Kursai Florencijoje dizainerę paskatino atsikratyti baimės jausmo, stabdančio siekti tikslų, ir iškristalizavo svajones.
Šį vakarą vyks galerijos didysis atidarymas. Ir Aušra visai neprimena atidarymo rūpesčių iškankintos menininkės, nemiegojusios savaitę ir gyvos tik adrenalinu ir kava. Ji – gyvybinga, ekspresyvi ir puikiai nusiteikusi. Dėlioja paskutinę akimirką iš Italijos pristatytus kašmyro šalius ir teigia vakare norinti tiesiog švęsti.
– Feisbuke savo darbo statusą esate apibūdinusi kaip „self employed“. Dirbti sau – daugelio siekiamybė, tik retam tai pavyksta. Ar, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, toks ir buvo jūsų tikslas – dirbti sau ir turėti savo studiją?
– Esu tas žmogus, kuris priima visus gyvenimo iššūkius ir neturi iškėlęs didesnių tikslų, nei kad tik jaustis laimingai. Tai pirmieji mano žingsniai, ir tik dabar galiu įvertinti, kad visa tai, ką gyvenime esu dariusi, buvo darymas sau. Visada dirbau taip, tarytum tai būtų mano. Kai kuriose įmonėse tai buvo labai vertinama, o kai kurioms tai netiko. Pagrindinis mano principas – skatinti žmonių kūrybiškumą, o ne pasakyti, ką jie turi daryti.
Esu, kaip sakoma, „you are what you think“ (angl. tu esi tai, ką tu galvoji). Jei man darbe tik atsirasdavo menkiausias įtarimas, kad manimi netiki arba nepasitiki, galėjau imti ir išeiti. Ir jei ką nors gyvenime neteisingai darau, mane ištinka kokia nors su sveikata susijusi nelaimė. Tada žinau, kad tai ženklas viską keisti. Kitąkart galvoji – viskas lyg ir gerai, ir atlyginimas geras, galiu viską sau leisti, bet vidinės laimės nėra. Pradedi nagrinėti, kodėl, ir kažką keiti. Gal todėl ir dirbu sau. Gal esu laimingas žmogus, nes nemėgstamų darbų ir nesiėmiau.
– Dabar lietuvių kūrėjai, prekių ženklai labai pamėgę minimalizmą, viskas labai panašu. Pažvelgus į jūsų kurtus drabužius ir aksesuarus matyti, kad neinate tuo saugiu keliu.
Mada visa sukurta, tačiau galima paieškoti kitų kampų. Taip, tai nėra saugus kelias, bet man neįdomus tas vadinamasis siauras mąstymas, trumpalaikio rezultato siekimas.
– Labai daug mokiausi mados rinkodaros, industrijų. Viena iš mano prigimtinių savybių ta, kad aš ieškau. Kodėl norima daryti tai, ką jau kažkas daro? Mada visa sukurta, tačiau galima paieškoti kitų kampų. Taip, tai nėra saugus kelias, bet man neįdomus tas vadinamasis siauras mąstymas, trumpalaikio rezultato siekimas. To, matyt, išmokau Švedijoje, kur teko studijuoti.
Pradėkim nuo klausimo: kaip nori save identifikuoti? Jei nori užsidirbti pinigų, padarysi 10 tokių paltukų, kurių 30 jau sukūrė kitas dizaineris. Ir tada nuėjusi į mados mugę jautiesi kaip turguje, nes visi parduoda tą patį, to paties modelio ir beveik iš tų pačių medžiagų, kurios perkamos tose pačiose vietose.
Aš pati ieškau medžiagų iš kitų metų kolekcijų, jos parduotuvėse dar net neparduodamos. Mano paltai, kurie pasirodė 2009 m. kolekcijoje, šiais metais siuvami daugelio dizainerių (ir net ne dizainerių, o jaunų žmonių, sumąsčiusių sukurti prekės ženklą). Galėčiau atkartoti tą patį, bet ar tai įdomu? Ieškau naujų būdų, nes tik taip galiu pateisinti tą posakį, kurį dedu prie savo vardo – „Style & Attitude“ (angl. stilius ir požiūris).
Pamačiau, kad su manimi kartu užaugo ir klienčių ratas, kurios sako, kad be mano drabužių ir odinių rankinių daugiau nieko nenešioja. Tai geriausias įvertinimas, vadinasi, mažais, bet tvirtais žingsneliais einu teisingu keliu. Turiu klientų ir toli nuo Lietuvos, kurie labai vertina unikalius mano rankų darbo dirbinius.
– Kaip pavadinti šią vietą – studija, salonas, galerija...?
– Labiausiai norėčiau, kad tai būtų kūrybinė erdvė. Erdvė žmonėms. Per trumpą laiką, kai čia dirbu, daugiausia buvo atėję užsieniečių interjero dizainerių, architektų, batų dizainerių iš Milano, dirbančių su „Prada“ ir „Christian Dior“. Jiems buvo smagu įsigyti ne tik mano kurtus daiktus, jiems buvo įdomi jų atsiradimo istorija.
