– Kada ir kokiomis aplinkybėmis mada atsirado jūsų gyvenime?
– Pažintis su mada prasidėjo dar vaikystėje. Šeimoje visi muzikantai, tad užaugau kartu su muzika. Žiūrėdavau klipus, stebėdavau atlikėjų stilių, aprangą, šukuosenas, makiažą ir kitas detales.
Vėliau kartu su pussesere kopijuodavome tai, ką matėme vaizdo įrašuose ir rengdavome pasirodymus močiutei. Imituodavome, šaržuodavome atlikėjus, gamindavomės panašius kostiumus.
Mėgdavau rengti realias fotosesijas. Močiutė pardavinėdavo drabužius, o visi neparduoti daiktai atsidurdavo jos namuose; jų per daugelį metų prisikaupė pačių įvairiausių. Nešina pirmuoju tėčio nupirktu fotoaparatu, prisižiūrėjusi senųjų „Vogue“ žurnalų, kartu su drauge nueidavome į netradicines vietas, pavyzdžiui, rūsį, ir fotografuodavomės su pačių sukurtais drabužių deriniais. Žodžiu, vyko visiškas rokenrolas.
Jokių būrelių, susijusių su mada, nelankiau. Mamai paraginus nuėjau į drabužių modeliuotojų būrelį. Nepatiko. Galvojau, kaip galiu būti dizainere, jei siūti nenoriu ir nemoku. Jutau, kad beprotiškai traukia drabužiai ir mada, tik nežinojau, kaip tame būti. Apie stilisto darbą tuomet niekas nekalbėjo.
– Kai rankoje laikėte brandos atestatą, pirmas pasirinkimas buvo Vilniaus dizaino kolegijoje studijuoti mados dizainą? O gal galvoje kirbėjo kokia kita sritis?
– Tvirtai žinojau, kad studijuosiu madą. Nuėjau paskutinę dieną, į paskutinį stojimo egzaminą ir netgi buvau paskutinė stojančioji!
Asmeninį gyvenimą jau seniai pasiryžau paaukoti aistrai gyventi. O gyvenimas man – kūryba ir stilius. Neleidžiu niekam kitam užimti šios svarbiausios vietos. Todėl taip, galvojau tik apie mados studijas.
– Kaip sekėsi studijos? Ar buvo bendrakursių vaikinų?
– Studijuoti baigiau prieš porą metų, bet puikiai atsimenu, kaip buvo sunku. Net labai sunku. Mados specialybė reikalauja nuolatinio rankų darbo. Negali parašyti ar nusirašyti. Arba padarei autentišką darbą, arba ne. Gali būti tikras, vienos paros neužteks. Nuolat reikia klijuoti, karpyti, siuvinėti, o tai reikalauja laiko.
Didžioji dalis kurso studentų – merginos, bet vaikinų irgi buvo. Keli iškrito, o likę pabaigė studijas.
– Dirbote studijų metu? Ar visa galva buvote pasinėrusi į mokslus?
– Dar prieš pradedant studijuoti, vaikščiodama po sostinę, Stiklių gatvėje, aptikau nuostabią drabužių parduotuvę. Joje viskas buvo gražu, bet brangu. Vis užeidavau pasižiūrėti, pasimatuoti. Pradėjusi studijuoti ten ir įsidarbinau.
Papildomai dirbau ir stiliste. Buvo bendramokslių, kurie galvojo, jog vos baigs mados studijas, ir dirbs stilistais. Ne, taip nebūna.
Pradėjusi studijuoti, susipažinusi su pirmais fotografais, pasiūliau daryti fotosesijas. Kviesdavome žmones, kurie tapdavo modeliais, iš parduotuvių surinkdavau drabužius.
Tiesa, surinkimas nebūdavo pasiėmimas ar kažkoks gavimas su garantijomis. Tiesiog už paskutinius savo pinigus nupirkdavau drabužius, o vėliau juos grąžindavau. Fotosesijų metu kaupėsi žinios, patirtis, didėjo pažinčių ratas, žinoma, kūrėsi ir asmeninis portfolio. Nemažai laiko stiliste dirbau nemokamai, vardan ateities.
