos, su kuria iš tiesų gali susitapatinti pirkėjas. Meilės sau šūkiai brukami, net jeigu prekė iš esmės yra sukurta tam, kad pakeistų vartotoją ar jį bent jau apgautų, kad keičia. Kaip kitaip paaiškintume liekninančių apatinių reklamas su šūkiais „mylėk savo kūną“?
Meilės sau šūkiai brukami, net jeigu prekė iš esmės yra sukurta tam, kad pakeistų vartotoją ar jį bent jau apgautų, kad keičia.
Kita pasipelnymo priemonė, kurią pavyko netyčia „išsukti“ kūno pozityvumo judėjimui, gal, tiksliau, sąmoningai juo prisidengusiems influenceriams su guvia verslo gyslele – atsivėrimo, išsilaisvinimo, meilės sau mokymai. Apie kuriuos nepagalvotum, kad reikėjo, kol tie patys žmonės neįrodė, kur turi save keisti, pavadindami tai „savęs priėmimu“.
Kuo tai skiriasi nuo to, kad visa medija mums bando įrodinėti, kad turime save keisti lieknėdami ir tapdami gražesniais? Jeigu galima pagalvoti, kad moko pozityvių dalykų – vargu. Nes valgymo sutrikimai, nerimas, pavojingi gynybos mechanizmai išsivysto ne per dieną, o juos lemia ilgametė patirtis ir vaikystės traumos. Ar juos gali išspręsti trijų valandų nuotolinis seminaras?
Viena mano mėgstamiausių instagramerių Gintautė parašė tiksliau nei kada būčiau galėjusi sugalvoti – „tokių žmonių beprotiška meilė sau ir didžiulis ego nepalieka vietos man. Kaip paradoksalu, kad tas, kuris atėjo su misija auginti, palieka per mažai vietos kitam žmogui“.
Tai, kad madoje ir reklamose matome didesnių – nors ir vos šiek tiek – kūnų moteris, jau yra progresas. Apvalumai, įvairios kūno spalvos, neretušuota oda, celiulitas ir strijos – nuostabu. Moterys nusipelnė, kad jas reprezentuotų modeliai, kurie atrodo bent kiek panašiau į daugumą, nusipelnė matyti kūnus, su kuriais galėtų susitapatinti ir nejaustų spaudimo savo įvaizdžio keisti. Valgymo sutrikimai – vis dar opi problema tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusiųjų.
Tačiau (galbūt ir netyčia) gėdinti moteris, jeigu jos pakankamai savo kūno nemyli, ar vadinti storais kūnus, kurie iš tiesų visai tokie nėra, moterims sukeliant nuogąstavimus „jeigu ji plus-size, tai koks size tada aš?“ ir iš esmės suteikti ypatingą reikšmę kūno linkiams bei iš to dar daryti verslą – jau nebe kūno pozityvumas, o tiesiog dar vieno toksiško judėjimo ženklai.