Žmonės mėgsta bendrauti su pačiu dizaineriu. Tokie mano pirmieji žingsniai ir noriu būtent taip dirbti. Dirbti su moterimis, kurios nelabai suvokia, kaip galėtų atrodyti gražesnės. O kartais taip nedaug trūksta, kad kas paimtų už rankos ir švelniai parodytų. Reikia suvokti, kad žmogus komunikuoja per savo išraišką – stilių ir išvaizdą. O išvaizda tai drabužis. Jis gali labai papuošti arba viską sugadinti.
– Ar jūs ir kasdieniame gyvenime skenuojate žmonių stilių?
– O taip! Mano dukra – dvigubai tokia kaip aš. Ir tai jau yra liga. Šiandien kirpykloje mačiau simpatišką vaikiną, kuris atėjo su gėlėtais, havajietiškais sportbačiais. Stilistiškai prie nieko jie netiko, tai tikrai nebuvo tas variantas, kuris rėktų „aš demonstruoju skonį“. Galvojau, pasakyt jam ar ne, ir susilaikiau. Bet, kita vertus, reikėtų gražiai pasakyti. Tą darbą aš kartais nevalingai darau už dyką baruose, kur nueinu kokteilio išgerti. Kartą vienam vyrui pasakiau, kad jam netinka marškiniai, ir jis ekspresyviai juos suplėšė (juokiasi).
Kuo turėsim estetiškesnį gyvenimą – ir tai toli gražu nuo dabitiškumo – tuo bus geriau. Kodėl mums gražu gėlių puokštė? Nes tiesiog gražu. Kažkodėl norime apsisodinti gėlėmis, ir tai normalu, o jei norime tvarkingai ir gražiai rengtis, tai kažkas neva paviršutiniško. Manau, drabužis ir mada – kultūros dalis. Kuo labiau tai suvoksim ir priimsim, tuo gražiau bus gyventi ir nepašiepti kitų.
– O kas jūsų pačios stilių ir kūrybinį braižą suformavo? Gal darbas užsienyje?
– Gerą stiliaus jausmą suformavo... tuoj apsiverksiu... (pauzė) mano mama. Užaugau labai elegantiškoje aplinkoje. Nesupratau to, kai augau, nes mama to niekada nesureikšmino, bet ji visada pasakydavo man, kai pamatydavo kokią moterį su nubėgusia pėdkelnių akimi ar praplyšusiais kojinių kulnais. Tais laikais į kreditą ji nusipirko ne skalbimo mašiną ir ne sekciją, o fantastišką paltą su audinės apykakle. Pažvelgus į mamos nuotraukas stebina, kad ji, kilusi iš kaimo, tais laikais turėjo tiek skirtingų suknelių! Iki pat savo mirties avėjo batelius su kulniukais, nes ją be kulniukų neva versdavo atgal. Ji buvo be galo elegantiška, į ją Druskininkuose, kur gyvenom, atsisukdavo visi.
Kai mama mirė, pasiuvau vienintelę gyvenime jai suknelę. Man buvo labai sunku tą daryti, bet prisiverčiau, mama su ta šilkine smėlio spalvos suknele buvo tokia graži. O kūrybiškumą, ko gero, paveldėjau iš jos mamos, savo mylimiausios močiutės, kuri mane išmokė megzti šešerių. Tas estetizmas eina ir toliau – per mano dukrą ir sūnų. Jis irgi kūrėjas.
– Ar buvo kontroversiškų nuomonių, skepticizmo iš pažįstamų, kai nusprendėte atidaryti savo galeriją?
Nenoriu turėti tik showroom'o, noriu daugiau – skiepyti žmonėms visa tai, kas telpa į žodį estetika. Noriu grąžinti jiems per gyvenimą išbarstytą kūrybiškumą.
– Ne, nes viskas vyko labai greitai. Ir man ta nuomonė neįdomi. Patalpos atsirado netikėtai, nors kokius aštuonerius metus eidavau pro jas ir galvodavau: vieną dieną jos bus mano. Prieš ketverius metus turėjau kitų patalpų raktus, bet juos grąžinau. Dar nebuvau tam pasiruošusi, neturėjau aiškios vizijos. Nenoriu turėti tik showroom'o, noriu daugiau – skiepyti žmonėms visa tai, kas telpa į žodį estetika. Noriu grąžinti jiems per gyvenimą išbarstytą kūrybiškumą. Šios patalpos tam labai tinkamos.
– Ar jums, kaip kūrėjai, ši erdvė – aukščiausias pasiekimas? Toli gražu ne kiekvienas dizaineris gali turėti saloną.
– Šiuo metu – taip. Esu Ožiaragis, man reikalingas kalnas, į kurį galėčiau kopti. Nežinau, ar jau užkopiau ant jo viršūnės. Šiandien tai viršūnė, bet aš vis tiek eisiu tolyn. Norėčiau šią vietą išsaugoti kaip savo esybės dalį. Tai ne showroom'as, ne butikas, tai aš. Viena pažįstama japonė puikiai pasakė: „Aušra, žmonės čia ateis ne tavo suknelių ar rankinės, jie ateis tavęs.“ Jeigu taip bus – o bus! – tai aukščiausias taškas. Nežinau, kaip žmogus dar gali kitaip save realizuoti, jei kiti ateina pas jį. Mane tai tenkina, ir netgi labai.