– Kaip sekėsi darbo paieška baigus studijuoti?
– Studijoms artėjant link pabaigos, dariau diplominio darbo užduotį ir nutariau pakeisti aplinką. Patikusią drabužių parduotuvę iškeičiau į didesnę ir prabangesnę, bet išdirbau vos tris dienas. Pirmąją dieną žavėjausi rūbais, viską išsimatavau ir pasidarė neįdomu. Užsukančioms klientėms pagalbos nereikėjo, tad visas mano, kaip stilistės darbas, buvo nebent kito dydžio drabužio atnešimas. Antrą ir trečią darbo dieną per pietų pertraukas verkiau, o ketvirtą dieną tiesiog nebeatėjau į darbą.
Neseniai su drauge diskutavome apie butaforinius darbus, kuriuose žmonės ieško, gilinasi, entuziastingai pluša, o atėjus darbo pabaigos valandai – viskas baigiasi. Ta valanda - kaip kirtis. Niekas aplink tampa nebeįdomu ir išeini uždarydamas duris. Tai keistas reiškinys. Aš taip negaliu.
Stilistės darbas man... Kartais nemiegu naktimis. Projekto, kurį baigiau prieš metus, nuotraukas vis peržiūriu, galvoju, ką galėjau patobulinti, kodėl vienaip ar kitaip padariau, kritikuoju save. Man rūpi, tiesiog gyvenu tuo. Gera, nes esu savo darbo laiko šeimininkė. Žinau galutinius terminus, bet dirbu, kada noriu.
Išbandžiau dekoratorės darbą vienoje iš kosmetikos parduotuvių. Šioje srityje reikėjo daugiau vadybos, o ne stiliaus žinių, tad po bandomojo laikotarpio pasitraukiau.
Tiesa, dar dirbant drabužių parduotuvėje, sulaukiau laiško ir kvietimo dirbti „Ikona TV“ stiliste viename prekybos centre. Žmonės galėdavo užsirašyti jiems patogiu laiku susitikimui su stilistu, kurio metu vaikščiodavome po parduotuves ir rinkdavome drabužių derinius. Sutikau žmonių, kurie dabar yra nuolatiniai klientai. Šis darbas man padėjo atsiskleisti.
– Kuo tiksliai šiuo metu užsiimate?
– Esu laisvai samdoma stilistė. Mano darbo amplitudė plati: dirbu su žmonėmis, kuriems padedu pasirinkti darbo aprangą, susipirkti vasaros ar kelionių kapsulę, išvalyti spintą nuo nereikalingų drabužių. Taip pat rengiu atlikėjus scenai. Dirbu su reklamomis ir televizijos laidomis, prekybos centrų katalogais.
Mano darbo amplitudė plati: dirbu su žmonėmis, kuriems padedu pasirinkti darbo aprangą, susipirkti vasaros ar kelionių kapsulę, išvalyti spintą nuo nereikalingų drabužių.
Šią vasarą buvau pakviesta prisijungti prie žurnalo „Ieva“ komandos kaip mados redaktorė. Kūriau įvaizdžius žurnalo fotosesijai ir viršeliui. Teko ir tekstą parašyti.
– Pakalbėkime apie darbą su žinomais žmonėmis. Prieš kiek laiko atsiradote tarp jų? Ir koks buvo pirmasis darbas?
– Buvau vos devyniolikos. Pirmasis darbas su žinomu žmogumi buvo sukurti įvaizdį vienai Lietuvos dainininkei. Su savo patirtimi padariau viską, ką galėjau geriausio. Bet idėja buvo miglota, nebuvo tiksliai aišku, kokio įvaizdžio atlikėja nori. Esu linkusi sau atleisti už šį darbą, nors jo rezultatas buvo nekoks.
Neturėjau ir neturiu įpročio žiūrėti televizorių, geriau skaitau knygą. Kompiuterį naudoju daugiausiai darbui. Namie net interneto neturiu. Didžioji dalis mano darbo vyksta „Facebook“, tad puikiai tinka ir telefonas.
Manau, jaunas žmogus patiria jaudulį eidamas susitikti su žinomu žmogumi ar dirbdamas kartu. Tai užkerta kelią fantazijai. Pradėjusi dirbti, neatpažinau jokių populiarių asmenybių. Dabar pažįstu kaip bičiulį, draugą ar kolegą.
– Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savitų bruožų ir pomėgių. Bet kas labiausiai nustebino dirbant su žymiais Lietuvoje žmonėmis?
– Nesusidūriau nei su vienu sužvaigždėjusiu žmogumi. Po susitikimų, sulaukiu padėkų ir pagyrimo žinučių. Ir visada susigraudinu, jautriai priimu komplimentus. Susikoncentruoju į asmenį, stengiuosi pajusti jo energetiką. Tuomet parenku tinkamą drabužį.
Kad ir kaip naiviai skambėtų, drabužis nėra tik daiktas. Apranga tampa žmogaus dalimi tą akimirką, siunčia atitinkamą žinutę, kuria skirtingą personažą. Todėl man nepaprastai svarbu, kad kiekvienas jaustųsi savimi.
Apranga tampa žmogaus dalimi tą akimirką, siunčia atitinkamą žinutę, kuria skirtingą personažą. Todėl man nepaprastai svarbu, kad kiekvienas jaustųsi savimi.
Gera, kai įvertina, pagiria parinktus įvaizdžius bei sugrįžta dar kartą. Sulaukiu ir nuotraukų, su prašymu patarti ar deri, tinka drabužis. Kartais ir pati nusiunčiu draugei ar mamai nuotrauką, laukdama patarimo, todėl įsivaizduoju, kaip gera nusiųsti nuotrauką stilistui – tos srities profesionalui.
– Ar teko praverti kokio Lietuvoje žinomo žmogaus spintą? O gal net sulaukėte pagalbos prašymo aptariant drabužinę?
– Ne kartą! Tokie žmonės dažniausiai daugiau keliauja, todėl nemaža dalis spintos turinio parsivežta iš užsienio. Nebūtinai iš brangių parduotuvių, bet iš kokio vietinio svetimos šalies dizainerio. Nepriklausomai nuo žmogaus populiarumo ar drabužių kiekio, dažnu atveju ta pati problema – nėra, ką apsirengti.
Esu mačiusi beprotiškai įdomių spintų. Viena iš jų – iliuzionisto Manto Wizard spinta. Joje gausu scenai skirtų kostiumų ir aksesuarų, pavyzdžiui, autentiškų cilindrų, prabangių frakų. Jo spinta sužavėjo išskirtinumu, nes dominuoja ne gyvenimiški, o pasirodymams skirti drabužiai.
– Ką reikia daryti, kad atsidūrus tarp žinomų žmonių neliktumėte nepastebėta?
– Kai kuriama reklama ar projektas, dažniausiai stilistas būna vienas, tad netenka rungtis. Nemėgstu išsišokti ir visai nesiekiu būti pastebėta ar nepastebėta. Dirbant susikoncentruoju į drabužius, detales, o bendrauju taip pat natūraliai, kaip ir su giminaičiais ar draugais. Manau, kad tai padeda sukurti jaukią atmosferą.
– Tikiu, kad su įžymiais žmonėmis teko būti ir neformalioje aplinkoje. Kaip sekasi bendrauti važiuojant automobiliu ar pietaujant? Ar žmonės pasikeičia?
– Nežinau, kokią legendą įžymūs žmonės yra susikūrę socialinėje erdvėje, viešumoje. Tiesiog nesidomiu tuo. Matau, kaip jie bendrauja su manimi ir kaip dirba prieš kameras. Suprantama, jog žinomi žmonės bendraudami viešai kažkiek pakeičia kalbėjimo stilių, manieras, kartais net būna tekstai, kuriais privalu vadovautis. Mano užduotis – pajusti žmogų ir sukurti tinkamiausią įvaizdį, kokį tik esu pajėgi.
– Lietuvos „Eurovizijos“ dalyvei Kotrynai Juodzevičiūtei sukūrėte sceninį stilių. Kaip sekėsi? Lydėdavote ir būdavote kartu atrankose, o gal stebėdavote prie televizoriaus ekrano? Rūpinotės tik atlikėjos ar ir šokėjų įvaizdžiu?
– Kūriau įvaizdį visai atlikėjos komandai dvejus metus iš eilės. Buvo labai smagi patirtis. Didžiąją atrankų dalį buvau šalia.
Pamenu, viename iš atrankos etapų, teko kardinaliai pakeisti įvaizdį. O aš buvau išvykusi į Paryžių – tai mano kasmetinis ritualas nuo mažų dienų. Internetu susisiekiau su pussesere, kuri su mada mažai ką bendro turi. Paprašiau pavaduoti mane.
Visiems sprendimams vadovavau internetu, o pusseserė surado drabužius ir įdomias metalines konstrukcijas. Išgelbėjo mane. Su virpančia širdimi stebėjau procesą internetu, nes darbai man labai svarbūs.
– Socialinio tinklalapio „Facebook“ asmeninėje paskyroje pastebėjau, kad ne kartą stojote prieš kameros objektyvą kaip modelis. Kaip atsirado ši veikla?
– Niekada nebuvau ir nesu modelis. Kažkada labai seniai norėjau juo tapti, tačiau greit supratau, kad tai ne man. Ši veikla neimponuoja, o prieš kameras pozuoju tik bičiulių prašoma.
– Kokio stiliaus ir kokios spalvos drabužių daugiausia jūsų spintoje?
– Mano spintoje yra mini chaosas. Savo įvaizdžiui skiriu mažai dėmesio ir retai apsipirkinėju. Nebūna impulsyvių pirkinių ar apsipirkimų prieš naują sezoną. O iš surinktų foto sesijoms ar projektams drabužių, kad ir kaip man kažkas patiktų, nieko nepasilieku. Į tuos daiktus žvelgiu, kaip į darbo įrankius.
Kartais naują drabužį nuperka mama, ji randa įdomių dalykų. Paskutiniu metu pamėgau vintažines parduotuves. Ten tikrai gausu išskirtinių ilgaamžių drabužių, kurie keliauja iš rankų į rankas.
Mano silpnybė – švarkai. Spintoje nevyrauja viena spalva. Buvo periodas, kai rengiausi tik juodai, bet jis baigėsi. Būtent dabar žavi dramblio kaulo, natūralios, smėlio spalvos.
– Kaip skatinate ir motyvuojate save nesustoti ir judėti pirmyn?
– Drįsčiau save pavadinti „vienos dienos“ žmogumi. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet stengiuosi kiekvieną dieną paversti geriausia. Ryte atsikėlusi sėdu ant savo motorolerio, įsitaisiusi sostinės senamiesty mėgstamoje kavinukėje neskubėdama išgeriu puodelį kavos. O dienos pabaigoje, kai geras oras, skaitau knygą kokioje gražioje vietoje. Žinoma, ne visada, nes dažnai dirbu iki vėlumos.
Manau, prancūzės turi labai unikalų stilių, klasikinį, bet investuoja į kokybę.
Kasmet keliauju į Paryžių. Kartais net viena. Vaikštau po galerijas, pakeičiu aplinką, važiuoju pasisemti inspiracijos. Sėdžiu Paryžiaus centre ir žiūriu, kaip rengiasi žmonės, kaip jie elgiasi, tiesiog būnu Paryžiaus nuotaikoje. Patinka prancūzų mada, domiuosi ja. Manau, prancūzės turi labai unikalų stilių, klasikinį, bet investuoja į kokybę.
– Ar tai, ką darote šiuo metu, yra tai apie, ką svajojote?
– Tikrai taip. Būdama maža, atminimų knygelėje rašiau, jog svajonių darbas – mados redaktorė ir stilistė. Laikydama išleistą žurnalą, kuriame po mano vardu ir pavarde parašyta – mados redaktorė – prisiminiau tai. Esu be galo laiminga užsiimdama tuo, ką darau.
– Kokie ateities planai?
– Daryti viską, ką darau dabar, nuolat tobulėjant. Utopinė svajonė – rengti garsius atlikėjus ir būti plačiuose muzikos pasaulio vandenyse. Iš tiesų, esu didelė svajotoja. Stengiuosi galvojimą pakeisti svajojimu. Nes galvojimas turi ir negatyvo, o svajonės juk visos tik pozityvios.
